Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Iš Londono sugrįžę Viktorija ir Remigijus atsivežė maisto vagonėlio verslą ir gyvena prosenelių sodyboje

Viktorija Laužadytė ir Remigijus Pinigis susipažino Londone. Čia, viename didžiausių pasaulio miestų, buvo jų pradžia. Viktorija Londone buvo praleidusi ketverius metus, Remigijus – trejus, kai į Lietuvą jie nutarė grįžti kartu. Grįžti ne bet kaip, tačiau su verslo idėja, o gyvenimui pora pasirinko Rokiškio rajone esančią Viktorijos prosenelių sodybą. „Mums sekasi gerai“, – sako abu, nesipiktindami nei verslo sąlygomis, nei uždarbiu.
Viktorija Laužadytė ir Remigijus Pinigis
Viktorija Laužadytė ir Remigijus Pinigis / Mariaus Vizbaro / 15min nuotr.

Grįžęs sumažini bėgį

„Dažnai klausia, kodėl grįžau? Man atrodo, kad katalizatorius buvo mūsų pažintis. Kai susipažinome, viskas pradėjo greitai keistis.

Ilgėjausi šeimos. Man labai patinka Lietuvos gamta, patinka, kad per 15 minučių gali atsidurti vidury miško. Gal atėjo supratimas, kaip greitai bėga gyvenimas? Juk ten dar greičiau viskas juda nei čia. Atstumai dideli, tempas didelis, viskas greita ir atrodo, kad tu greičiau sugyvensi gyvenimą jį gyvenamas ten, o ne čia.

Grįžęs tu sumažini bėgį. Daugiau laiko turime sau, artimiesiems, pasidžiaugti įvairiais dalykais. Todėl klausimas apie sugrįžimą man atrodo labai filosofinis“, – kalbėjo V.Laužadytė.

Sužadėtinei pritaria ir R.Pinigis. Pasak Remigijaus, jau išvykdamas į Londoną jis žinojo, kad tai – laikina.

„Važiavau susipažinti su kita kultūra, pamatyti kitokio gyvenimo“, – teigė vyras.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Viktorija Laužadytė ir Remigijus Pinigis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Viktorija Laužadytė ir Remigijus Pinigis

Apsigyveno prosenelių sodyboje

Nutarę grįžti į Lietuvą tiek Viktorija, tiek Remigijus norėjo gyventi kaime. Sužinoję apie šį jų norą, Viktorijos tėvai pasiūlė Rokiškio rajone, iš kur ir kilusi šeima, esančią prosenelių sodybą su maždaug trimis hektarais žemės.

„Tėvai ja naudojosi kaip vasarnamiu. O mes įsikūrėme ir gyvename, nors įsikūrimo darbai vyksta dar iki šiol“, – kalbėjo pora.

Tiesa, kaimas abiejų gyvenime iki šiol nebuvo itin artimas. Tiek Viktorija, tiek Remigijus užaugę mieste, o kaime tekdavo lankytis tik vasaromis.

„Ir tie vasaros prisiminimai man įstrigo atmintyje kaip geras laikas. Bet gyvenimas ir tik vasarų leidimas kaime labai skiriasi“, – juokėsi iš Panevėžio kilęs R.Pinigis.

Senoje sodyboje Viktorija ir Remigijus visų pirma įsirengė buitinius patogumus ir internetą. Kaimas tapo jų gyvenamąja vieta, tačiau apie didesnį ūkį jie negalvojo – visų pirma norėjo įgyvendinti savo verslo idėją.

Verslo idėja – iš meilės maistui

Maisto vagonėlis, kuriame parduodami pačių pagaminti Tolimųjų Rytų šalių patiekalai.

Pačią idėją apie maisto vagonėlį pora parsivežė iš Londono, mat abu mėgo lankytis įvairiuose skirtingų šalių virtuves pristatančiuose restoranuose.

„Susipažinome su Tolimųjų Rytų maisto kultūra, ir tada pagalvojome, kad tai galime daryti Lietuvoje“, – sakė R.Pinigis.

„Ir apskritai dėl meilės maistui. Visą laiką mėgome kažkur eiti, kažką ragauti. O Remigijus gaminti mėgsta. Jis buvo šeimininkas, eksperimentuotojas, entuziastas važiuoti, pirkti įvairius produktus turgeliuose.

Nors Londone tam nebuvo labai daug laiko, bent vieną dieną per savaitę skirdavome nuvažiuoti į turgų, aplankyti ūkininkų turgelius, susipirkti ingredientus ir gaminti. Tai buvo kaip laisvalaikio praleidimo būdas“, – sakė Viktorija.

Grįžęs į Lietuvą R.Pinigis užsiregistravo Darbo biržoje, o netrukus sužinojo, kad verslo pradžiai pagal pateiktą verslo planą galima gauti finansavimą.

„Yra skiriama parama darbo vietos sau įsteigimui. Už gautas lėšas nusipirkome įrangą“, – kalbėjo R.Pinigis.

Sultinys verda 18 valandų

Šiuo metu Viktorija ir Remigijus gamina tris tradicinius patiekalus – japonišką kiaulienos rameną, gruzdintą vištieną korėjietiškai ir garuose virtas kinietiškas bandeles.

„Tai sudaro, mano nuomone, pilną meniu, kiek yra optimalu pasiūlyti iš maisto vagonėlio“, – sakė R.Pinigis.

Nors renginiai, kuriuose jie prekiauja, vyksta dažniausiai savaitgaliais, tačiau jei didesnis renginys – jam reikia ruoštis visą savaitę.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorijos Laužadytės ir Remigijaus Pinigio gaminami patiekalai
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorijos Laužadytės ir Remigijaus Pinigio gaminami patiekalai

„Pavyzdžiui, ramenui sultinį reikia virti 18 valandų. Verdame jį iš kiaulienos kaulų ir labai ilgai, kol jie suverda“, – pasakojo V.Laužadytė.

Maistą pora gamina specialiose patalpose, o vagonėlyje jis tik pašildomas.

Remigijus ir Viktorija juokauja, kad nors patys ir mėgsta Tolimųjų Rytų šalių maistą, kartais patiems jau norisi ir cepelinų.

„Nes kai gaminame patiekalus renginiui, juos gaminant visada privalai ragauti. Taip išeina, kad vis valgome tuos tris patiekalus“, – juokėsi rokiškietė.

Miestų švenčių atsisakė

Pirmasis renginys, kuriame jiedu prekiavo, buvo Vilniuje vykusi konferencija LOGIN. Tiek pirmą kartą, tiek ir vėliau Viktorija su Remigijumi tiesiog rašydavo laiškus renginių organizatoriams, pristatydami savo veiklą bei teiraudamiesi sąlygų, kuriomis renginyje leidžiama prekiauti.

Pradėję verslą jie važiavo tiek į visas miestų bei miestelių šventes, tiek į festivalius ir kitus renginius – visur, kur yra didelis srautas žmonių. Tačiau, kaip sako patys, netruko išmokti pamokas – ne žmonių srautas lemia sėkmę.

„Svarbu tai, kad tavo produktas tiktų tiems, kurie susirenka į renginį. Mūsų meniu juk alternatyvus. Periferijoje žmonės pratę, kad jei vagonėlis, tai jame – kebebas.

Net šiokia tokia edukacine veikla užsiimame: supažindiname žmones, kad yra daugiau nei kebabas“, – kalbėjo V.Laužadytė.

Todėl netrukus miesto švenčių ir mugių pora atsisakė. Dabar jų maisto vagonėlis dažniausiai stovi įvairiuose festivaliuose, konferencijose, LITEXPO parodų centre vykstančiuose arba privačiuose įmonių renginiuose.

„Į miestų šventes bandėme važiuoti pusę pirmojo sezono. Bet jei stebi aplinką – greitai išmoksti pamokas. Nereikia ilgai to daryti, kad suprastum, kas tau netinka“, – kalbėjo Viktorija.

Nusivylimo, kad siūlomas meniu nepritapo įvairiose miestų šventėse, jie nejaučia.

„Stebi žmones, bendrauji ir gali suprasti, kad greičiausiai tavo produktas per daug alternatyvus. Nėra taip, kad mes blogai pasirinkome.

Tada važiuoji kitur ir bandai siūlyti kitai publikai, kur meniu pasiteisina ir žmonėms patinka. Greičiau į viską žiūrėjome kaip į pamokas, o ne kaip į nusivylimą“, – kalbėjo V.Laužadytė.

Tiesa, dabar, sako Remigijus, siųsti laiškų pristatant save jau nereikia: „Daugiau jau mums rašo, nes atsiranda įdirbis.“

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Laužadytė ir Remigijus Pinigis
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Laužadytė ir Remigijus Pinigis

Įsivažiavus verslui – daugiau dėmesio ir kaimui

Sėkmingai su verslo pradžia prieš kelis metus startavę Viktorija ir Remigijus dabar daugiau dėmesio skiria ir kaimui. Čia jiedu pasisodino sodą, laiko naminių paukščių, du šunis ir dvi kates, o šiemet pirmą kartą Remigijus išbandė gamtinę žemdirbystę.

„Auginau kopūstus. Viskas gerai, tik šiek tiek juos apgraužė“, – sakė R.Pinigis.

Gyvenant kaime, sako Remigijus, yra ne tik daug romantikos, tačiau dar daugiau – darbo.

„Kaime irgi viskas yra pamokos. Neapriši medelio – randi nugraužtą. Ir vaisių jau pirmųjų yra. Smagu, nes kaime taip pat labai daug kūrybos. Visai kitaip nei mieste, jei kalbėtume apie butą. Kaime visa erdvė yra tavo. Tai paletė, ir kaip nupieši – taip ir turėsi“, – sakė V.Laužadytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos