Talibano režimas jau beveik visą Afganistaną užėmė taip, tarsi per šalį būtų nusiritusi cunamio banga. Provincijos talibams nesipriešino, o šalies prezidentas Ašrafas Ganis, Talibanui artėjant prie sostinės, iš šalies išvyko.
– Rabani, kaip jūs matote įvykius Afganistane?
– Dauguma žinojo, kad tarptautinės pajėgos jau keletą metų po truputį perdavinėjo teritorijas ir tuo pačiu perdavinėjo valdžią žmonėms, kurie atvirai arba paslapčiomis padėjo talibams grįžti į valdžią. Todėl mums jau buvo tikėtina, kad vieną dieną tai atsitiks.
Paties prezidento aplinką – apie 50 procentų – sudarė žmonės iš talibų pusės, kurie atvirai kalbėjo apie Talibano sugrįžimą į valdžią bet kokiu būdu. Apie tai buvo kalbama 3–4 metus. Kalbant apie dabartinę situaciją, reiktų kalbėti ir apie 2014, 2019 metų rinkimus, vykusius politinius procesus. Viskas po truputį, žingsnis po žingsnio buvo daroma taip, kad talibai grįžtų į valdžią.
Klausimas daugumos europiečių: kodėl? Kodėl talibai turėtų sugrįžti į valdžią? Nes amerikiečiai padarė anglų ir rusų klaidą – jau trečią kartą, kai supervalstybė ateina į Afganistaną, nori įvesti tvarką, jie informuojami, kad dauguma Afganistano viduje yra puštūnų tautos žmonės ir sudarius koaliciją su puštūnais, galima valdyti visą Afganistaną. Supervalstybės galvoja, kad tai yra lengviausias kelias.
Bet tai klaida, nes Afganistane daugumos nėra – jokia tautybė Afganistane nesudaro daugumos. Rusai nepaklausė ir palaikė puštūnų pusę. Jie pralaimėjo karą, išvažiavo. Atėjo amerikiečiai, kurie padarė tą pačią klaidą. Jie turėjo atstovus iš Afganistano, kurie jiems patarinėjo. Visi jie buvo puštūnai.
Amerikiečių tikslas Afganistane sunaikinti „al-Qaeda“ ir Bin Ladeną, taip pat jie turėjo tikslą, kad talibai išeitų iš valdžios. Talibai buvo išnaikinti ir iki 2004 metų niekas nežinojo, kur jie. Jie motociklais išvažiavo į Pakistaną.
2004 metais prezidento rinkimus laimėjo Hamidas Karzajus. Jis suprato, kad dabar, kai nėra talibų, rinkimai yra demokratinis procesas, kad reikia turėti daugumą. Bet nė viena tauta neturi daugumos.
Jis sukūrė kitą planą – šiek tiek atverti sieną su Pakistanu ir atvežti tuos pabėgusius talibus, kurių dauguma yra puštūnai. Afganistane jie buvo priimti ir apgyvendinti skirtingose provincijose.
Po kurio laiko amerikiečiai jau išeidinėjo, D.Trumpas tą procesą palaimino, J.Bidenas jį irgi palaimino sakydamas, kad afganistaniečiai patys turi pasirūpinti savo ateitimi.
Kai 2019 metais antrą kartą prezidentu tapo Ashrafas Ghanis Ahmadzai, kiekvienoje provincijoje jis pakeitė provincijos vadus, armijos generolus ir vietoje jų pastatė visus savus – puštūnus, kurie laimindavo fašistines idėjas, kad galima susijungti su talibais. Jiems svarbu, kad valdžioje būtų puštūnas, nesvarbu, ar jis talibas, ar komunistas, ar demokratas.
Taip provincijose atsirado jų žmonės. Juk pastebėjote, kaip greitai provincijos pasidavė? Jos nekovojo. Kiekvienoje provincijoje kur 10–100 talibų pasirodė su motociklais, visa kelių tūkstančių karių kariuomenė pasiėmė savo ginklus ir paliko provinciją. Pabėgo. Šitaip Talibanas provincijas ėmė imti vieną po kitos. Kabulą taip pat paėmė taikiai – prezidentas išskrido, nes buvo įsitikinęs, kad talibai gaus valdžią.
Dabar jie turi beveik visą Afganistaną.
– Kaip pasikeis gyvenimas Afganistane?
– Talibai sako, kad mes pasikeitėm, mes per 20 metų išmokom, mes leisim moterims mokytis, dirbti su sąlyga, kad jos apsirengtų padoriai, kaip pas juos yra suprantamas padorumas.
Vienintelis dalykas, kuo rūpinasi vakariečiai, kad moterų teisės būtų pripažintos.
Talibanas oficialiai paskelbė, kad nebus keršto tiems, kurie dirbo su vakariečiais, kad jiems atleis. Bet aš gavau vaizdo įrašus, kur vienoje iš provincijų žmonės šaudomi poligonuose. Šią savaitę buvo sušaudyta 30–40 jaunuolių. Tai buvo kariai ir mokytojai iš vienos provincijos, jie buvo išvežti ir sušaudyti.
Žmonės apklausiami, kas jie tokie, kokiose provincijose dirbo, pagal rangą atsirenka, kuriuos sušaudyti ir ką palikti.
Kitose provincijose, kurias užėmė vėliau, buvo ramu. Bet žmonės yra sunerimę. Bijo, kad talibai pradės apieškoti jų namus. Jiems svarbūs tie, kurie buvo valdžioje, policijoje, ypač svarbūs kalėjimo pareigūnai, nes talibai patys sėdėjo kalėjime ir asmeniškai pradės keršyti. Tai labai svarbu, jie tą gali padaryti.
Dėl to pačiame Kabule buvo chaosas, žmonės bėgo į oro uosto pusę, visi nori pateki į lėktuvus – be bilietų, be pasų, bet ten paskutinė vieta, kur dar buvo saugu. Tai rodo, kad žmonės netiki talibų pažadais.
Dar vienas svarbus momentas. Vienoje iš provincijų ankstesniais metais buvo pasipriešinimas, buvo kovojama prieš talibus – toje teritorijoje dar yra tie patys žmonės ir talibai nenori pradėti tokios kovos antrą kartą.
Tai –Pandžširo provincija, kuri yra apie 70 kilometrų nuo Kabulo. Talibanas yra apsupęs jų teritoriją.
Lygiai taip pat su šiaurės Kabulu – jie laukia. Laukia, kol likusios provincijos, šiaurės Kabulas priims jų valdžią ir karas nevyks.
Talibanas iš savo istorijos išmoko bent vieną dalyką: jie nenori kovoti, eiti į tas teritorijas. Kodėl? Jų taktika yra aiški. Jie yra palaikomi iš Pakistano pusės, tai nėra paslaptis. Pakistaniečiai pataria jiems nepradėti kovos, nes šitaip jie laimės tarptautinėje arenoje – tarsi yra geranoriški, nori gyventi taikoje, nepersekioja.
Iš kelių provincijų žmonės pabėgo į tą vieną provinciją, kuri yra apsupta. Kai kalbėjau su broliu, jis sakė, kad apie 7 tūkstančiai karių yra atvykę į Pandžširo provinciją.
Tai yra labai kalnuota teritorija, maisto produktų, susiekimo klausimai – riboti. Jie apsupti ir daug kas labai priklauso nuo talibų, nuo politinių sprendimų. Labai tikiuosi, kad bus pasiektas sutarimas ir karo nebus. Antraip žus daug žmonių.
– Ar galima prognozuoti, kiek žmonių išvyks iš šalies ir kur?
– Kokie žmonės galėtų išvykti? Pirma grupė – žmonės, kurie dirbo su NATO kariais ir NATO nevyriausybinėmis organizacijomis. NATO turi jų duomenis, su jais buvo susiekta – jei nori ir jaučiasi nesaugūs, jie bus išvežami iš Afganistano. Tokių žmonių amerikiečiai priims apie 50 tūkstančių, Anglija jau paskelbė, kad irgi priims apie 6 tūkstančius dirbusių su jais. Bet jie turi savo šeimos narius, tad skaičius didėja.
Kita grupė – žmonės, kurie turėjo tam tikras pozicijas valdžioje, turi pinigų, dokumentus ir galėtų išvažiuoti iki Indijos arba skristi į Jungtinius Arabų Emyratus. Šios dvi valstybės duoda vizas, kiek galės – jie išvažiuos.
Kiti žmonės gali vienu ar kitu būdu pasiekti pasienį. Į Pakistano pusę prieš 20 metų pabėgo apie 3 milijonus, dabar tokių gali būti apie 5 milijonus, nes žmonės žino, kas yra talibai ir jie tikrai nesėdės.
Su Iranu situacija yra kiek sudėtinga, nes Iranas atvirai nepriima afganistaniečių. Nebent – nelegaliu būdu, bet prie sienos gali tiesiog sušaudyti. Bet čia gali sušaudyti talibai, ten – iraniečiai, tik jei pabėgsi nuo iraniečių – tu išgyvensi. Tad tokių gali būti apie pusantro milijono. Tada, jei pavyks, iš Irano – į Turkiją, toliau – į Europą.
Šiuo metu tai didžiausia pasaulio tragedija. Nei Sirijoje, nei Irake taip nebūna.
Šiaurės pusėje Uzbekistanas niekada neskelbė, kad priimtų užsieniečius, bet kiekvieną kartą, kai vyksta kariniai veiksmai, jie per savo pasieniečius informuoja Afganistane gyvenančius uzbekus, kad jie galėtų atvažiuoti į Uzbekistaną – laikinai bus priimami, bet kai baigiasi karas, jie yra sugrąžinami. Tokių žmonių gali būti apie milijoną.
Manyčiau, kad reiktų kalbėti apie 7–8 milijonus, kurie pabėgs.
Blogiausia situacija tų, kurie neturi nei pinigų, nei resursų. Kartosis ta pati tragedija, kuri jau buvo. Šiuo metu tai didžiausia pasaulio tragedija. Nei Sirijoje, nei Irake taip nebūna.
– Jūsų šeima – Afganistane?
– Taip. Tėvai, broliai, sesė. Visi.
– Jie – lieka, neieško kelių, išeičių?
– Turbūt jie pateks į trečią grupę, kurie neturi resursų ir negalės išvažiuoti niekur. Tėvai su vienu broliu yra toje provincijoje, kur šiuo metu yra saugūs, ten talibų nėra.
Kitas brolis ir sesė yra Kabule, jų vaikai mokėsi, jie dirbo paprastus darbus ir jie neturi kur pabėgti. Jų situacija yra tokia, kad jei talibai imsis apieškoti kiekvieną namą, tai juos pagaus, nes jie priklauso tautybei, kurių talibai nelabai mėgsta. Tikiuosi, kad juos, jei sulaikys, taikiai paleis, nekeršys ir tokiu būdu jie išgyvens. Tik tiek galiu pasakyt.
– Kalbama apie tai, kad afganistaniečiai baiminasi šariato teisės. Galite papasakoti, kas tai?
– Tai yra tam tikras musulmonų gyvenimo supratimas, bet ne religinis. Islamas atsirado pranašo Mahometo laikais, jo pagrindinis kanonas buvo Koranas. Kas yra islamo teisė? Skaitai, kas parašyta Korane.
Bet problema dėl šariato prasidėjo po pranašo mirties praėjus keliems šimtams metų, kai islamas imtas interpretuoti, imtos daryti išvados. Pavyzdžiui, kažko nerandama Korane, apie tai neparašyta. Todėl kaip išspręsti problemą, kuri atsirado šiais laikais, bet jos nebuvo seniau? Padaryti išvadas.
Ir daug tokių dalykų atsirado, kurie nėra žmoniški, kurie nesutampa su Koranu, su Biblija, bet tai yra primityvių arabų ar kitų tautų tradicijos, kurias jie rašė į įstatymų ar teisės knygas.
Garsiausias pavyzdys – rankų kirtimas už vagystę, moterų užmėtymas akmenimis už neištikimybę.
Tos išvados ir yra atskira teisė, kuri dabar vadinama šariatu. Garsiausias pavyzdys – rankų kirtimas už vagystę, moterų užmėtymas akmenimis už neištikimybę.
Korane kalbama apie tai, kad jei žmogus vogė – jis turi būti paženklintas, kad kitą kartą tai nepasikartotų. Tai senais laikais žmogui įpjaudavo ranką – kad jis turėtų randą. O kokią išvadą pagal Koraną padarė arabai? Nukirsti ranką. Ir vadovaujasi tuo.
Beje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose taip daroma, kai kuriose kitose šalyse taip pat. Bet Afganistanas niekada nepriėmė šariato teisės kaip pagrindinės. Dabar talibai nori sugrįžti atgal 300 metų ir ją taikyti.
Moterų užmėtymas akmeninis yra visiškai jų išradimas, nes Korane apie tai nerašoma.
Sakoma: jei tu musulmonas, tu turi priimti šariato teisę. Jei ne – tave nužudys. Talibams vienas malonumas tave nužudyti.
– Kokiomis aplinkybėmis jūs pats palikote Afganistaną?
– Tai buvo 1996 metų ruduo, atėjus talibams. Atrodo, kad viskas vyko kaip vakar.
Studijavau mediciną, tuo metu buvau universitete, vakarinėje Kabulo pusėje. Mano šeima gyveno rytų pusėje, maždaug už 7 kilometrų.
Kad į rytinę pusę užėjo talibai, kad ši miesto dalis užimta – mes universitete apie tai gavome informacijos. Grįžti namo buvo pavojinga vien dėl aprangos. Pagal talibus, ji jau vakarietiška, ir tu – taikinys.
Turėjau keletą bendramokslių draugų, kurie buvo iš šiaurės pusės, kur saugiau. Apsistojau pas juos, laukėm, netikėjom, kad viskas bus taip ilgai. Manėm, savaitę ar dvi. Tačiau taip praėjo trys mėnesiai, o talibai vieną po kitos užėmė provincijas. Tada nusprendėm pabėgti ir išvažiavom. Net nežinojom, kur.
Kai pagalvoji, jaunas žmogus, tada man buvo 20 metų... Ir bėgi nuo karo. Kur? Kur saugi šalis? Bėgom į Uzbekistaną, paskui į Rusiją, po to – į Minską. Mūsų, kelių pabėgusių, tikslas buvo Vokietija, o apie Lietuvą nieko nežinojau. Įsivaizduokit, 1996–1997 metai, Lietuva neseniai atgavus nepriklausomybę. Mums vienintelė valstybė už Rusijos atrodė Vokietija, apie Lenkiją daug kas nežinojo.
Iki šios dienos atsimenu tą sakinį, kurį pasakiau pareigūnams: „Aš tiesiog noriu saugiai gyventi.“
Prie Lietuvos sienos mus sulaikė pasieniečiai. Paklausė, kas mes, kodėl, iš kur. Tais laikais Lietuva ką tik buvo priėmusi sprendimą pabėgėliams suteikti prieglobstį. Iki šios dienos atsimenu tą sakinį, kurį pasakiau pareigūnams: „Aš tiesiog noriu saugiai gyventi.“
Man pasakė: viskas gerai, čia yra saugu. Tais laikais Lietuva turbūt pati nežinojo, kas yra tas prieglobstis, bet taip pasakė. Jei čia saugu – aš čia lieku. Tik tiek.
Mus informavo, kad esame Lietuvoje, kuri yra valstybė. Nuvežė į Pabradės užsieniečių registracijos centrą. Po to teko ilgai laukti migracijos procesų, mes buvome pirmieji, tad ir procesai buvo sudėtingi, ilgi. Tik po dviejų metų gavau teisę pasilikti Lietuvoje legaliai, po kelių teismo posėdžių.
– Lietuvoje likote iki šiol, baigėte teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete, greitai išmokote lietuvių kalbą. Be viso to, sukūrėt šeimą, gimė trys vaikai?
– Taip, mano žmona Vaida (tikrasis vardas Vachida, tačiau apsigyvenusi Lietuvoje moteris pasivadino lietuvišku vardu – aut.) irgi afganistanietė. Susipažinome Pabradėje, ji buvo su šeima. Susituokėme jau Rukloje, čia gimė ir vaikai.
– O kada susisiekėte su savo šeima Afganistane?
– Tais laikais nebuvo tiek galimybių susisiekti. Aš išvažiavau 1996 metų pabaigoje, Maskvoje praleidau apie 3–4 mėnesius. Bandžiau susisiekti, bet tada nebuvo ryšio.
Jau būnant Lietuvoje 1998 metų pabaigoje atvažiavo dar vienas vyrukas iš mūsų rajono. Jis buvo pirmas žmogus, kuris man pasakė, kad mano tėvai pabėgę iš namų ir jis žino, kur. Laišką tėvams išsiunčiau 1999 metais, laiškai keliaudavo apie 3 mėnesius.
1999 metų pabaigoje gavau atsakymą. Tada jau ruošiausi vestuvėms. Vaida sakė, kad reikia rašyti dar vieną laišką apie planuojamas vestuves. Tada pajuokavau, kad kol sulauksime atsakymo – turėsim vaikų.
Laišką tėvams išsiunčiau 1999 metais, laiškai keliaudavo apie 3 mėnesius.
Taip tėvai sužinojo, kad aš sveikas ir gyvas. Jie laiške pasakojo, kad apie aštuonis mėnesius praleido Afganistano šiaurėje, mano tėvą buvo suėmę talibai, nes mūsų šeima – kitos tautybės. Tėvas apie 3 mėnesius buvo sulaikytas, kankinamas. Paskui jį paleido, kai sužinojo, kad jis neturi jokių ryšių su ginklais, yra taikus žmogus.
Beje, tais laikais taip be žinios dingo nemažai studentų – pabėgo, tiesiog negrįžo namo. Ką jūs pagalvotumėte, jei tokiomis aplinkybėmis dingtų jūsų sūnus?
– Kad jo nėra gyvo.
– Taip, kad nėra gyvo. Gal pateko į susišaudymą. Afganistane priimta, kad jei per kelerius metus žmogus neatsiranda – šeima surengia simbolines jo laidotuves. Palaimina, atsisveikina.
– Jūsų šeima jūsų simboliškai nepalaidojo?
– Manęs nepalaidojo, nes aš buvau raštingas, studentas, o studentų daug dingo. Jie tiesiog laukė iš manęs žinių.
– Rabani, kaip jus priėmė visuomenė, kai baigėsi integracija Ruklos pabėgėlių centre ir prasidėjo savarankiškas gyvenimas Lietuvoje?
– Šis klausimas sudėtingas. Reikia vertinti ir iš pabėgėlių pusės, ir iš Lietuvos. Buvo įvairių situacijų.
Pabradėje mes gyvenome labiau uždaroje teritorijoje. Aš buvau jaunas, sportininkas. Nepatikėsit, bet vienas iš pareigūnų, rizikuodamas savo darbu, man atvežė sporto įrangą. Dabar, po 20 metų, jau galiu drąsiai pasakyti. Jis buvo geras žmogus, pamatė, kad aš sportininkas ir pasiūlė iš namų atvežti sporto įrangos. Tik, sako, tu niekam nesakyk. Ir per kiekvieną naktinę pamainą jis man ką nors atveždavo. Įsivaizduokit, koks jis žmogus? Jis buvo tiesiog žmogiškas.
O buvo ir kitokių situacijų. Mano pirmas išvykimas iš Ruklos buvo Vasario 16-osios paminėjimas Jonavoje. Atvažiavom su draugais į Jonavą.
Jautiesi laisvas žmogus, išlipi iš autobuso, eini į aikštę prie savivaldybės. Ir pro šalį eina policininkai, kurie pamato keturis juodaodžius. Aš gal nelabai, bet pagal jų supratimą – tamsaus gymio.
Jie tarsi gėdijasi, bet tai yra jų pareiga. Priėjo labai atsargiai ir paprašė dokumentų, klausė, iš kur atvykome. Tais laikais mums Rukloje duodavo tokius lapelius – vardas, pavardė ir kad gyveni Rukloje.
Patikrino. Klausia: o kur jūs einat? Tarsi mes neturėtume teisės vaikštinėti Jonavoje. Aš paaiškinau, kad einame į Vasario 16-osios minėjimą.
Pareigūnai patarė, kad jei kitą kartą važiuosime į Jonavą, pavyzdžiui, į ligoninę ar kitais reikalais, pasiimtume leidimą iš direktoriaus.
– Ar tai nežeidžia orumo?
– Taip, bet reikia suprasti ir situaciją. Kai tu esi kitoje valstybėje, neturi dokumentų, pasiprašai prieglobsčio – yra tam tikrų sąlygų, kurias tu turi priimti. Žmonių mentaliteto juk nepakeisi.
Jei, pavyzdžiui, žmogus yra vyresnio amžiaus, gyvena kaime ir nežino apie Lietuvos įsipareigojimus priimti pabėgėlius – jam rūpi tik Lietuva ir kaime gyvenantys žmonės. Jis nesuprastų, jei tu atvažiuotum į tą kaimą. Paskambintų policijai, kad kažkokie juodagalviai atvažiavo.
Aišku, galėtum įsižeisti. Bet kai pasižiūri iš lietuvių pusės, o ką jie turėtų daryti? Ką kitaip? Pasisveikinti, pasidžiaugti, kad mes atvažiavome? Jie irgi galvoja apie savo saugumą. Žmonės bijo, ko nežino, apie ką nesupranta.
Kartą, kai jau gyvenome Jonavoje, mums reikėjo šaldytuvo. Nuvažiavome į parduotuvę, įėjome, pasisveikinome lietuviškai, o pardavėjas ramiu ir šaltu veidu: jums neparduodame.
Kaip? Aš nesupratau, maniau, kad juokauja. Klausiu, gal parduotuvė uždaroma? Ne, sako, jums neparduodam. Nenori – neparduok, tada einam kitur. Piktas žmogus, ką padarysi. Nežinau, kas buvo jo galvoje.
– Jūsų vaikai – jau užaugę? Ką veikia jie, kokius darbus dirbate jūs su žmona?
– Mes vertėjai. Aš esu dirbęs ir Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. Kiek vėliau Vaida išvažiavo padirbėti į Olandiją, ten gyvena jos tėvai. Paskui grįžo į Lietuvą.
Baigę mokyklą vaikai išvažiavo studijuoti į Angliją, o Vaida – su jais. Aš taip pat skraidau pas šeimą į Angliją. Mūsų darbai nuotoliniu būdu, tad mums nėra skirtumo, kur būti.
– Daug metų praleidote Lietuvoje, keliaujate po Europą. Ar jaučiatės europiečiu?
– Kai atvažiavau į Lietuvą, aš įsivaizdavau, kad esu tikras afganistanietis. Savo savybėmis, supratimu, žinau savo šalį, pažįstu savo žmones, galiu atstovauti jiems.
2007 metais aš pirmą kartą su žurnalistais iš Lietuvos galėjau sugrįžti į Afganistaną. Man buvo vidinis šokas, kai pamačiau, kad aš labai skiriuosi nuo tų žmonių. Ne išvaizda, bet mentalitetu, supratimu, gyvenimo būdu.
Kai sugrįžau į Lietuvą, pradėjau galvoti, kas nutiko. Kai gyveni vienoje šalyje, po truputį priimi kultūrą, supratimą. Aš visiškai kitas žmogus.
Man buvo vidinis šokas, kai pamačiau, kad aš labai skiriuosi nuo tų žmonių.
Galiu save vadinti europiečiu, afganistaniečiu irgi. Bet matosi skirtumas, nes į situaciją Afganistane aš žiūriu visai kitomis akimis. Aš žinau, kaip viskas vyksta, kaip reikia išspręsti. Bet tie žmonės, kurie gyvena ten, jie nepasiruošę pokyčiams – neturi išsilavinimo, jų kitoks mentalitetas. Dėl to ten ir kartojasi tos pačios klaidos.
– Nuvykote į Afganistaną 2007 metais. Pirmą kartą po to, kai vieną dieną išėjote iš universiteto ir teko bėgti nuo karo. Koks jausmas po tiek metų grįžti į gimtą šalį?
– Buvo euforija. Atrodo, kad džiaugiesi tėvyne, ir laikas ten taip greitai prabėgo. Kai grįžau atgal, turėjau laiko pamąstyti, kas įvyko. Čia gal galėtų atsakyti psichologai?
Dešimt metų dienomis aš gyvendavau Lietuvoje, o naktimis būdavau Afganistane. Nežinau, kaip tai pavadinti. Bet užmerkiu akis ir keliauju. Aš skrisdavau, bėgdavau, būdavau su tos šalies žmonėmis. Man tai atrodė normalu, net džiaugiausi, kad galiu prisiminti.
Kai grįžau, viskas nurimo ir užmigęs jau nebekeliaudavau. Kai tu po daug metų važiuoji į gimtą šalį, gal tikiesi, kad per tuos metus užaugai ne tik tu, bet kartu su tavimi – ir šalis, kad ji pasikeitė, kad žmonės tapo supratingi. Bet ten niekas nepasikeitė. Žmonės neišmoko iš istorijos, neišmoko iš to, ką patyrė. Tada nusiraminau. Ir supratau, kad reikia gyventi Lietuvoje.
– Laimingi jūsų vaikai, kurie užaugo čia. Be karo.
– Aš šitą pamoką savo vaikams nuolat kartoju: įvertinkit tai, kas yra dabar. Kur gyvenat, ką turit ir kaip galite tai išnaudoti, nes kiti žmonės to neturi. Jūs galite eiti į mokyklą, mokytis rašyti, šokti dainuoti, sportuoti.
O ten kai kur vaikai neturi mokyklų iš viso. Kas yra mokykla – jiems klausimas. Jie žino tik savo tėvus, daržą, darbą. Mokykla nesuvokiamas dalykas.
Kur yra mokyklos, nežinia, ar jie galės eiti. Ir ar einant į mokyklą nebus sprogimų, susišaudymų, ar nepagaus teroristai, prievartautojai.
Mes turime būti dėkingi už tai, kaip mes gyvename.
– Pasakojat savo gyvenimą kaip filmą.
– Daugumos pabėgėlių gyvenimai ir yra kaip filmai.
