Meilę joms gėlininkas tikina paveldėjęs iš savo mamos, o rožes augina jau daugiau nei penkis dešimtmečius.
Tiesa, Kauno rajone, Patamulšėlio kaime esančiame rožyne, kaip tikina pats šeimininkas, gal ir ne pati tinkamiausia vieta rožes auginti, bet kad taip jau susiklostė, jos čia auga.
Pasigrožėti jomis, jų sodinukų įsigyti, sužinoti, kaip įsirengti nuosavą rožyną, gėlių augintojai čia užklysta iš tolimiausių Lietuvos kampelių, ir kaip neužklys, kai rožininkas apdalina patarimais, padrąsina ir įkvėpti jo sode besiskleidžiančių žiedų pakviečia.
Buvo laikas, kai rožininkas su antrąja puse gyveno Kaune, bet sako, kad dabar laimingesnės valandos, nes gali visą savo dėmesį skirti augalams ir jų priežiūrai.
Rožių auginimą ponas Ričardas pradėjo nuo šiltnamio, bet atgavus Nepriklausomybę, kai iš Olandijos plūstelėjo skintiniai rožių žiedai, konkuruoti sakė nebepajėgęs, todėl jam tai liko kaip pomėgis.
Šiuo metu rožininko populiariausi rožių sodinukai, atspariausi šalčiams, jau rožių mylėtojų išpirkti, todėl pasivėlinusiems teks laukti kito pavasario.
Jei gyvenimo sąlygos rožėms patinka, šios visai kaip mergaitės, gražiai nurausta, o kad patiktų, reikia pagalvoti apie jų tręšimą.
Rožių augintojai pono Ričardo dažniausiai teiraujasi šalčiams ir grybinėms ligoms atsparių rožių veislių.
Jei šie kriterijai išpildyti, nupurkšti rožes nuo grybinių ligų, anot jo, pakaks ir du kartus per sezoną, jei rūšis lepesnė, gali prireikti ir keturių.
Pats šeimininkas rožes vadina elegantiška ir laiko patikrinta klasika, siūlo pasigrožėti jų žiedais ir išsirinkti tuos, kuriuos norėtumėte matyti namų ar sodybos rožyne.
Ką gi mėgsta atokaitų karalienės
„Jei gyvenimo sąlygos rožėms patinka, šios visai kaip mergaitės, gražiai nurausta, o kad patiktų, reikia pagalvoti apie jų tręšimą“, – užklaustas, kaip jam pavyksta jų žiedus prakalbinti, pasakoja jų augintojas.
Jei trūks kalcio, rožių žiedai neteks spalvų ryškumo, tuo metu kalio trūkumas gali paskatinti juodąjį dėmėtumą.
Labiausiai rožėms patinka augti silpnai rūgščiose priemolio dirvose, tačiau visada galima dirvožemį pagerinti (priklausomai nuo sezono kaliu ir fosforu).
Jei ryšitės auginti rožes, būtina atminti, kad labiausiai šios gėlės nemėgsta skersvėjų ir drėgmę sulaikančios žemės. Ne veltui rožės vadinamos atokaitų karalienėmis.
Per retai susodintos rožės neatrodys dekoratyviai, o per tankiai ir nesant geram vėdinimui – greičiau susirgs grybelinėmis ligomis, todėl sodinant rožes labai svarbu tinkami atstumai tarp jų.
Per aukštai pasodintos jos kentės nuo oro permainų – nuo vėjo, saulės ir lietaus ir skilinės jų šaknų kakleliai, o per giliai pasodintos augs blogiau, nes šaknims trūks oro.
Ir nors daugelis rožių mylėtojų mano, kad amarai yra baisiausi jų žalotojai, kur kas daugiau bėdų, rožininko tikinimu, sukelia grybinės ligos. Gynybai nuo jų reikėtų pasitelkti fungicidus.
Pasidomėjus, kaip dažnai reikėtų tręšti rožes, R.Elijošius mini bent penkis kartus per sezoną. Geriausia, anot jo, organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kurios papildo viena kitą.
Per daug metų atspariausias rožes Lietuvos žiemoms atsirinkęs jų augintojas sako, kad savo augintinių žiemojimui nedengia, nes jos augti jau prisitaikiusios.
Paklaustas, ar yra jam kada įspūdingais rožių žiedais pasigėrėti, R.Elijošius mosteli ranka į impresionistų darbus primenantį rožyną ir nusišypso.
Suprask, dabar viskam to laiko gana: ir rožes auginti, ir knygas apie jas rašyti, ir vakarėjant įkvėpti sunkiai su kuo palyginamo jų aromato.
