Po ilgų metų Norvegijoje moteris džiaugiasi atradusi širdžiai mielą darbą slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje Trakuose, kur ji rūpinasi sergančiais demencija seneliais, rašoma „Addere Care“ pranešime žiniasklaidai.
Svarbiausia – motyvacija ir pagarba
Tad kuo gi svarbus senelio gyvenimo aprašymas? „Kai žinai, kokia buvo jo profesija ir pomėgiai, daug lengviau prakalbinti užsisklendusį ar nuraminti supykusį. Tai net leidžia nuspėti, kaip jis pasielgs vienu ar kitu atveju“, – aiškina slaugytojų darbą koordinuojanti ir pati kasdien padėti jiems skubanti A.Volskienė.
Ji pastebėjo, kad didelė dalis artimųjų Lietuvoje vis dar nesupranta, kokia liga yra demencija, o slaugos specialistai, bendraudami su demencijos diagnozę turinčiais pacientais, neretai imasi ir morališkai traumuojančių fizinių priemonių, pavyzdžiui, fiksacijos – pririša pacientą prie lovos ar skiria slopinančių medikamentų.
Tačiau Trakuose – kitaip. Jei demencija sergančiam pacientui kyla nerimas ar pyktis bebūnant bendroje erdvėje su kitais, Aida pasikviečia jį į kambarį – atsitraukti, pasėdėti. Jei mato, kad žmogus nenori kalbėtis ir yra piktas, palieka jį su savo mintimis. Dažniausiai po keleto minučių jis ateina pamiršęs, kad nerimavo ar pyko.
Jei reikia pacientą, pavyzdžiui, išmaudyti, niekas čia jo neverčia, tik motyvuoja. Kaip smagu bus vaikams, kai ras senelį ar senelę švarų ir susišukavusį! O jei naktį neužmiega, žmogus neramus, gal jam tereikia paglostyti petį ir palikti praviras duris?
„Mums svarbiausia motyvacija ir pagarba žmogui“, – pasakoja A.Volskienė, neretai net didžiausius pikčiurnas nuginkluojanti šypsena ir maloniu dėmesiu.
Norvegijos mieste Bergene slaugytojos darbo patirties įgijusi Aida džiaugiasi, kad jokių drastiškų darbo metodų nerado dabartinėje savo darbo vietoje Trakuose, kur remiamasi skandinaviška slaugos filosofija: slaugytojai yra pasirengę su demencija gyvenantiems žmonėms suteikti išskirtinį dėmesį ir rūpestį.
Vietiniai ragino neskubėti
Šiluma ir gera nuotaika spinduliuojanti profesionali slaugytoja prisipažįsta, kad šypsena – tai paprasčiausia, ką gali duoti aplinkiniams, tačiau kasdien norisi panaudoti vis daugiau skandinaviškos praktikos – ne tik dirbti komandiškai, atsakingai atlikti deleguotas slaugos funkcijas, bet ir gerbti žmogaus orumą, pirmiausia matyti jį ir jo poreikius, o tik po to – jo ligą.
Nors 44 metų Aida slaugytojos profesiją įgijo – mokslus baigė Lietuvoje, savo medicininę karjerą pradėjo Norvegijoje. Į šią Šiaurės šalį ji išvyko paskui čia dirbti išvažiavusį sutuoktinį.
Per keturis mėnesius Aida baigė norvegų kalbos kursus ir pradėjo dirbti slaugytoja, kuri padeda žmonėms namuose, vėliau teko padirbėti ir slaugytoja ligoninėje.
„Išvykau greitai, pradžia buvo sunki – svetima kalba kėlė didelį iššūkį. Kalbėjau ir „rankomis, ir kojomis“, nes Norvegijoje daug dialektų, ausiai teko priprasti. Tačiau profesinė darbo dalis nebuvo sudėtinga. Vietiniai mane net stabdydavo ir ragindavo neskubėti. Mes, lietuviai – skubantys žmonės, o jie viską daro lėtai. Esame pripratę greitai padaryti darbus ir ilsėtis, o jie neskuba,“ – pasakoja A.Volskienė.
Slaugytoja Aida Bergene dirbo valstybiniame slaugos centre, kuris teikė slaugos pagalbą namuose ir itin atidžiai rūpinosi savo klientais. Būtent klientais, o ne pacientais norvegai vadina pagalbos namuose laukiančius asmenis.
Jei Lietuvoje slaugytojui įprastas darbas suleisti pacientui vaistus, Norvegijoje Aidai pas klientus tekdavo vykti net ir sulašinti akių lašų.
„Lietuvoje dėl to turbūt niekas nesuktų galvos – vaistus bene visi gali susilašinti patys, bet ten svarbu, kad pacientas tikrai vaistus susilašintų ir tai padarytų laiku. Juk nesulašinus jo būklė gali pablogėti ir kilti dar daugiau rūpesčių“, – sako pašnekovė.
Trikdė norvegų emocinis šaltumas
Greitai svetimoje šalyje dirbti įpratusią Aidą stebino, o neretai ir nuliūdindavo norvegų emocinis šaltumas ir atsiribojimas nuo aplinkinių, susigyvenimas su liga ar negalia. Tačiau po kurio laiko ji suprato, kad šiauriečiams tai yra įprasta.
„Savimi pasirūpinti negalintys garbaus amžiaus žmonės patys priima sprendimą išvykti į slaugos namus, kad tik nebūtų našta savo vaikams ar sutuoktiniams, net planuoja savo laidotuves. O mirus artimajam, šeima gali pirmiausiai išvykti suplanuotų atostogų ir susirinkti palaidoti mirusiojo tik, pavyzdžiui, paslidinėjusi kalnuose“, – prisimena moteris.
Nors itin racionalūs ir planuojantys norvegai nemėgsta dalintis jausmais, Aida sako niekada neužmiršianti vienos itin jautrios atsisveikinimo valandos, kai aplink mirštantį sunkiai sergantį jos pacientą namuose susirinko visa šeima.
Išeinantis žmogus žiūrėjo į didelį ant sienos kabantį laikrodį, tarsi skaičiuojantį jo gyvenimo minutes, o artimieji jam kažką pasakojo ir dalijosi gražiausiais prisiminimais. Taip iki paskutinės akimirkos visa šeima buvo kartu.
Pagalbą išsikviečia specialia apyranke
Nors griežtas planavimas ir emocinis uždarumas Aidai kėlė liūdnų minčių, bendrą šalies pasirūpinimo asmenimis, kuriems reikia pagalbos, sistemą ji vertina aukščiausiu balu – visos organizacinės ir slaugytojo darbą palengvinančios priemonės Norvegijoje itin džiugino.
Žmonių, kuriems reikėjo slaugytojų pagalbos, namai ir buitis būdavo pritaikoma kuo patogesniam gyvenimui: įrengiami ne tik keltuvai laiptams, bet ir keltuvai padedantys įlipti į vonią.
Vieniši senoliai aprūpinami specialiomis apyrankėmis, kurios, žmogui pargriuvus ar pakliuvus į bėdą, padeda skubiai susisiekti su pagalbos centru.
Vaistai slaugomiems žmonėms išdalijami su priminimu tam tikru laiku pypsinčiose pakuotėse, kurios nutyla tik tada, kai praplėšiamos ir iš jų išimami medikamentai. Jei prireikia leisti vaistus kas keletą valandų, slaugos specialistai atvyksta net naktį.
Įeiti pas vienišą sunkiai judantį klientą slaugytojai gali tiesiog prie durų nuskanuodami kodą telefone.
O jei slaugytojas, atvykęs suleisti vaistų, pamato, kad žmogui reikia pagalbos susitvarkyti namuose, užtenka vieno pranešimo telefonu, kad tuo pačiu adresu išskubėtų ir darbuotojas, galintis pasirūpinti švara bei tvarka, palydėti į gydymo įstaigą ar kitais reikalais.
„Pirmiausia skiriamas dėmesys žmogui, o tik po to jo ligai. Visa sistema veikia taip, kad slaugomam žmogui būtų patogu, jis nejaustų skausmo, nekentėtų ir jokiomis aplinkybėmis nenukentėtų jo orumas,“ – sako Aida, to mokanti ir savo kolegas slaugos ligoninėje Trakuose.
Siekia pakeisti senelių namų įvaizdį
Pasak „Addere Care“ namų įkūrėjos Kristinos Judinės, keisti slaugos kultūrą Lietuvoje, užbaigti postsovietinio požiūrio medicinos erą ir sukurti skandinaviška slaugos filosofija pagrįstas paslaugas yra svarbiausias tikslas.
„Kiekvienas Lietuvos žmogus nusipelnė slaugos, kai savo paskutiniąsias gyvenimo dienas gali jaustis oriai, saugiai, patogiai.
Džiaugiamės, kad mums pavyksta pritraukti ne tik Švedijos slaugos ekspertus, bet ir vis daugiau skandinaviškos patirties įgijusių Lietuvos slaugytojų – subūrėme per 200 slaugos profesionalų kolektyvą, plečiamės, todėl kasdien laukiame naujų darbuotojų, kurie nori dirbti kitaip“, – rašoma „Addere Care“ pranešime žiniasklai.
Privati slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė Valstybinės ligonių kasos kompensuojamas paslaugas teikia jau ketvirtus metus. Trakuose ji kasdien slaugo ir globoja daugiau nei 230 žmonių. Šiemet planuojama atidaryti ir antrą tokią įstaigą Vilniuje.
Vilniaus ir Raseinių rajonuose šios įstaigos slaugos komandos teikia slaugos paslaugas ir paliatyviąją pagalbą pacientų namuose.
