– Halina, gal galite papasakoti šiek tiek apie save, koks buvo jūsų gyvenimas Ukrainoje iki karo?
– Esu iš Mykolajivo – miesto, esančio pietinėje Ukrainoje. Į Mykolajivą gyventi atvykau 2004 m., baigusi universitetą. Kadangi mano tėvas yra kariškis, dabar jau išėjęs į pensiją, mums su šeima dažnai tekdavo migruoti dėl jo karinės tarnybos. Čia ištekėjau, gimė abi mano dukros, kurioms dabar – 10 ir 11 metų. Pagal išsilavinimą esu psichologė. Gavusi aukštojo mokslo diplomą, dirbau psichologe įvairiose mokymo įstaigose. 2008 m. pradėjau privačią psichoanalitinę praktiką ir daugiau pradėjau gilintis Jungo psichoterapijos kryptimi.
– Gal galite prisiminti tą pirmąją karo dieną. Kokios pirmosios emocijos, jausmai užvaldė? Kodėl pasirinkote vykti į Lietuvą?
– Vasario 24-oji – diena, kuri tarsi padalino mano ir visų mano tautiečių gyvenimus į PRIEŠ ir PO. Kai mano mieste nuaidėjo sprogimai, buvo sunku patikėti, kad karas mano šalyje yra realybė. Jaučiau baimę, neviltį ir bejėgiškumą. Iki kovo pabaigos likome Ukrainoje, nes tiesiog buvo sunku priimti sprendimą išvykti.
Viena vertus, man buvo svarbu pasirūpinti dukrų saugumu, kita vertus, teko palikti artimuosius, namus – viską, ką labiausiai branginu ir myliu. Visgi nusprendėme važiuoti į Lietuvą. Dažnai savęs klausiu, kodėl būtent čia? Manau, tai buvo gana intuityvus mano pasirinkimas. Kelionė buvo tikrai labai ilga: keliavome net 7 dienas per penkias šalis.
– Kur pirmiausia atvykusios kreipėtės? Kas jums labiausiai padėjo?
– Atvykusios dvi savaites gyvenome Šalčininkų krašte, kol radome, kur apsistoti Vilniuje. Mums pasisekė, kad Lietuvoje sutikome daug gerų žmonių, kurie nuo pat pradžių mums labai padėjo. Visgi vos atvykus į Lietuvą visuomet kirbėjo mintis, kad čia turbūt ilgai neužsibūsime. Tačiau vasarą tapo aišku, kad šis karas bus ilgas.
– Ar pavyko nors šiek tiek adaptuotis? Kaip jaučiasi dukros?
– Prisitaikyti iki šių dienų nė vienai mūsų nėra lengva. Tačiau gerai tai, kad abi dukros nuo rugsėjo mokosi Vilniaus tarptautinėje ukrainiečių mokykloje. Labai džiaugiuosi, kad jos ir toliau gali mokytis savo gimtąja kalba pagal ukrainiečių švietimo programą ir bendrauti su bendraamžiais.
– Halina, esate prisijungusi prie nuotolinės psichologinės pagalbos ukrainiečiams projekto „Psichologinė pagalba Ukrainos žmonėms“, kuris sudaro galimybę visiems nuo karo nukentėjusiems ir Lietuvoje prieglobstį radusiems ukrainiečiams gauti nemokamą psichologo konsultaciją. Koks buvo jūsų kelias iki to?
– Savo profesinę karjerą Lietuvoje pradėjau gegužę. Gavau pasiūlymą Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje vesti psichologinės terapijos grupes paaugliams iš Ukrainos. Ir nuo tos akimirkos mano praktika pradėjo palaipsniui atsigauti, mat, prasidėjus karui visi mano klientai, kuriems buvo skirta ilgalaikė terapija, išsibarstė po visą pasaulį.
Nuo gegužės, galima sakyti, dauguma mano buvusių klientų mane susirado ir jiems pradėjau vesti nuotolinę psichoterapiją. Kartu pradėjau savanoriškai dirbti ir su Ukrainoje esančiais ukrainiečiais. Tuo metu jau buvau pakankamai sustiprėjusi, kad galėčiau teikti kitiems psichologinę pagalbą. Sužinojusi apie projektą „Psichologinė pagalba ukrainiečiams“, iškart nusprendžiau prisijungti. Dabar ukrainiečiams parama labai svarbi.
– Nusprendėte papildomai konsultuoti ir manodaktaras.lt platformoje. Ar šiuo metu daug sulaukiate besikreipiančiųjų?
– Taip, džiaugiuosi galėdama prisijungti ir konsultuoti suaugusiuosius bei paauglius šioje platformoje. Sulaukiu daug prašymų ir jie visi skirtingi. Daug kas rašo, kad reikia pagalbos, bet kol kas tik nedaugelis išdrįsta užsiregistruoti nuotoliniam vizitui ir pasikonsultuoti.
Atėjimui pas psichologą reikia savotiškos drąsos, nes terapija – tai susitikimas su savo jausmais ir išgyvenimais, vėl ir vėl išgyvenant traumuojančią patirtį, kurią labai norėtųsi pamiršti. Psichologas negali už jus atsikratyti kančios, bet gali padėti nepalūžti nuo jos. Dabar yra daug psichosomatinio pobūdžio skausmų. Kai nėra simbolinės jausmų išreiškimo formos, apie juos kalba kūnas, jis suserga.
– Kas jums pačiai dabar sunkiausia? Kur semiatės vidinės stiprybės?
– Man sunkiausia – atsiskyrimas nuo artimųjų, kurie yra likę Ukrainoje, ir nerimas dėl jų. Tikėjimas, žinoma, suteikia man vidinės stiprybės. Tikėjimas Ukrainos pergale. Tikėjimas savo šalies nepriklausomybe ir laisve.
– Kaip manote, kada sugrįšite į savo namus, į tėvynę?
– Stengiuosi apie tai negalvoti ir neįrėminti savęs jokiais laiko apribojimais. Sugrįšim, kai baigsis karas...
