„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Iš narkotikų liūno išlipęs Kęstutis: „Priklausomybių turintys žmonės nejaučia, kad yra mylimi“

Kęstutis Kaupas buvo priklausomas nuo heroino. Tačiau, visa laimė, jam pavyko nuo jo išsivaduoti. Kaip ir kodėl į jo gyvenimą atkeliavo narkotikai, kaip pavyko jų atsisakyti, iš kur apskritai atsiranda priklausomybės ir kaip apsaugoti vaikus nuo svaigalų, jis pasidalijo Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.
Kęstutis Kaupas
Kęstutis Kaupas / Kadras iš laidos „PIN“

Aurimas Mikalauskas: Kęstuti, žinau, kad tu išsivadavai nuo intraveninių narkotikų priklausomybės. Pakalbėkime, kas vyko prieš tai. Kas atsitiko tavo vaikystėje, kad nuvedė tave prie narkotikų?

Kęstutis Kaupas: Man dabar keturiasdešimt penkeri metai ir aš tik dabar pradedu taip drąsiai jaustis, kad suprantu, kas mano gyvenime vyko. Nors net tada, kai išsikapanojau iš narkotikų, aš taip abstrakčiai, tarytum nuojauta vidinė buvo, bet negalėjau pasakyti, kas tiksliai vyksta su manimi. Ir savotiškai turbūt gera karma, Dievo pirštas išvedė mane iš viso to jovalo.

Tačiau grįžtant į pačią pradžią, aš gimiau 1979 metais ir kai man buvo treji, mano tėtis paspringo alkoholiu ir mirė. Jam buvo tik dvidešimt aštuoneri, mano mama liko su trimis vaikais ir jai teko stipriai ir daug dirbti. Jos dažniausiai nebūdavo namuose, o kai būdavo, tai nusikalusi, vis kojas pavilkdama. Vienintelis dalykas, ko ji iš mūsų tikėjosi, tai kad padėsime nudirbti darbus.

Kadras iš laidos „PIN“/Kęstutis Kaupas kartu su laidos „PIN“ vedėju Aurimu Mikalausku
Kadras iš laidos „PIN“/Kęstutis Kaupas kartu su laidos „PIN“ vedėju Aurimu Mikalausku

Kai man buvo vienuolika, atsirado patėvis. Mano mamos gyvenime atsirado vyras, kuris, nors ir buvo blaivininkas, kaip vėliau sužinojau, jo vaikystėje buvo daug smurto. Tai smurtas buvo tas formatas, kuriuo jis bandė auklėti ir mane, nepatogų paauglį sau, kuris maištaudavo, turėjo visokiausių savo norų ir kažkokių reikalavimų. Kai jis mane mušdavo, aišku, dar ir žodžius sakydavo, koks aš esu nieko vertas ir t.t.

Ir tas dalykas suformavo manyje kaltės jausmą, kad aš esu kažkokia klaida, kad aš esu blogis ir tas visas dalykas, tas smurtas suformavo jausmą, kad aš nenoriu būti čia, aš nenoriu kankinti mamos, aš nenoriu nieko kankinti apskritai. Ir tas akmuo, kai jis nusileidžia ant širdies, tada pradeda trūkti oro ir tu ieškai išsilaisvinimo. Ir kai mano gyvenime atsirado heroinas, tai buvo tarytum, skambės kaip reklama, buvo visiškas išėjimas iš skausmo slėnio į kažkokį rojų. Trumpam, kol jis veikia. Veikimas pasitraukia, ir vėl tu desperatiškai ieškai tų dalykų.

Vieną dieną, jau buvau beveik metus vartojęs, tris kartus buvau perdozavęs, mane atpurtė, atkratė draugai, ir mano draugas, amžiną atilsį, perdozavęs išėjo iš šio pasaulio, labai artima siela man buvo, bet tai irgi manęs nesustabdė nuo vartojimo. Toliau vartojau, čia ne problema, iš pradžių surūkai, vėliau į veną leidiesi. Dabar aš pagalvoju apie visą tą momentą, kai tu eini pas dylerį ir gauni folijos gabaliuką, ten yra milteliai, tu juos susipili į vandenį nežinodamas, kas čia yra ir susileidi tiesiai sau į veną. Kai žmonės dabar baisiausiai baidosi skiepų, sakau, chebra, aš net nežinodavau, galėdavo būti ten skalbimo milteliai, būčiau susileidęs.

Kadras iš laidos „PIN“/Kęstutis Kaupas
Kadras iš laidos „PIN“/Kęstutis Kaupas

Tada atėjau pas dylerį nusipirkti eilinės dozės, jis pasakė, kad dabar neturiu, bet už penkiolikos minučių turėtų atvežti. Eik į kambarį, pasėdėk, ten yra daro pora bičų. Aš atėjau į kambarį, atsisėdau, žiūrėjau į juos, klausiausi, ką jie šneka, aptarinėja vieną vagystę, kitą nusikaltimą, dar trečią, ką jie ruošiasi daryti, kad gautų pinigų narkotikams ir tada man atėjo suvokimas, į ką aš esu įsivėlęs.

Aš penkiolikos pabėgau iš namų tam, kad pats spręsčiau, kaip noriu gyventi, o dabar, aš pradėjau suprasti, kad esu pakeliui netekti savo laisvės. Aš jau fizinę laisvę praradau, nes man reikia dozės kiekvieną dieną, bet dabar žiūriu į juos ir galvoju, šitie du keliauja už grotų, tik laiko klausimas, kada. Ir aš pradėjau suprasti, kad tampu jais ir man tas vaizdas labai nepatiko.

Būtent tas įvykis ir buvo pagrindinis mano lūžis, kada aš atsistojau ir pasakiau dyleriui, kad man reikia pasivaikščioti, aš jaučiuosi prastai. Ėjau gatve ir kračiausi visas nuo siaubo, nes tada, tarytum, tas visas rūkas prasisklaidė ir aš pradėjau suvokti, kas vyksta su mano gyvenimu.

A. M.: Kaip viskas klostėsi toliau? Kaip pavyko išsikapanoti?

K. K.: Tada pasiskolinau šimtą dolerių, iš vienos moters penkiasdešimt, penkiasdešimt iš mamos, netgi miegmaišio neturėdamas išpūčiau link Talino, persikėliau į Suomiją ir tada prasidėjo mano kelionė. Visiškas teesie tavo valia buvo. Aš nemoku nei angliškai, nei dar kažkaip, turėjau anglų kalbos pasikalbėjimo žodynėlį ir keliavau po visą Skandinaviją.

Visa tai atvedė mane iki darbo, Norvegijoje stogų dengimas, vieną dieną netgi keturiasdešimt tonų sukilnojau. Daug prakaito, daug sunkaus darbo, nusikalimo nuo kojų ir visa tai man buvo didžiausia terapija, o gauti pinigai pakėlė mano savivertę ir man iškėlė klausimą, kur aš noriu būti.

Savaime aišku, į buvusią pusę aš net nenorėjau žiūrėti ir tada daug visokiausių įvykių, kurie atvedė mane prie pramoninio alpinizmo, darbo aukštyje, tada dylinimas su savo baimėmis, tada santuoka, skyrybos, tada karjeros posūkis vuolia, dabar esu čia.

A. M.: Dabar, atsukęs laiką atgal, ko gero, supranti, kodėl į tavo gyvenimą atkeliavo svaigalai. Gal galėtum pasidalinti savo patirtimi ir mintimis?

K. K.: Per tiek metų, nagrinėdamas visą savo suvokimą, kodėl, pavyzdžiui, kai kurie bendraamžiai ateidavo pabandyti heroino ir jie paragavę sakydavo, kas čia per brudas, ką, jums tikrai patinka poveikis? O kita dalis mūsų labai mėgavosi tuo dalyku. Aš jau tada sau uždaviau klausimą, kaip tai gaunasi, kad vieni sėda nuo pirmo karto, o kiti ne.

Didžiausią aiškumą man sukėlė YouTube pamatytas Gabor Maté pasakojimas apie priklausomybę. Jis būtent šnekėjo, kad priklausomybės priežastis yra ne medžiaga, kurią vartojame, o emocinė trauma. Kitaip sakant, kaip aš dabar įvardinu, deficitas. Paskutiniu metu, kai važinėju po kalėjimus ir kalbuosi, sakau, kad nešnekėsime apie daug temų, šnekėsime apie dvi.

Mūsų vidinį narkotikų dylerį, kurį kiekvienas žmogus turi. Jis mums duoda, aptarsime porą narkotikų, oksitociną, meilės hormoną, o kitas yra kortizolis, streso hormonas. Iš tikrųjų šie du hormonai ir valdo visą džiazą. Nesvarbu, perklausiau aš krūvą tinklalaidžių, ir angliškų, ir lietuviškų, ir daug žmonių šneka, o aš klausydamas šypsausi, galvoju, chebra, realiai mes šnekame tik apie oksitociną ir kortizolį, nieko daugiau.

Ir tada man susidėliojo, kai mirė mano tėtis, man tai buvo didžiulė netektis, kaip berniukui, kuris turi draugą. Mama pasakojo, kai tėčio karstą užkasinėjo, aš sakiau, kad kai užaugsiu, jus visus iššaudysiu dėl to, kad jūs mano tėtį užkasat, nes aš negalėjau patikėti, kad mano tėtis yra negyvas. Sėdėjau prie karsto ir sakiau, tėti, kelkis, kiek čia gali gulėti. Šioje vietoje buvo netektis.

Tada mama darbe pastoviai, neturi laiko. Oksitocinas realiai išsiskiria per klausimus, tokius kaip tu laikaisi, kaip sekasi, ateik, apsikabinkim, pabūkim drauge. Mano tėčio nėra, mama pastoviai darbe. Vaikas auga deficite. Jis nežino, kad tai deficitas, tai ne lūžęs kaulas. Tai kažkokios vidinės emocijos neaugimas. Tada atsiranda patėvis, dar didesnis deficitas pakyla, nes kortizolis pradeda kilti, baimės ir streso hormonas. Ir tada atsiranda toks labai akivaizdus dalykas, kad mokykloje mokytojai sako, kad tu, Kęstai, turi galvą, kodėl nesimokai, kas su tavimi negerai?

Kadras iš laidos „PIN“/Kęstutis Kaupas
Kadras iš laidos „PIN“/Kęstutis Kaupas

O dabar galiu pasakyti, kad su manimi negerai buvo tik vienas dalykas, aukštas kortizolio lygis, kuris atjungia priekinę smegenų dalį, kuri atsakinga už loginius sprendimus ir įjungia išgyvenimo smegenis, kurios atsakingos už kvailus sprendimus. Bėk, kaukis arba sustink. Ir jei aš ateinu, gavęs į kaulus namuose, mano mintys mokykloje yra visai kitur.

Ir atėjo į mano gyvenimą heroinas. Atrodo, didelis dalykas, bet kaip mokslininkai pasakė, kad yra du svaigalai, kurie išprovokuoja oksitocino išsiskyrimą, ir tai yra heroinas ir alkoholis. Dėl to mes matome, vyrus, kurie geria, mes galvojame, kad problema su alkoholiu, jie nesijaučia, kad jie yra reikalingi. Kai jie sėdi prie stalo su tokiais pačiais, kaip jie, jie išgeria ir staiga viduje išsiskiria oksitocinas.

Atsiranda bendrystės, ryšio jausmas, mes esame apie kažką. Vienintelis dalykas, ko jie ieško, yra tas jausmas. Valios pas juos yra dešimčiai kilometrų per audrą, kad gautų degtinės. Valios pas juos daugiau nei pas kitus žmones, pas narkomanus kiek yra valios, kokios sumos pinigų praeina! Ne kiekvienas tokius verslus suka. Tai valios, proto aštrumo, viso to juose yra pakankamai, nėra jausmo, kad esu mylimas. Nėra jausmo, kad aš esu vertingas.

A. M.: Daugeliui tėvų aktualus klausimas: kaip apsaugoti vaikus nuo nuo narkotikų ar kitų svaigalų?

K. K.: Vaikai, kurie turėjo gražias šeimas, kuriose juos palaikė, kurie nemušdavo jų, bendraudavo, heroinas jiems nepatikdavo. Net alkoholį jie vartodavo labai mažai, nes jiems patinka jų kūnas, jie žaidžia futbolą, žaidžia krepšinį, jie nerūko dėl to, kad jie žino, kaip tai per plaučius kerta.

Jiems norisi bėgti greitai, jie mėgaujasi tuo dalyku. Ir kaip tėvai sako, kaip mūsų vaikus apsaugoti nuo svaigalų, aš visą laiką sakau, kad gerai, pradėkime šnekėti ne apie vaikus, o apie atmosferą namuose, kurią sukuria būtent tėvai. Jie sako, tegul policija daro savo darbą, tegul pedagogai, psichologai daro savo darbą, bet numeris vienas – atmosfera namuose.

Jeigu jos nėra, tai visi psichologai, policininkai nesugebės nieko padaryti, bet jeigu nėra žinojimo, kaip kurti tą atmosferą, mano patėvio tėvai buvo mirę per antrąjį pasaulinį karą ir jis tiesiog nežinojo kito formato. Jei jis būtų žinojęs kitą formatą, esu įsitikinęs, jis nebūtų elgęsis taip, kaip elgėsi.

Tačiau tai buvo sovietiniai laikai, nėra nei knygų, nei google, nėra nieko, esi tame formate, kuriame pats esi užaugęs. Ir jeigu tu neturi nieko, ką duoti iš meilės pusės, nes nebuvo nieko iš viso, kur buvo emocijos, meilė, pas jį buvo nulis. Tėvai mirė ir senelis auklėjo su virvagaliu. Tai iš kur tas žmogus galėjo kažką duoti? Jei žiūrime į techninius duomenis, išsilavinimas, pinigai, automobiliai, visa tai buvo, bet tai nieko nešneka apie emocijas, nieko nešneka apie jausmą, nieko nešneka apie vertingumą.

Kęstutis laidoje „Pradėk Iš Naujo“ apie savo gyvenimą itin jautriai ir atvirai pasakojo kur kas daugiau: intraveniniai narkotikai, mirtys, valia, netektys, alkoholis, smurtas, klaidos ir, galiausiai, didysis pokytis, nušvietęs gyvenimą akinančia šviesa. Kaip jam pavyko, išgirsite laidoje čia. O jei norite sužinoti daugiau apie Kęstutį – jo mintis apie persidirbimą ir meditaciją, meilę ir kūrybą, davimą kitiems, Persidirbimas ir meditacija. Kodėl nereikia visą laiką „varyti 100%“, ką vertėtų įtraukti į savo CV – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau