Pokalbio metu Kęstutis gamtos stichijos palaužtą medį lygina su žmogumi, nes bonsų mene daugeliu atveju medžiai ir yra paimami iš gamtos suluošinti ar sužaloti (vieni jų žvėrių apgraužti, kiti audrų ar nuo žmogaus rankų nukentėję), taigi nors baldų pramonei jie nebetinkami (jau netaps gera mediena), bonsų kūrėjas suteikia jiems antrą kvėpavimą.
Anot jo, ilgalaikėje perspektyvoje itin gerai matyti, kaip iš suluošinto kvazimodo sukuriamas stebuklas, kuris vėliau ir parodose pelno apdovanojimus.
Taigi, kad ir kokių išbandymų patiria žmogus, jis visai kaip tas palaužtas medis, gali tęsti gyvenimą.
