Alkoholis, narkotikai ir net teisėsauga
Ryčio vaikystė tikrai nėra ta, kurią jis dažnai ir noriai prisimena. Šeima gyveno skurde, mama ilgus metus piktnaudžiavo alkoholiu ir dėmesio tuo metu dar vaikui buvusiam Ryčiui neskyrė. Su tėvu, kiek pamena pašnekovas, susipažino gal tik 14-os, tačiau lemtingu gyvenimo pokyčiu tai netapo. Jaunuolis į alkoholio liūną įniko labai greitai. „15–16 metų jau dažnai su draugais gėrėme. Iš pradžių, aišku, tai nebuvo priklausomybė. Atrodė, kad viską kontroliuojame. Kadangi su šeima santykiai nebuvo geri, labai norėjau įsitvirtinti draugų kompanijoje. Kaip sakome, būti kietas ir kuo greičiau pereiti į suaugusiųjų gyvenimą. O tada būtent taip jį suvokiau – jei esi laisvas daryti ką nori, vadinasi, ir vartoti ką tik nori“, – atviravo jaunas vyras.
Man atrodė, kad galiu įgyvendinti viską, ką sugalvoju, tačiau visa tai tik iki to momento, kai išsiblaivau.
Kada tai tapo priklausomybe, Rytis neslepia, net pats nepajutęs, viskas rutuliojosi labai greitai, o baisiausia, kad alkoholyje jis rasdavo paguodą, nors šiandien puikiai supranta, kad tai buvo tik iliuzija.
„Man alkoholis tapo pabėgimu nuo realybės. Jį vartojant atsirasdavo pasitikėjimas savimi ir dingdavo visos bėdos – neviltis dėl šeimos, pyktis ant artimųjų ir gyvenimo. Man atrodė, kad galiu įgyvendinti viską, ką sugalvoju, tačiau visa tai tik iki to momento, kai išsiblaivau. Kadangi gyventi realybėje nemokėjau, poreikis vėl panirti į alkoholio pasaulį darėsi vis stipresnis. Kad tapau priklausomas ir negalėjau be jo gyventi, nesupratau. O gilėjant šiai bėdai, atsirasdavo vis daugiau problemų aplink, ir ne ką mažesnių“, – nelengvais praeities prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Tada, kaip dėsto Rytis, gyvenime atsirado narkotikai, jis buvo pirmasis iš draugų jų pamėginęs. „Nuo tada, galiu pasakyti, kad dideliu greičiu lėkiau į dugną. Norėdamas svaigintis, pradėjau vogti, aišku, patekau į teisėsaugos akiratį. Kai tai nutiko pirmą kartą, mano buvo vos 16-ika“, – atvirauja vyras. Tada, prisimena, tokie dalykai nebuvo svarbūs, jie nesupurtydavo, nes vienintelė mintis buvo, iš kur gauti dar svaigalų. Pašnekovas svarsto, kad 18-os jau buvo visiškas alkoholikas, o ir labai priklausomas nuo psichotropinių medžiagų.
Po nesėkmingos meilės prarado viską
Subrendęs Rytis ėmė svajoti susirasti antrąją pusę, tačiau, kaip sako pats, blaivus buvo labai nedrąsus. Kadangi tam, kad užkalbintų merginas, prieitų prie jų, jam reikėjo išgerti, tai dažniausiai jų netraukdavo. Vis dėlto vaikino gyvenime atsirado mergina, kurią jis tuomet matė kaip savo vienintelę. „Ji buvo tikrai iš geros šeimos, nevartojo alkoholio, aš stengiausi dėl jos pasitempti ir mums pavyko užmegzti santykius“, – atviravo pašnekovas.
Po truputį vis išgerdavau, kas, aišku, privedė prie to, jog vėl įkritau į buvusį liūną.
Tada Rytis lyg turėjo tikslą pasikeisti, nes mergina jam atrodė tobula ir jis labai norėjo kurti su ja ateitį. Tuo metu pusbrolis vaikinui pasiūlė vykti į Norvegiją ir užsidirbti. Jaunuoliui tai pasirodė puiki išeitis – ir pradėti naują etapą, ir pakeisti aplinką, o kartu – statyti pamatus bendrai ateičiai su mylimąja. Taigi, Rytis su pusbroliu emigravo.
„Viskas sekėsi netikėtai gerai. Iš pradžių dirbome su baldais, vėliau įsukome savo nedidelį versliuką ir pradėjom uždirbti pinigų. Grįždavau į Lietuvą ir jaučiausi karalius, galėjau sau leisti bet ką. Atrodė, pinigų turiu, tobula mergina šalia, darbas – tartum gyvenime jau padariau viską, ką reikėjo. Nepriekaištingas, kaip tada maniau, gyvenimas tęsėsi 4-erius metus. Bet mane prisivijo praeities klaidos. Po truputį vis išgerdavau, kas, aišku, privedė prie to, jog vėl įkritau į buvusį liūną“, – kalbėjo Rytis.
Ryčio priimti į savo namus nenorėjo net mama. Jis tapo tiesiog benamiu.
Suprantama, kad su mergina prasidėjo konfliktai, ginčai, ji netoleravo tokio mano gyvenimo ir galiausiai mes išsiskyrėme. „Tai buvo didžiulis smūgis, pasijutau niekam nereikalingas, kaltinau save, graužiausi, o viską užliedavau alkoholiu. Nors įsivaizduoti sunku, bet tai buvo dar didesnė duobė“, – aiškina pašnekovas ir prideda, kad, subyrėjus svajonių santykiams, visa kita krito kaip kortų namelis – verslas, bičiulis, emigracija, draugai ir net šeima. Ryčio priimti į savo namus nenorėjo net mama. Jis tapo tiesiog benamiu.
„Dar dabar prisimenu, kaip esant 20 laipsnių šalčiui svarsčiau, kur pasislėpti. Įsilaužiau į draugo garažą, nakvojau ten. Vėliau girtuokliavau su kitu bičiuliu, pabudę po alkoholio pilnos nakties, neradome kelių daiktų jo garaže, aš jų nevogiau, bet jis mane tuo apkaltino. Tada vėl patekau į teisėsaugos akiratį. Ilgai slėpiausi, bėgau, kartą nakvojau pas mamą ant šieno, jai nežinant, bet ji mane užtiko ir paskambino policijai. Taip atsidūriau už grotų“, – tęsė Rytis.
Kalėjimas jaunam vyrui atvėrė akis. Ten jis išgyveno viską – skausmą, neapykantą, net norą viską pabaigti. Vis tik ilgiau esant blaiviam atsivėrė suvokimas, kad gyvenimas kitoks, jis gali būti kitoks. Rytis pajuto labai didelį norą pamėginti „perlaužti“ savo gyvenimą. Išėjęs į laisvę jis užsikodavo, tačiau šiandien pats sako, kad ryžtas yra svarbiau už tokius dalykus.
Nesmerkė ir priėmė
Grįžęs iš įkalinimo įstaigos, Rytis mąstė – kur eiti, kaip žengti tuos pirmus žingsnius. Anksčiau buvo lankęsis „Carite“, gaudavo iš šios organizacijos pagalbos, maisto, tačiau šį kartą jautė gėdą kreiptis ten. Vis dėlto galiausiai palaužė savo principus ir dėl to nepasigailėjo.
„Būtent ten gavau visą įmanomą pagalbą. Pirmiausia, manęs nesmerkė, priėmė tokį, koks esu. Tai labai svarbu žmogui, esančiam tokioje situacijoje, kurioje buvau“, – įsitikinęs Rytis.
Nors svarbiausia pašnekovas vadina emocinę ir psichologinę pagalbą, padėjusią atsispirti nuo visiško dugno, Rytis priduria, kad ne ką mažiau svarbūs buvo ir kiti žingsniai. „Carito“ paskirtas mentorius neturėjusiam kur gyventi jaunam vyrui padėjo susirasti būstą, darbą ir aprūpino būtiniausiais buities daiktai, reikalingais pirmai pradžiai. Rytis dalyvavo ES lėšomis finansuotame projekte „Integracija į darbo rinką“, kurį įgyvendino Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“. Tai buvo naujas etapas vyro gyvenime.
Socialinio darbuotojo dėka pašnekovas susitvarkė problemas su antstoliais, pradėjo lankytis Anoniminių alkoholikų (AA) grupėje, o galiausiai atnaujino ir ryšius su šeima.
Naują ir blaivų savo gyvenimą pašnekovas gyvena 8 mėnesius ir dėl to yra labai laimingas. „Nors viskas dar po truputį, bet esu labai laimingas. Pradėjau gilintis į savo problemas, kodėl viskas taip įvyko, kas tai nulėmė. Šiandien suprantu, kad man labai trūko meilės, šilumos ir šeimos. Bandžiau visą tai „užpilti“ alkoholiu. Gyvenau kupinas neapykantos, pykčio, bet dabar noriu nukreipti savo gyvenimą teigiama linkme. Matyti jo galimybes, kiek galima jį išnaudoti ir daryti žmonėms gera. Dalintis gerumu, kuris ir man padėjo išlipti iš duobės“, – kalbėjo vaikinas, kuris dažnai laisvadieniais ateina į „Caritą“ siekdama kuo nors padėti, taip pat jis savanoriauja ir padeda jaunimui.
Paklaustas, kokia didžiausia jo svajonė šiandien, Rytis atvirauja, kad susitaupyti pinigų bent nedideliam būstui, kuriame galėtų gyventi ir iš kurio jo niekas niekada neišvytų. „Taip pat kuo ilgiau išlikti teigiamame, teisingame kelyje, nepamesti to naujojo savo gyvenimo“, – vylėsi pašnekovas.
Rytis Petrauskas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte "Integracija į darbo rinką", kurią įgyvendina Vilkaviškio vyskupijos Caritas.
