Akivaizdu – Giedrei ir Pauliui asmeninį pasaulį drebinančių iššūkių skonis pažįstamas ir pora juo tiesiog gardžiuojasi. „Viskas atrodo sunku, kol žengi pirmą žingsnį, o paskui atsigręži atgal ir, regis, buvo taip paprasta, – šypteli jie bei priduria. – Visas gyvenimas yra ėjimas į nežinią, tačiau reikia eiti drąsiai ir nedvejoti. Mūsų vertybės yra gilios, o šeima ir tarpusavio santykiai stabilūs, tad dėl to jaučiamės gerai bei dar galime ir kitiems padėti.“
– Giedre ir Pauliau, esate labai veiklūs ir užimti žmonės: šeima, darbas, visuomeninės pareigos, politika. Kaip pavyksta sudėlioti prioritetus, nuveikti viską, kas būtina ir dar… rasti minutėlę kitą pasimėgauti gyvenimu?
Giedrė: Dėliojant prioritetus mums gaišti netenka, nes mūsų prioritetai seniai sudėlioti pagal mūsų gyvenimo vertybes. O pagrindinės vertybės mums yra šeima ir bendravimas su artimaisiais bei vienas kitu, tad daugiausia dėmesio tam ir skiriame.
Taip pat didelį dėmesį skiriame ir darbui. Tad po šeimos seka darbas, o likusį laiką skiriame pramogoms bei laisvalaikiui. Pramogaujame irgi daugiausia kartu su šeima, susitinkame su draugais, taip pat šeimomis.
Paulius: Šeimai skiriame savaitgalius ir kelias valandas, kurios po darbų lieka iki miego. Manau, geriau kelios, bet turiningai su šeima praleistos valandos nei keliasdešimt praleistų bet kaip. Tad viską spėjame.
Mudviem drauge gyventi paprasta, nes mūsų vertybės, kurias abu atsinešėme iš savo šeimų, yra labai panašios.
– Įsimylėję veiklų gyvenimo būdą, šiuolaikiniai žmonės neretai šeimą kuria sulaukę trisdešimtmečio ar netgi pora metų vėliau. Iki tol jie dar nori įsitvirtinti profesinėje srityje, pakeliauti, pamatyti pasaulio, nes mano, kad vaikai tam trukdys. O Jums buvo kilusių tokių minčių?
Giedrė: Mes su Pauliumi susipažinome būdami 20 metų. Buvome bendrakursiai ir pirmo kurso pabaigoje pradėjome draugauti.
Mūsų draugystė buvo stipri ir tiesiog keliavome per gyvenimą kartu. Pabaigėme du universitetus. Aš tuomet turėjau sudėtingų sveikatos problemų. O kai sunegaluoja sveikata, tada natūraliai susidėlioja visi prioritetai, supranti, ko gyvenime nori ir kas tau yra svarbiausia.
Kadangi man šeima ir vaikai buvo labai svarbu, supratome, kad tai yra tas laikas, kai turėtume jų susilaukti. Dievas taip davė, kad būdami 26-erių sulaukėme pirmosios savo dukters, o po metų – antrosios atžalos.
Tu pats savo galva turi sukurti tokią šeimos aplinką, kurioje ir tu, ir tavo šeima jausitės gerai.
Trejus metus skyriau vaikų auginimui ir nedirbau, o paskui vėl pradėjau dirbti. Vaikai nei karjerai, nei pomėgiams netrukdo. Mes keliaujame kartu su vaikais, taip pat su tėvais – didelė kompanija. Mums neatrodė, kad šeimos ir darbo ar kelionių nebus įmanoma suderinti. Turint noro, viską įmanoma sustyguoti. Kol vaikai maži, žinoma, jiems skiri daugiau laiko, bet praeina keli metai ir vaikai paauga, tada atsiranda daugiau laiko karjerai, pomėgiams.
Paulius: Kol vaikai buvo maži, išties vos spėdavome pagrindinį darbą atidirbti. O dabar vaikai vis didesni, lanko mokyklą, tad tą laiką jau galime užpildyti sau patinkančia, įdomia veikla.
Aš padedu Seimo nariui Dariui Kaminskui. Tai yra kaip antrasis mano darbas ir iš to išplaukia visi kiti dalykai, nes pas mane, D.Kaminsko atstovą Kėdainių krašte, ateina daug žmonių su įvairiais prašymais. Taigi daug laiko skiriu ir tam, kad padėčiau rajono gyventojams išspręsti jų bėdas. O tuo pačiu ir pats susipažįstu su rajono gyvenimu ir jo žmonėmis. Man tai svarbu.
– Kaip Jūsų gyvenimas pasikeitė tapus tėvais? Sukosi galvoje dvejonės: ar mes geri tėvai, ar viską darome teisingai?
Paulius: Taip, aš ir dabar dvejoju (šypteli).
Giedrė: Turbūt kai esi atsakingas, tada ir dvejoji, ieškai geriausio sprendimo, stengiesi tapti geru tėvu. Tačiau bent jau aš niekada neturėjau siekiamybės tapti idealia mama. Tiesiog auginame vaikus intuityviai, pagal savo vertybes. Žinoma, paskaitome straipsnių, knygų vaikų auklėjimo tema, pasiklausome tos srities specialistų nuomonės, bet vėlgi – kiekvienas vaikas yra individualus ir kiekvienam vaikui reikia kitokio auklėjimo. Tu pats savo galva turi sukurti tokią šeimos aplinką, kurioje ir tu, ir tavo šeima jausitės gerai.
Nemanau, kad įsispraudęs į nustatytas vaikų auginimo taisykles, jausiesi laimingas. Mano auksinė ir pagrindinė taisyklė yra tokia: tėvai turi būti laimingi, o tada ir vaikai bus laimingi.
Žinoma, taisyklės, užduotys, pareigos mūsų namuose yra, stengiamės vaikus auklėti gana griežtai, bet siekiame neužgožti atžalų – norime išsaugoti ir atskleisti jų individualumą.
Paulius: Aš esu labai savikritiškas ir visada analizuoju, ar teisingai elgiuosi. Žiūriu, kokį atsaką vaikui duoda mano patarimas ar elgesys. Tad stengiuosi nuolat tobulėti ir savęs nelaikau tėčiu idealu.
Atrodo, su pirmu vaiku daug ko išmoksti, lyg ir žinai tą tiesos kelią, bet vėlgi – abu mūsų vaikai visiškai skirtingų charakterių ir tai, ką taikei vienam vaikui, netinka kitam. Kiekvienam vaikui reikia taikyti kitokią motyvaciją mokslui, pasiekimams, nes kas paskatina vieną, nebūtinai paskatins ir kitą. Taigi mes esame kaip tėvai studentai (nusijuokia).
– Turbūt visi jauni tėvai apie save pasakytų tą patį (šypteliu).
Paulius: Taip. Turbūt mes iš vaikų daugiau mokomės nei mokome juos.
– Anksčiau Jūsų šeima gyveno Kaune. Kodėl persikėlėte į gerokai mažesnį miestą – Kėdainius? Daugelis juk skuba į didmiesčius gaudyti perspektyvios ateities galimybių, o Jūs, regis, pasielgėte atvirkščiai. Kodėl? Ką matote Kėdainiuose, ko nemato išvykstantieji?
Giedrė: Kėdainiai – mano gimtasis miestas. Vis tik pirma priežastis, kodėl čia sugrįžome, buvo ta, kad mano darbas buvo Kėdainiuose. Tuomet aš kelerius metus iš Kauno važinėjau dirbti į Kėdainius savo dabartinėje darbovietėje – Kėdainių ligoninės vaistinės vedėja.
Mums susilaukus dviejų vaikučių, vyras pasakė: „Turbūt nebeprivažinėsi augindama du mažamečius vaikus. Reikia apsispręsti: arba tu keiti darbą, arba mūsų šeima keičia gyvenamąją vietą ir keliasi į Kėdainius.“ Kadangi mano darbas man patinka, aš jo keisti nenorėjau.
Mano močiutė sakydavo: „Vaikeli, kai sunku, visada žiūrėk į tuos, kuriems dar sunkiau ir padėk jiems. Tada tavo bėdos pačios pabėgs.“ Šventi žodžiai.
Dirbu puikiame kolektyve, kurio vadovas, pats būdamas nuoširdus ir atsakingas žmogus, mūsų įstaigoje suformavo jautrius, žmogiškus santykius. Man tai svarbu. Juk jeigu to kolektyve trūksta, tai dėl to žmonės dažniausiai ir emigruoja iš Lietuvos. Nepajutau, kaip prabėgo 10 mano darbo Kėdainių ligoninėje metų, ir nė kiek nesigailiu, kad grįžau į savo gimtąjį miestą.
Vis tik gyventi mažame mieste manęs nė kiek nebaugina. Kiti žmonės galbūt bijo mažo miesto, provincijos, nes čia visi vieni kitus pažįsta, tad bijo apkalbų, sako, kad jiems sunku jaustis laisvai, kai supa vien pažįstami. O aš su tokia problema savyje nesusidūriau. Galbūt todėl, kad esu pakankamai stipri, turiu savo nuomonę ir sprendimą priimu pasitarusi šeimoje, o kitų nuomonė man stipriai neimponuoja. Be to, man kaip tik smagu nuėjus į parduotuvę ar išėjus pasivaikščioti sutikti pažįstamą, su juo pasisveikinti, paklausti, kaip jis laikosi.
Žinoma, didžiausia vertybė, kurią aš gavau grįžusi į Kėdainius, yra ta, kad čia gyvena mano tėvai, brolis, seneliai.
– Tai Jums, Giedre, vieni pliusai (nusijuokiame). O kaip Jums, Pauliau?
Paulius: Gyvendamas Kėdainiuose šiandien aš matau vien privalumus, nes mažas miestas patogus laiko atžvilgiu – visur nuvažiuoti gali gerokai greičiau. Tad ir laiką, kurį praleistum sėdėdamas didmiesčio eismo kamščiuose, gali skirti šeimai. Nors aš Kaune gimęs ir augęs, bet širdyje nesu didmiesčio gerbėjas. Man gyventi Kėdainiuose gerokai patogiau nei Kaune. O nuvykti į bet kurį Lietuvos tašką šiandien tėra vienos kitos valandos reikalas.
Giedrė: Be to, abu esame darbštūs. O darbštus žmogus visada suras sau vietą, nesvarbu gyvens jis dideliame ar mažame mieste.
Paulius: Mes nebijome rizikuoti savo sprendimais, nes tokius sprendimus priimame neskubotai, pasitarę ir netaikome jokių principų. Nėra taip, kad mūsų gyvenimui būtinai reikalingas didmiesčio ženklas. Tiesiog žiūrime, kur mums geriau ir patogiau. Šiuo atveju gyvendami Kėdainiuose matome daugiau privalumų nei didmiestyje.
– Abu esate judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ nariai. Jūs, Pauliau, itin aktyviai dalyvaujate judėjimo veikloje – esate vienas iš lyderių, taip pat, kaip jau minėjote, esate ir Seimo nario D.Kaminsko padėjėjas. Kam Jums viso šito reikia? Juk galėtumėte dirbti savo pagrindinį darbą bendrovėje „Lifosa“ ir visą likusį laiką skirti šeimai bei pomėgiams.
Paulius: „Lifosoje“ dirbu pirkimų vadybininku ir darbo tikrai daug, bet turint gerų idėjų savo gyvenamai vietai, t. y. Kėdainiams, norisi jas įgyvendinti. O tos idėjos kilo bedirbant.
Mano pavyzdys buvo ir yra Darius Kaminskas, nes jis į politiką ėjo su nuomone, kad vienas lauke irgi yra karys. Taigi dirbant D.Kaminsko padėjėju Kėdainiuose, gyventojai ateidavo su įvairiausiomis bėdomis. Pasitardami išsprendėme kraštiečių problemas. Šiandien matau, ką galima padaryti kitaip ir geriau.
Taigi tas darbas privedė prie kito darbo – burtis į kolektyvą, kuris užsiimtų įdomia veikla ir galėtų pagelbėti didesniam žmonių ratui. Tad natūraliai iš darbų gimė judėjimas „Mūsų krašto sėkmei“.
– O ką laikotarpis būnant judėjimo nariais Jums davė?
Giedrė: Turint kokią nors idėją aplink tave buriasi bendraminčiai. Šio judėjimo įkūrėjai pritraukė bendraminčių ir jie visi dirba viena linkme, panašiai galvoja, panašiai problemas sprendžia. Mano močiutė sakydavo: „Vaikeli, kai sunku, visada žiūrėk į tuos, kuriems dar sunkiau ir padėk jiems. Tada tavo bėdos pačios pabėgs.“ Šventi žodžiai.
Taigi labai smagu bendrauti su žmonėmis, kurie žiūri viena kryptimi.
Paulius: Judėjimo veikla aprėpia daug: nuo problemų sprendimo iki labdaros bei paramos. Mano nuomone, pats vertingiausias darbas – kai gali padėti žmogui, prašančiam pagalbos. Kadangi judėjimo kolektyvas yra didžiulis, mes galime efektyviai ir greitai padėti.
Savo laiką skirti krašto moralinei aplinkai gerinti bei padėti žmonėms yra didingas darbas, aukščiausia gyvenimo pakopa ir didžiausia prasmė. Gyventi prasminga, kai gali pasirūpinti ne tik savimi, bet ir žmonėmis, kuriems reikia pagalbos.
– Kalbant apie pagalbą žmonėms, Jūs, Pauliau, anksčiau dirbote Kaune – Vilijampolės socialinės globos namų direktoriaus pavaduotoju. Ši įstaiga rūpinasi be tėvų globos likusiais neįgaliais vaikais, jaunimu, taip pat suaugusiais žmonėmis.
Sunku jauną vyrą įsivaizduoti būtent tokioje vietoje, nes, kad ir kaip nenorėtume pripažinti, tačiau žmonės stengiasi būti kuo toliau nuo tokiose įstaigose gyvenančios visuomenės dalies, galbūt net apsimesti, kad ji apskritai neegzistuoja.
Taigi kaip Jūs nusprendėte imtis darbo Vilijampolės socialinės globos namuose?
Paulius: Visada norėjau ne tik dirbti savo tiesioginį darbą, bet ir jaučiau savyje poreikį suteikti žmonėms pagalbą. Tad dalyvaudavau įvairiose gerumo akcijose, o baigęs universitetą turėjau minčių apie įsivaikinimą. Visuomet norėjosi prasmingos veiklos.
Vilijampolės socialinės globos namai yra vieta, kur sunkiai priimi tai, kas ten vyksta. Įsidarbinęs kelias dienas išgyvenau šoką, bet paskui pradėjau mąstyti: taip, tai labai graudi vieta, čia gyvenantys žmonės turi didelę fizinę ar psichinę negalią, bet koks mano vaidmuo šioje aplinkoje? Darbas čia padėjo įgyvendinti mano norą padėti žmonėms.
Vilijampolės socialinės globos namuose gyveno 220 žmonių. Su įstaigos direktoriumi labai daug nuveikėme, kad gyventojų poreikiai būtų geriau patenkinami. Man kiekviena diena buvo vis smagesnė, nes supratau, jog galiu daug kuo tiems žmonėms padėti. Tai buvo visavertis gyvenimo etapas. Dirbdamas savo tiesioginį darbą įgyvendinau tai, ko norėjau širdyje, – kiekvieną dieną galėjau padėti žmonėms, kurie yra tikrai labai nuskriausti gyvenimo.
Be to, pradėjau vertinti tai, ko galbūt pakankamai nevertinau anksčiau. Supratau, kokia didžiulė vertybė yra sveikata: mano paties, mano šeimos ir artimųjų. Taigi šis darbas paskatino daug filosofinių minčių bei apmąstymų.
Nors aplinka Vilijampolės socialinės globos namuose galbūt buvo pati slogiausia visoje Lietuvoje, nes tai vieni didžiausių tokio tipo namų mūsų šalyje, bet kai tu savo darbu palengvini tiems žmonėms kasdienybę ir už tai būni įvertintas tiek pačių gyventojų, tiek darbuotojų, tada tai tampa dideliu įvertinimu ir tau pačiam.
Žinodamas tėvų gyvenimą, patirtas kančias bei neteisybę, aš seniai supratau, kad turiu prisiimti didesnę atsakomybę už savo šalį.
Taigi darbas čia man buvo iššūkis, bet iššūkiais mes su Giedre abu ir gyvename. Iš pradžių koks nors iššūkis visada atrodo labai didelis žingsnis, tačiau kai po kiek laiko pasižiūri atgal, jis nebeatrodo toks jau didelis (nusišypso).
Mane visada pastiprina mano šeimos istorija, jos išgyvenimai bei patirti sunkumai. Visa mamos giminė – stambūs ūkininkai tremtiniai. Jų išgyvenimai sunkiai žmogiškai pakeliami: atimta žemė, sudeginti namai, tremtis į Sibirą perpildytuose vagonuose su mažamete mano mama ir 70-mete močiute. Mama šiandien dar tebesaugo mano senelės tautinius drabužius, su kuriais ji neišsiskyrė net tremtyje, ir kankles taip pat. Žinodamas tėvų gyvenimą, patirtas kančias bei neteisybę, aš seniai supratau, kad turiu prisiimti didesnę atsakomybę už savo šalį.
– Pasikalbėkime apie dar vieną, mano akimis, Jūsų gyvenimo iššūkį. Judu auginate ne tik dvi savo atžalas, bet ir savaitgaliais pakviečiate pas Jus pasisvečiuoti du tėvų globos netekusius vaikus. Kaip atėjote iki šio sprendimo?
Paulius: Kadangi dirbau Vilijampolėje, tai man buvo visiškai natūralus sprendimas. Be to, kaip minėjau, jau prieš tai turėjau tokių norų. O ir šeimoje aš augau vienas, bet vasaras leisdavau mamos tėviškėje, Molėtuose, pas senelius. Senelių sodyboje susirinkdavo visi pusbroliai ir pusseserės – apie 14 vaikų vienu metu vasarą atostogaudavome.
Per tuos metus teko labai daug kampų apšlifuoti. Pamačiau, ko savo vaikams dar esu nepasakiusi, neįskiepijusi, neparodžiusi.
Tarp mūsų visų ir šiandien labai glaudus ryšys. Dabar augindamas savo vaikus supratau, kodėl močiutė tada susodindavusi mus visus prie pietų stalo taip smagiai šypsodavosi.
Giedrė: Vis tik būtent šiuo atveju tai buvo mano iniciatyva. Kartą mūsų vaikai buvo pas senelius, ir aš turėjau progą pasikalbėti su vyru, kad labai norėčiau apsilankyti vaikų globos namuose ir kažkuo prisidėti prie vieno ar kelių našlaičių vaikų šviesesnės kasdienybės.
Tiesa, iki tol niekada nebuvau buvusi vaikų globos namuose ir neįsivaizdavau, kuo galiu tiems vaikams padėti. Taigi paprašiau vyro mane palydėti. Žinoma, pirmiausia atsiklausiau jo, ar aš galiu eiti ir daryti tokį žingsnį, nes vis tik tai paliečia visą šeimą.
Vyras pasakė, kad pirmą kartą turėčiau nueiti viena. Tada geriausiai pajusiu, ką noriu padaryti, manęs neveiks vyro nuomonė ir patirtis, nes jis jau turėjo savo požiūrį, kadangi dirbo Vilijampolės socialinės globos namuose, o aš tokios patirties neturėjau.
Ryšys tarp mūsų užsimezgė iš karto. Vaikai mane išlydėjo pasiėmę už rankų.
Labai myliu vaikus, tad nuėjau atvira širdimi daugiau pabendrauti su vienu berniuku. Pamačiau, kad jis turi sesutę. Kadangi pati labai gerai sutariu su savo broliu ir seserimi, tai man išskirti vaikus atrodė nesuvokiama: jei bendrauti, tai bendrauti su abiem.
Ryšys tarp mūsų užsimezgė iš karto. Vaikai mane išlydėjo pasiėmę už rankų. Tą mergaitę anksčiau lankydavo viena moteris, bet jos tarpusavio ryšio nerado, tad moteris daugiau mergaitės nebelankė, o tarp mūsų ryšys užsimezgė iš karto. Turbūt dėl to, jog, kaip sakiau, atėjau atvira širdimi, nieko iš vaikų nesitikėdama, norėdama tiesiog su jais pabūti, pabendrauti.
Taip ir išėjo, kad mes jau antri metai šiuos du vaikučius savaitgaliais pasiimame svečiuotis, kad galėtume kartu leisti laisvalaikį, pasimokti skaityti, rašyti. Mergaitei septyneri metukai, o berniukui – ketveri.
– O nebuvo baisu, kad šie vaikai ir jūsų atžalos nesusidraugaus, kad jūs patys su jais galbūt nerasite bendros kalbos? Juk rizikavote...
Giedrė: Mane pirmiausia baugino dvejonės, ar tie vaikai nori pas mane eiti. Niekada neperšu savęs, nes galvoju, gal manęs tam vaikui nė nereikia? Juk aš atėjau, kišuosi į jo gyvenimą, stengiuosi ko nors pamokyti, tad pirmiausia ar jam to reikia, ar širdelėje jis to nori?
Vis tik jau po pirmo susitikimo berniukas manęs paklausė: „Kada aš galėsiu ateiti pas tave į svečius?“ Iš to pokalbio supratau, kad vaikai tikrai nori bendrauti. Man tai buvo didelė paskata. Taigi priimdama vaikus pirmiausia galvojau, ar jie jausis patogiai, ir tik po to pagalvojau, kaip jausiuosi aš (nusišypso).
Žinoma, su iššūkiais susidūrėme. Pirmomis dienomis mūsų vaikai globojamus vaikus priėmė for fun: pabendrausime, padraugausime, bus smagu. O vėliau jie pamatė, kad reikia dalintis dėmesiu, mamos meile, apkabinimais, žaislais, savo puodeliu, stalo įrankiais. Tada visiems kaip tyčia tuo pačiu metu prireikia mamos dešinės rankos ar to paties žaislo. Taigi mūsų vaikai pamatė, kad viskas nėra taip paprasta.
Per tuos metus teko labai daug kampų apšlifuoti. Pamačiau, ko savo vaikams dar esu nepasakiusi, neįskiepijusi, neparodžiusi. Pavyzdžiui, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas, kur ne visi vaikai turi tėvus, gerą materialinę aplinką, ne visi yra sveiki. Džiaugiuosi, kad savo vaikus su tuo supažindinau.
Nors visi vaikai panašaus amžiaus, tačiau bendrauti iš pradžių jiems sekėsi sunkiai, nes tie vaikučiai yra jautrūs, sunkiai bendrauja, turi sveikatos problemų, o mūsų – aktyvūs, nori atsakymo čia ir dabar. Tad labai daug ko šeimoje išmokome ir mokomės iki dabar.
Paulius: Visas gyvenimas yra ėjimas į nežinią, bet reikia eiti drąsiai ir nedvejoti.
Giedrė: Svarbiausia palaikyti vienam kitą. Taip pat svarbu teigiamas požiūris.
Paulius: Mūsų vertybės yra gilios, šeima stabili, tad tiesiog einame tuo keliu.
Giedrė: Tie vaikai nieko blogo į mūsų gyvenimą įnešti negali. Juk jie yra vaikai.
Kaip Paulius sakė, mūsų santykiai ir šeima stabili, tad turbūt dėl to mes ir esame pasiruošę padėti kitiems.
– O koks Jūsų bendravimas su globojamais vaikais? Stengiatės jiems atstoti tėvus ar visgi esate kaip vyresni bičiuliai?
Giedrė: Jei aš tuos vaikus pasiimu, tai tą savaitgalį esu už juos atsakinga ir jie man visiškai nesiskiria nuo mano vaikų.
Paulius: Mudu su Giedre užsirašėme į globėjų kursus, kad gautume reikalingų žinių.
Giedrė: O kalbant apie mūsų bendravimą, tai Paulius galbūt daugiau pažaidžia su vaikais, užsiima, pavyzdžiui, moko važiuoti dviračiu.
Paulius: Štai turiningas savaitgalis: abu vaikai išmoko važiuoti dviračiu dviem, o ne keturiais ratais, kaip mokėjo anksčiau.
Giedrė: Kai tau keturmetis pasako: „Ar tu atsimeni, kai atnešei mums braškių?“, o tai buvo prieš metus, kai jam buvo treji, bet vaikas prisimena, tada supranti, kad ir tas mažas tavo dėmesio parodymas vaikui labai daug duoda.
Paulius: Kartais tai, kas iš tavęs pareikalauja labai mažai, vaikui atrodo itin didelis dalykas.
Giedrė: Turbūt ne tik vaikui, bet ir suaugusiam žmogui yra svarbu parodyti dėmesį.
Be to, mes esame krikščionys, o pagrindinis principas, kuriuo remiasi ši religija, yra pagalba kitam žmogui.
– Jei sugrįžtume į praeitį ir Jums vėl būtų po 20 metų, ar tada būtumėte galėję įsivaizduoti, kad Jūsų gyvenimas bus toks įvairialypis, įvairiabriaunis bei spalvingas, koks yra šiandien?
Abu: Tikrai ne (šypsosi).
Giedrė: Nors būdama maža buvau tikra svajotoja, bet didelių vilčių, kad tos svajonės išsipildys neturėjau. Taip pat nė neįsivaizdavau, jog kartu su Pauliumi galėsime tiek daug nuveikti.
Paulius: Mūsų vertybės nuo tų 20 metų irgi labai pasikeitė.
Giedrė: Taip. Juk tu negali įsivaizduoti, koks būsi, nes tavo poreikiai 20-ties yra visai kitokie. Įgavus gyvenimo patirties, keičiasi poreikiai, veiklos, todėl sunku prognozuoti savo ateitį, kai esi labai jaunas. Kiekviena diena, patirtis atneša naujų dalykų, naujų svajonių. Įgyvendinus vieną svajonę, atsiranda kita.
Paulius: Reikia eiti į priekį ir viską pradėti daryti nuo savęs. Norisi gyventi tokioje aplinkoje, kurioje gali būti saugus ir ramus, o tą aplinką susikuriame mes patys. Turėtume mažiau diskutuoti, o daugiau veikti.
Giedrė: Tada ir gyvenimas bus spalvingas bei įdomus.
– Pokalbio pabaigai – už ką gyvenimui dėkojate labiausiai?
Giedrė: Pirmiausia gyvenimui dėkingi esame už tėvus, kurie mums įskiepijo vertybes, parodė pagrindinį kelią. Taip pat – už šeimą, kurią turime. Dar – už sveikatą ir jėgas, nes tik taip galime įgyvendinti savo svajones.
– Ačiū Jums už pokalbį.
