Kijeve – šoko ir baimės atmosfera
Kijevietis Sergijus Solodko, kaip ir kiti Ukrainos sostinės gyventojai, šiandien anksti rytą pabudo nuo netoli miesto nugriaudėjusių sprogimų. Nors jis pats yra buvęs Donbase ir prie sprogstančių sviedinių garso įpratęs, Kijevas iki šiol buvo laikomas saugia oaze. Vyras sutiko pasidalyti, kuo pirmosiomis karo valandomis gyvena kijeviečiai.
„Klausiate, koks jausmas buvo, išgirdus sprogimo garsus? Šokas ir baimė. Būtent šios emocijos tvyro visame mieste. Nors, kaip reporteris, esu buvęs Donbase ir jau buvau patyręs, kad šokas būna tik pirmą kartą, kai išgirsti sprogimą, o vėliau prie šių garsų pripranti, arti Kijevo to dar niekada nėra buvę. Niekam net tokios minties nekilo, kad Kijeve gali įvykti kažkas panašaus. Girdėjome apie 10 sprogimų“, – teigė pašnekovas.
Šokas ir baimė. Būtent šios emocijos tvyro visame mieste.
Pavojaus sirena nuaidėjo ir vėliau – apie 7–8 val. ryto, paskatinusi vyrą su žmona greitai palikti savo būstą ir nusileisti į po namu esančią mašinų aikštelę. Laimė, sprogimų daugiau nebuvo ir buvo galima grįžti namo. O mūsų pokalbio metu dangų virš Kijevo sudrebino praskrendančios karinės technikos garsas, verčiantis nuo grėsmės pojūčio pašiurpti visą odą.
Kaip pasakojo Sergijus, šalyje įvesta karinė padėtis, viešasis transportas kursuoja nemokamai, žmonės dirba tik būtinųjų paslaugų sferose (valstybinės įstaigos, policija, gydytojai). Visa kita veikla yra sustojusi.
Žmonės juda į Vakarus
Mieste pastebimas didelis sujudimas. Degalų kolonėlėse – didžiulės eilės, taip pat ir prie bankomatų, parduotuvėse. Pašnekovas patikino, kad panikos nėra, niekas nelaužo taisyklių ir nedrumsčia viešosios tvarkos, tačiau labai akivaizdžiai matosi, kad žmonės išvyksta Vakarų link. Eismas trasoje į Lvovo ir Lenkijos pusę šiuo metu labai intensyvus.
„Dalis žmonių jau buvo gerai pasiruošę. Mačiau net savo kaimynų, kurie ryte sėdo į automobilius ir išvyko. Tačiau taip pat daug ir liko – jų automobiliai vis dar stovi prie namo. Mano visa šeima Kijeve ir kol kas mes nesvarstome išvykti. Esame laukime, kas bus toliau“, – pasakojo Sergijus.
Pasak pašnekovo, yra žinoma, kad Rusija raketomis bombardavo Ukrainoje oro uostus, karines bazes ir ginklų sandėlius, Rusijos tankai kirto sieną iš Baltarusijos, Černijevo pusės – tai 200 km nuo Kijevo. Taip pat tankai jau yra ir prie Charkovo. Žmonės važiuojančių tankų vaizdais dalinasi socialiniuose tinkluose. Ukrainos informacinės tarnybos stengiasi palaikyti ramybę, kad nekiltų panika: teigiama, kad nors bombarduotas oro uostas, numušti 5 Rusijos lėktuvai ir 2 sraigtasparniai, valdžia ir kariuomenė yra pasiruošusi atremti puolimą.
Nors užsienio žiniasklaidoje buvo kalbama apie tai, kaip įmanoma konfliktą išspręsti taikiu būdu, Sergijaus teigimu, tuo labiau tikėjo vakariečiai, bet ne patys ukrainiečiai. Iš kitos pusės, tiek jam pačiam, tiek daugeliui kitų prasidėjęs karas buvo netikėta žinia. Vis dėlto giliai širdyje visi vylėsi taikios konflikto baigties.
Luhanske vyrai verčiami kariauti
Luhanske gyvenanti 74 metų Svetlana teigia, kad stengiasi išlaikyti vidinę ramybę, nes skiepus nuo baimės, kaip pati sako, gavo dar 2014 m., kai regione prasidėjo kariniai veiksniai. Tuo metu, per pirmuosius apšaudymus, iš tiesų buvo kilusi didelė panika. Tiesa, iš karto priduria, kad prie tokio gyvenimo neįprasi, nes nuolat turi galvoti, kaip išgyventi.
„Vėliau, analizuodama šią situaciją, supratau, kad ta baimė, panika, pasimetimo jausmas, kurį jaučiau, man nepadėjo, tik griovė mane iš vidaus. Dėl to priėmiau daug neteisingų sprendimų, padariau neteisingų veiksmų. Tuo metu jaučiausi palūžusi dvasiškai. Dabar jaučiuosi užsigrūdinusi ir daug stipresnė. Pasakysiu banaliai, bet stengiuosi tikėti, kad blogis visada pralaimi, jeigu mes vieningai su juo kovosime. Tačiau tam iš tiesų mums visiems reikia susivienyti ir sustabdyti Putiną bei jo draugus.
Į kariuomenę tiesiog gatvėje ima visus iš eilės vyrus – duotas toks valdžios nurodymas.
Taip, fiziškai tai baisu. Šiandien nuo keturių ryto girdėjome, kaip iš mūsų teritorijos buvo bombarduojama Ukraina. Keletą kartų virš mūsų praskrido raketos iš Rusijos – juk siena čia visai arti. Suvokimas, kad tos raketos lekia į Ukrainos pusę ir ten numes sviedinius, žinoma, veikia nervų sistemą ir skaudina“, – atviravo pašnekovė.
Pasak jos, žmonės Luhanske pasimetę, beveik niekas neveikia, gyvenimas čia sustojęs, judėjimas apmiręs. Į kariuomenę tiesiog gatvėje ima visus iš eilės vyrus – duotas toks valdžios nurodymas. Štai jos sūnaus darbe brigadoje buvo 8 žmonės, dabar liko tik du, visi kiti jau paimti. Todėl vyrai dabar stengiasi niekur neiti iš namų. Kai kurie tiesiog slapstosi, nes nenori kariauti.
Girdi, kaip raketos lekia į Ukrainą
„Turbūt žinote, kad žmonių nuotaikos mūsų srityje įvairios, juolab kad 8 metus viešojoje erdvėje čia nebuvo girdėti ukrainietiško žodžio. Visose įstaigose, per televiziją, radiją buvo kalbama tik rusiškai. Ir nors buvo deklaruojama, kad čia atskira respublika, iš tiesų mes gyvenome Rusijoje. Labai daug dezinformacijos. Štai ir šiandien girdėjau, kaip dvi moterys gatvėje diskutavo, kad jau pusė Ukrainos užimta, liko visai mažai, prezidentas pabėgo...
Žmonės, kuriems, tegu man atleidžia, rūpi tik jų skrandis, sako, kad jiems tas pats, kas jiems duos valgyti. Ir tokių žmonių čia apie 30 proc. Dar tiek pat žmonių, kurie dėl savo siauro mąstymo tiki, kad Rusija juos išgelbės. Todėl, kai prieš kelias dienas žmonės buvo paraginti evakuotis, jie patikėjo ir išvyko, tačiau žinau, kad daug jų jau sugrįžo, nes buvo apgauti“, – teigė pašnekovė.
Pasak Svetlanos, patiklūs žmonės buvo pervežti per sieną į Rusiją, tačiau ten juos ir paliko. 10 valandų žmonės sėdėjo autobusuose arba stovėjo plyname lauke. Vėliau juos įkurdino sporto salėse ar kitose gyvenimui neskirtose patalpose, tačiau sporto salėje galima praleisti parą, dvi, bet ne visą gyvenimą. Juolab kad žmonės išvyko su šeimomis, mažais vaikais, pagyvenusiais tėvais ir turėjo ribotas finansines galimybes. Natūralu, kad jie iš karto pradėjo ieškoti būdų sugrįžti.
Bet kuriuo atveju, visi šie įvykiai, samprotauja pašnekovė, aiškiai rodo, kad buvo ruošiamasi karui: „Mūsų daugiabutyje butą yra įsigijęs Rusijos kariškis. Dar prieš tris dienas jis išvežė visą savo šeimą ir net katiną. Jis žinojo, kas laukia. Netoli nuo mūsų apsistojusi kažkokia Rusijos kariuomenės grupuotė. Jau vakar paruošti stovėjo penki ikarusai, penki kamazai, rūko dvi lauko virtuvės. Jie taip pat žinojo, kad šiandien–rytoj pajudės.“
Girdėjau, kaip dvi moterys gatvėje diskutavo, kad jau pusė Ukrainos užimta, prezidentas pabėgo.
Paklausta, ką ji pati planuoja daryti, svarstydama apie įvairius galimus karo scenarijus, ukrainietė tikino, kad pasiryžusi likti savo gimtinėje.
„Aš manau, kad tai, kas tavo, reikia ginti ir saugoti. Žinau, žmonių, kurie 2014 m. pabėgo į Kijevą. Kadangi tai buvo materialiai stabilūs žmonės, jie sėkmingai ten įsikūrė, įsigijo butus, susirado darbus. Dabar jie sako – kur mums vėl bėgti? Aš tikrai liksiu čia. Jeigu bėgsiu, būsiu kaip tas zuikis, kuris nuolat dreba iš baimės. Ir dar mane kamuos nusivylimo savimi jausmas, kad palūžau, nusileidau“, – teigė moteris.
Olena iš Mariupolio: „Jeigu išvažiuosime iš čia – tai kur?“
Olena iš Mariupolio su 15min pasidalijo pirmosiomis žiniomis apie vykstantį kartą Ukrainoje. Kaip ji sako, žmonės skuba prisipilti degalų, pasirūpinti maistu, turi dokumentus šalia, tačiau išvažiuoti neskuba.
„Sunku pasakyti, kur dabar būtų saugu – juk bombarduojama visa valstybė, – kalbėjo Olena, sunkiai galinti patikėti tuo, kas vyksta. – Dar prieš kelias dienas nemaniau, kad šiuolaikiniame pasaulyje galima su tokia agresija įsiveržti į šalį. Tuo daug kas netikėjo“, – sakė ji.
Ji dalijasi ir naujausiomis žiniomis, ką rašo ukrainietiški naujienų puslapiai: apšaudytas oro uostas, trys žuvę, šeši sužeisti.
„Daug kas gavo įsakymą dirbti nuotoliniu būdu, vaikai taip pat mokosi nuotoliu, paprašyta tėvų nevesti vaikų į darželius. Situacija tokia, kad jau keletą dienų nuolat girdime šūvius, o šiandien ankstyvas rytas prasidėjo sprogimais. Jeigu anksčiau galvojome, kad čia besitęsiantis konfliktas, tai dabar tie sprogimai intensyvūs. Panikos yra, nes, jeigu tu išvažiuosi iš čia, tai kur? Sprogimai visoje Ukrainoje, tad niekam nelinksma.
Aš nesuprantu, kodėl čia mus nori išlaisvinti, nes mums ir taip buvo gerai.
Realiai žmonės pasidalijo į kelias grupes: tuos, kurie neturi galimybių, pinigų išvykti, tad laukia ir stebi, kaip viskas baigsis, ir tuos, kurie gali leisti sau išvykti, tačiau bando suvokti, kas vyksta, solidarizuojasi, bet neatmeta to, kad esant ekstremaliai situacijai, ieškotų prieglobsčio.
Aš nesuprantu, kodėl čia mus nori išlaisvinti, nes mums ir taip buvo gerai. Tai, kas vyksta šiandien, nemanėme, kad įvyks iš tikrųjų. Turbūt visi Ukrainos gyventojai netikėjo, kad Rusija pradės mus bombarduoti: oro uostus, bazes, taikius gyventojus...
Mano jausmai tokie, kad aš noriu, jog pasaulis atsipeikėtų – negalima kariauti už kažką kitos šalies teritorijoje. Man beprotiškai gaila mūsų karių, kurie žūsta. Man gaila jų žmonų, vaikų, mamų, bet suprantu, kad jie žūva už savo gimtinę. Tačiau man nelabai aišku, dėl ko žus rusų kariai, kurie atėjo į mūsų šalies teritoriją“, – sako Olena.
Ji priduria, kad po to, kai V.Putinas pripažino separatistines respublikas, yra sunku prognozuoti, ko tikėtis, kadangi dar prieš porą dieną niekas nebūtų patikėjęs tuo, kas vyksta dabar.
„Esame susirinkę svarbius dokumentus, daiktus, kurie yra pirmo būtinumo, žinome, kur galėtume slėptis, jeigu būtų bombardavimas – slėptuvės buvo paruoštos dar 2014-aisiais. Bet mes nenorime palikti savo namų, artimųjų, giminių – tai mūsų žemė. Visi tikimės, kad būsime apginti, kad laimės sveikas protas, kad visas pasaulis mus užstos. Neįmanoma, kad civilizuotame pasaulyje viena šalis nukreiptų tokią agresiją kitai šaliai ir eitų užkariauti teritoriją“, – kalba Olena.
Paklausta, kaip dirba įvairios įstaigos mieste, ji sako, kad daugelis didelių įstaigų, ligoninės, degalinės dirba, veikia maisto parduotuvės, kas gali, dirba nuotoliniu būdu.
„Aš gyvenu miesto centre ir šiuo metu su pertraukomis girdžiu sprogimus, langai nuo jų vibruoja, tačiau negaliu pasakyti, kaip arti yra kariai. Mes labai džiaugiamės, kad lietuviai palaiko mus ir domisi tuo, kas vyksta Ukrainoje. Aš noriu tikėti, kad pasaulis mus girdi, mus prisimena ir mus palaiko“, – kalbėjo Olena.
