„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Iš portugalo namų: kodėl jo svetur neišviliotų net ir dviguba alga?

Atvažiavau į Lisaboną prieš pusmetį. Lapkričio pirmąją. Prieš kelis mėnesius pasibaigusios atostogos šiame mieste mane kažkaip užbūrė. Užbūrė taip, kad nutariau atvykti čia gyventi ir persikelti savo gyvenimą iš Vilniaus Žvėryno rajono į Lisabonos Anjos (port. – angelų) rajoną. Mane pakerėjo Lisabonos vibracija – tas jaukumas, šiltumas, savumas, paprastumas. Tačiau pradėjus čia gyventi pasimatė ir tai, ko turistai greičiausiai nepastebi: džiunglių įstatymus primenanti viešoji sveikatos sistema ir pusę vidutinės portugalų algos siekianti buto nuomos kaina.
Portugalijos kasdienybės atspindžiai
Portugalijos kasdienybės atspindžiai / Samantos Bohemos nuotr.

Oficialioji statistika teigia, kad vidutinė alga Portugalijoje „į rankas“ siekia 846 eurus (Lietuvoje – 690 eurų), visgi pasiklausinėjus portugalų, kiek jie Lisabonoje uždirba, pasirodė, kad vilniečiai ekonominiu požiūriu gyvena geriau.

Pavyzdžiui, jaunos architektės alga tesiekia 600 eurų, projektų vadovo – 800 eurų, administratorės – 700 eurų. Tuo tarpu nuomos kainos yra keliskart didesnės nei Lietuvos sostinėje: už kambario nuomą Lisabonoje sumokėsi mažiausiai 300 eurų, o už kiek padoresnį vieno kambario butą – mažiausiai 600. Tad jauna architektė, gaunanti 600 eurų per mėnesį, iš kurių 300 eurų sumoka už kambario nuomą, turi mėnesį išgyventi už likusius 300 eurų, kas nėra labai paprasta.

Aišku tai mano patirtis, kitose Portugalijos dalyse verda ir prabangesnis gyvenimas. Tad sakyti, kad visoje šalyje taip, tikrai būtų per daug drąsu.

Saulė, žuvys ir linksmybės

37-erių Claudio Moreira gyvena atokiame Lisabonos Agualva-Cacem rajone kartu su savo žmona ir dviem vaikais, Rafaeliu ir Angeliu. Claudio sako neįsivaizduojantis savo gyvenimo kitur, ne Lisabonoje, tačiau iki meilės savo šaliai jam dar trūksta tam tikrų elementų.

Asmeninio archyvo nuotr./Claudio Moreira su šeima
Asmeninio archyvo nuotr./Claudio Moreira su šeima

„Mano mama yra iš San Tomė ir Principė salos, o tėtis – iš Žaliojo Kyšulio. Jiedu susipažino Lisabonoje, kur aš iš gimiau. Lisabonoje gyvenau iki ketverių, paskui išvažiavau į Žaliąją Kyšulį, o būdamas 13-os grįžau į Lisaboną ir čia likau.

Palyginti su Žaliuoju Kyšuliu, Lisabonoje gyvenimas yra žymiai žymiai geresnis ekonomine prasme. Aš apskritai nematau savo gyvenimo kitur.

Man patinka portugališkas maistas – cozido a portuguesa (patiekalas iš įvairios mėsos, bulvių, ryžių ir pupelių – red.), bacalhau (menkė, tipinis portugalų patiekalas); džiaugiuosi Lisabonos geru oru bei saule ir dievinu linksmybes čionai. Aš šoku kizombą, o Lisabonoje kizombos kultūra yra labai gyva, jauki ir šilta“, – pasakojo portugalas.

Šeimos biudžetas

Claudio šiuo metu dirba reklamos techniko darbą – prižiūri ir tvarko lauko reklamas. Vyras už šį darbą gauna 960 eurų per mėnesį, tačiau nėra labai patenkintas nei algos dydžiu, nei darbo pobūdžiu, nei viršininko elgesiu su juo.

„Šis darbas yra gana sunkus fiziškai, dirbu daug valandų per savaitę – 40–48 val. ir daugiau. Kartais dirbu savaitgaliais, kartais naktimis, tad tai yra gana nelengva. Be to, šefai kuo toliau, tuo mažiau skaitosi su darbuotojais: nori, kad jiems atliktų kuo daugiau darbo už kuo mažiau pinigų, nenori vykdyti savo įsipareigojimų.

Manau, kad aš ir dauguma portugalų uždirbame mažiau nei nusipelnome. Dėl to nemažai mano draugų ir pažįstamų dėl ekonominių priežasčių išvažiavo į užsienį, pavyzdžiui, į Angliją. Taip, jie ten uždirba daug geriau, tačiau jie prisipažįsta, kad jiems trūksta gyvenimo kokybės – to, ką mes turime čia, Lisabonoje“, – dalinasi Claudio.

Claudio žmona dirba sesele ir uždirba 850 eurų. Tad 4 asmenų šeimos biudžetas – 1810 eurų. Claudio ­­sako, kad pinigų, žinoma, galėtų būti ir daugiau, tačiau gyventi labai susispaudus nereikia.

„Buvo sunkoka anksčiau, kai vaikai buvo maži ir reikėjo juos leisti į darželį, kuris per mėnesį atsieidavo 300 eurų. Žinau: jeigu būtume vedę mažylius į darželį Lisabonos centre, būtų reikėję pakloti net ir 500 eurų, kas yra labai daug. Gerai, kad nuo 5-erių vaikus jau galima vesti į paruošiamąją mokyklą, už kurią mokėti nereikia. Tad dabar, kai vaikai jau paaugo, gyvename geriau“, – dalinosi lisabonietis.

Samantos Bohemos nuotr./Portugalijos kasdienybės atspindžiai
Samantos Bohemos nuotr./Portugalijos kasdienybės atspindžiai

Nepritaikytos sąlygos

Nors Claudio ir negali įsivaizduoti savo gyvenimo kitur, visgi jis turi keletą priekaištų Portugalijai. Vienas jų – vaikams, kuriems reikia specialios pagalbos, čia ją gauti sunku.

„Vienas iš mano sūnų yra autistas. Autistams Portugalijoje gauti pagalbą yra labai sunku. Žmonės, susidūrę su autistais, žino, kad jiems pagalba reikalinga kasdien, kad galėtų pasiekti normalų vystymąsi, tačiau čia specialūs užsiėmimai siūlomi tik keliskart per mėnesį, ko tikrai yra negana.

Pagal Pasaulio taikos indekso sąrašą Portugalija yra trečia saugiausia valstybė pasaulyje (Lietuva šiame sąraše užima 37-tą vietą).

Todėl aš galiu pasakyti taip: Portugalija man patinka, bet negalėčiau teigti, kad ją myliu, nes nejaučiu, jog valstybė padėtų man ir mano vaikui“, – dalinosi pašnekovas.

Dar vienas, pasak Claudio, Lisabonos minusas – tai laisvalaikio erdvių, kuriose vaikai galėtų žaisti, trūkumas.

„Kai buvau mažesnis, buvo tokia nuostabi vieta, kur mes su draugais žaisdavome, tačiau dabar jos nėra. Aš norėjau, kad ir mano sūnūs ten žaistų, bet dabar ten jau pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė. Taip nutiko su daugeliu gražių Lisabonos vietų“, – dalinosi vyras.

„Tai, Claudio, koks tavo pagrindinis rūpestis? Pinigai?“ – paklausiu.

„Ne, ne pinigai. Mano pagrindinis rūpestis – gerai sutarti su šeima ir aplinkiniais, pinigai yra mažiau svarbu. O aš ir sutariu gerai. Esu laimingas. Man čia gera“, – reziumuoja pašnekovas.

Netikėtumai viešojoje poliklinikoje

Taip, Claudio pritarti galima, kad Lisabonoje gyventi tikrai yra gera. Ir maistas skanus, ir žmonės malonūs, padedantys, besišypsantys.

Pavyzdžiui, kartą parduotuvėje, aiškiai apsvaigęs transseksualas norėjo nusipirkti kiaušinių, bet jam pritrūko dvidešimties centų. Tamsiaodė moteris iš eilės galo priėjo prie šio vargšelio ir sumokėjo trūkstamus centus. Atrodo, nieko tokio, keliasdešimt centų – juk nedaug, tačiau Lietuvoje matyti panašios situacijos nėra tekę.

Visgi be šypsenų ir pagalbos, Portugalijoje yra ir tokių niuansų, kurie gali ne taip maloniai nuteikti. Pirmiausia, tai susiję su viešąja sveikatos sistema.

Samantos Bohemos nuotr./Portugalijos kasdienybės atspindžiai
Samantos Bohemos nuotr./Portugalijos kasdienybės atspindžiai

Patekti pas gydytoją viešojoje poliklinikoje yra gana keblu. Registracija čia vyksta ne telefonu, o gyvojoje eilėje ir tik tai pačiai dienai.

Portugalijoje didelė dalis dirbančiųjų turi privatų sveikatos draudimą, kuris sumažina vizito pas gydytojo kaštus. Įdomu yra tai, kad net ir konsultacija viešojoje poliklinikoje mokama – visi turi mokėti 5 eurus. Tuo tarpu konsultacija privačioje įstaigoje be draudimo kainuoja apie 80–100 eurų (su draudimu – apie 15 eurų), bet jeigu žmogui reikia papildomų tyrimų (šlapimo, kraujo, echoskopijos ar bet kokio kito tyrimo), reikės pakloti dar tiek pat.

Tad jeigu žmogus susirgo stipriai, o privataus draudimo neturi, geriau jau tiesiu taikymu skuosti į skubią pagalbą. Ten palaukti gali tekti ir iki šešių valandų, tačiau gydymo sulauks ir tai jam kainuos apie 20 eurų.

Patekti pas gydytoją viešojoje poliklinikoje yra gana keblu. Registracija čia vyksta ne telefonu, o gyvojoje eilėje ir tik tai pačiai dienai. Kadangi daktarai per vieną dieną gali priimti ribotą pacientų skaičių, tad žmonės išsirikiuoja prieš atidarant (atidaroma 8 val. ryte) polikliniką. Pirmieji ligoniai pasirodo apie 7 val. ryto, o prieš 8 val. čia, priklausomai nuo dienos, jau išsirikiavę laukia apie 50 žmonių. Beje, dar didesnes eiles teko matyti ir prie socialinių įstaigų durų.

Tad jeigu žmogus susirgo, jam reikia, žinoma, pateisinti savo ligą - nedarbingumo lapelio. Tam, kad patektų pas gydytoją, jis turi laukti toje gyvoje eilėje. Tada įeina į vidų, gauna numeriuką. Tuomet poliklinikos darbuotojos šaukia pagal numeriuką. Žmogus, jei būna atėjęs prieš atidarant polikliniką, gauna paskyrimą pas gydytoją. Tuomet jis arba toliau laukia toje pačioje poliklinikoje, arba grįžta namo, o paskui – vėl į polikliniką. Ir nesvarbu, kad žmogelis turi temperatūros ar svirduliuoja, vos laikosi ant kojų. Jis turi atlaikyti šitokius džiunglių įstatymus poliklinikose.

Asmeninio archyvo nuotr./Vaizdas poliklinikoje Lisabonoje
Asmeninio archyvo nuotr./Vaizdas poliklinikoje Lisabonoje

Paskirtą valandą dažniausiai pas gydytojus nepatenkama, dar reikia palaukti kokią valandą. Na, o gydytojai poliklinikose, tiek iš asmeninės, tiek iš kolegų, draugų ir bendradarbių patirties, švelniai sakant, nesismulkina. Duoda kokį vieną vaistuką, ir viso gero. Tad žmogui, neturinčiam privataus draudimo, gali tekti ilgai ir nuobodžiai minti poliklinikos slenkstį, laukti „gyvoje eilėje“ ir pasiimti tą vaistuką namo.

Beje, inventorius viešosiose poliklinikose man priminė sovietmetį. Nors pati savo akimis sovietmečio ir nebepamenu, bet gydytojų kabinetai dvelkė gūdžia senove.

Kainos

Neskaitant didelių butų nuomos kainų, maisto ir paslaugų kainos Lisabonoje yra panašios kaip Vilniuje, o kai kas – ir dar pigiau. Pavyzdžiui, puodelis espreso kavos įprastai kainuoja 0,6 euro; latė atsieis 1–2 eurus, kapučinas kainuos apie 1,5–2,5 euro.

Čia itin pigus vynas, kurio gali nusipirkti už kelis eurus. Maisto kainos panašios kaip Lietuvoje.

Kainos labai priklauso nuo vietos – ar tai turistinė, ar vietinė valgymo įstaiga. Pavyzdžiui, skani, tipinė portugališka vakarienė su taure vyno gali kainuoti ir apie 10 eurų, ir apie 20. Pavyzdžiui, vienoje iš mano mėgstamų kavinių Lisabonos centre „Duque Lisboa“ žuvis ar kitos gardžios jūrų gėrybės kainuoja 8–14 eurų.

Paslaugos, tarkim, kirpyklos, čia yra pigesnės nei Lietuvoje. Kirpyklose dažnai matomi užrašai, kad moteris čia apkirps už 10–15 eurų, vyrus – už dar mažiau. Žinoma, labai ištaiginguose grožio salonuose galima sumokėti ir 20, 30 ir daugiau eurų. Manikiūras įprastame grožio salone kainuoja 6 eurus, gelinis nagų lakavimas – apie 12 eurų.

Čia itin pigus vynas, kurio gali nusipirkti už kelis eurus. Maisto kainos panašios kaip Lietuvoje.

TAIP PAT SKAITYKITE: Alternatyva geliniam nagų lakavimui – hibridinis lakas: ilgai išlieka ir mažiau pažeidžia nagą

Išsiauklėjimas ir žmonės

Portugalai, nors ir pietiečiai, gana gerai kalba angliškai. Kiek teko būti Ispanijoje, Prancūzijoje ar Italijoje, portugalai anglų kalba, ypač jaunesnieji, bendrauja žymiai sklandžiau nei kiti pietiečiai. Taip, tarkim, viešojoje poliklinikoje anglų kalba gali ir nepadėti, tad gyvenant čia tikrai pravartu išmokti portugalų kalbą. Beje, ją mokytis ne taip lengva – net ir ispanų kalbą mokantiems žmonėms įvaldyti portugalų nėra taip paprasta, o sunkiausias čia yra žodžių tarimas.

Samantos Bohemos nuotr./Portugalijos kasdienybės atspindžiai
Samantos Bohemos nuotr./Portugalijos kasdienybės atspindžiai

Dar vienas įdomus faktas: portugalai neturi didelių simpatijų ispanams. Jie mano, kad ispanai juos laiko mažesniais, menkesniais broliukais (Ispanijoje vidutinė alga keliskart didesnė nei Portugalijoje), be to, Portugalija ir Ispanija yra turėjusios istorinių konfliktų. Nors oficialiai Portugalija ir Ispanija yra draugiškos valstybės, tačiau bendraujant su žmonėmis gali pamatyti, kad dalis portugalų raukia nosis, kai šneka pakrypsta apie ispanus.

2018 metų „Lonely Planet“ sąraše, kuriame išrikiuotos šalys, kurias būtina pamatyti, Portugalijai paskirta trečia vieta.

Kadangi kelerius metus teko gyventi ir Ispanijoje, galiu pasakyti, kad, mano nuomone, ispanai ir portugalai yra tikrai skirtingos tautos. Nors ir vieni, ir kiti yra šilti bei draugiški, tačiau ispanai žymiai triukšmingesni, dar labiau mėgsta vakarėlius ir linksmybes, o portugalai – subtilesni. Jie, atrodo, net panašesni į lietuvius, nes kartais juose galima įžvelgti lietuvišką melancholiją.

Saugus kultūrų katilas

Kalbant apie portugalų požiūrį į kitus užsieniečius, jis atrodo teigiamas. Lisabonoje sugyvena daug įvairių kultūrų, čia yra atvykėlių iš buvusių Portugalijos kolonijų Afrikoje, taip pat Lisabona yra turistų pamėgtas miestas. 2018 metų „Lonely Planet“ sąraše, kuriame išrikiuotos šalys, kurias būtina pamatyti, Portugalijai paskirta trečia vieta.

Lisabonoje apstu įstabių turistinių vietų, apžvalgos aikštelių, paplūdimių. Vaikštant šio miesto gatvėmis, jaučiamas saugumas – taip, aišku, vagysčių ir nusikaltimų visur pasitaiko, tačiau pagal Pasaulio taikos indekso sąrašą Portugalija yra trečia saugiausia valstybė pasaulyje (Lietuva šiame sąraše užima 37-tą vietą).

Tad aš, kaip ir Claudio, bent jau kol kas savo gyvenimą matau Lisabonoje – saugiame, jaukiame ir šiltos saulės gairiname kultūrų katile.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs