Jis, gimęs ir gyvenęs Amerikoje, atgavus Nepriklausomybę atvyko į Lietuvą ir likusį gyvenimą skyrė tarnystei priklausomiems asmenims, padėdamas kitiems kilti iš savo pragarų ir tamsybių, kurie ir jį patį buvo užgriuvę.
Sunki vaikystė, traumuojančiosos patirtys Bažnyčioje ir kelionė į atleidimą, tarnyba kariuomenėje, pelningas verslas, atvedęs į dvasinį bankrotą, priklausomybės maitinamas noras mirti ir sveikimo kelionė, besidriekianti abipus Atlanto. Galiausiai – kitiems atiduotas gyvenimas ir šimtai Antanui dėkingų žmonių – keli šio viltimi alsuojančio pokalbio momentai.
– Antanai, gimėte ir augote Amerikoje, bet abu Jūsų tėveliai – lietuviai. Kaip klostėsi Jūsų šeimos istorija?
– Mano istorija prasidėjo Vokietijoje – ten, pabėgėlių stovykloje, kurį laiką praleido mano tėvai. Tėvas buvo garvežio mašinistas. Karo metais, kai vokiečiai pralaimėjo rusams, tėvo priešams, jis nebegalėjo likti Lietuvoje, tad pasitraukė į Vokietiją. Nors užaugo Kudirkos Naumiestyje, atrodo, kad jis savo dvasia buvo daugiau vokietis negu lietuvis. Tėvai, seneliai buvo kilę iš Kudirkos Naumiesčio ir, tą svarbu paminėti pasakojant savo istoriją, – visi jie buvo alkoholikai.
– Kaip Jūsų tėvai atsidūrė Amerikoje?
– Liūdnoka jų istorija. Tais laikais, jeigu neturėjai pinigų atvykti į Ameriką, reikėjo rasti rėmėją, kuris sumokėtų už tavo kelionę. Tėvo rėmėjas buvo vienas ūkininkas Mičigane, turėjęs pieno ūkį. Dėl to tėvas turėjo sudaryti sutartį ir pažadėti, kad dvejus metus bus to ūkininko vergas.
O praėjus vos šešiems mėnesiams po mano gimimo, motina mirė nuo vėžio. Tėvą užgriuvo didžiulis įsipareigojimas atsiskaityti už mamos gydymo išlaidas – juk jie kaip imigrantai neturėjo jokio sveikatos draudimo. Dėl to nemažai metų skurdome.
Jeigu gavai į kailį mokykloje ir grįžęs papasakodavai tėvui, gaudavai darkart, nes „vienuolė nesugebėjo tavęs kaip reikiant prilupti“.
Po mamos mirties patekau į globos namus. Gyvenau ten iki pusšeštų metų ir, kai jau galėjau eiti į mokyklą, grįžau pas tėvą. Vyresnysis mano brolis buvo likęs su tėvu, o sesuo taip pat pateko į globos namus.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas grįžus pas savuosius?
– Apsigyvenome Detroite, kur gyveno ir daugiau lietuvių. Dauguma jų dirbo Chrysler inžinerijos bendrovėje. Atsidūrėme labai prastame meksikiečių rajone, nusikaltėlių irštvoje, kur nusikaltimas keitė nusikaltimą. Teko daug muštis, daug bėgti… (Juokiasi.) Nuo pat pirmos klasės – kova už būvį.
Lankėme katalikišką Šventojo Išganytojo mokyklą – baisi vieta. Viena vertus, mokiniai buvo gana laukiniai, kita vertus, ir vienuolės, kurios rūpinosi mokykla, dirbo mokytojomis, mums buvo žiaurios.
Dabar mokytojams draudžiama mušti vaikus, o tuo metu tai buvo skatinama. Jeigu gavai į kailį mokykloje ir grįžęs papasakodavai tėvui, gaudavai darkart, nes „vienuolė nesugebėjo tavęs kaip reikiant prilupti“.
Šioje mokykloje buvo ir nemažai kunigų nusikaltėlių.
– Kalbate apie seksualinę prievartą?
– Taip. Daugelis mūsų buvome patarnautojai – klapčiukai – bažnyčioje, tad patyrėme prievartą ir mokykloje, ir bažnyčioje. Dabar, kalbant apie tą laikotarpį, dvasininkams iškelta daugybė baudžiamųjų bylų. Vien Detroito arkivyskupijoje – apie 40 tūkstančių.
Patyrėme prievartą ir mokykloje, ir bažnyčioje.
Po šių patirčių man iki šiol sunku priimti tam tikrus dalykus, susijusius su Bažnyčia. Dabar mano vaikai dalyvauja katalikiškoje veikloje, ruošiasi sakramentams. Protas sako, kad dabar viskas kitaip, o jausmai, veikiami trauminių patirčių, kalba ką kita…
– O kaip su tomis traumomis gyventi? Kaip jas išsilaižyti, kaip pasveikti, kur gauti jėgų?
– Ilgą laiką skausmą laikiau savyje, buvau jį tartum užblokavęs. Galiausiai susirgau depresija ir gydžiausi karo veteranų ligoninėje. Pradėjau vartoti antidepresantus, bet jų poveikis man buvo atvirkštinis. Dariausi vis agresyvesnis. Pradėjau lankytis pas psichologą, su kuriuo kas savaitę susitikdavom šešerius metus. Susitikimų metu ėmė kilti su traumomis susiję atsiminimai – lig tol viską buvau užblokavęs. Taip pamažu vadavausi iš pykčio.
Liguistai reaguodavau ir į tikinčius žmones. Džiaugiuosi, kad psichologas padėjo suprasti mano reakcijas, paaiškino tai, ką tik nujausdavau. Dabar vis dar tęsiasi susitaikymo procesas su Bažnyčia, su dvasininkais. Gal dėl to dabar mano kaimynė – sesuo vienuolė (juokiasi.)
– Paminėjote karo veteranų ligoninę. Kaip tapote karo veteranu? Kariavote?
– Būdamas 16-os palikau tėvų namus. Baigiau mokyklą, pradėjau mokytis universitete, drauge dirbau, kad išsilaikyčiau.
Vienas didžiausių mūsų kartos veteranų sveikatos sutrikimų – priklausomybių ligos.
1969–1970 metais vyko Vietnamo karas. Buvau hipis ir protestavau prieš karą. Tuo metu buvo privaloma vos sulaukus 18 metų registruotis dėl šaukimo į kariuomenę, bet aš to nedariau. Praėjus metams nuėjau pas priverstinių šaukimų patarėją universitete ir jis man pasakė: „Nueik, užsiregistruok ir gausi atleidimą nuo tarnybos dėl studijų.“ Kvailai padariau – jo paklausiau, užsiregistravau ir… po keturių dienų gavau registruotą laišką, kuriame buvo parašyta, kad turiu prisistatyti kaip šauktinis. Taigi dvejus metus tarnavau NATO oro bazėje Vokietijoje.
Būtent armijoje pradėjau klimpti į alkoholizmą. Alkoholio vartojimas čia buvo labai skatinamas. Turėjome tokias korteles, su kuriomis per mėnesį už savikainą galėjome nusipirkti po keturis galonus stipriųjų gėrimų. Galonas – beveik keturi litrai. Be to, Vokietijoje visi rūkydavo hašišą, kuris būdavo atskraidinamas amerikietiškais naikintuvais. Daug kas iš mūsų pardavinėjo tą hašišą vokiečiams. Tad galėjom svaigintis dieną naktį… Vienas didžiausių mūsų kartos veteranų sveikatos sutrikimų – priklausomybių ligos.
– Minėjote apie polinkį į priklausomybes. Ar jį paveldėjote iš savo tėvo?
– Mano tėvas buvo alkoholikas smurtautojas, nes ir jo tėvas buvo alkoholikas smurtautojas. Būdamas trylikos pirmą kartą išgėriau, ir nuo to laiko alkoholis man buvo kaip vaistas. Greičiausiai dėl įvairių traumų buvau labai užsidaręs, turėjau nevisavertiškumo kompleksą, bijojau bendrauti, kalbėti. Kai pirmąkart išgėriau, man tarsi atsivėrė pasaulis: atsirado drąsos, panelės tapo prieinamos. Pajutau, kad tapau tokiu žmogumi, kokiu norėjau būti. Po dešimties metų vartojimo linksmybė dingo, bet vis vijausi iliuziją manydamas, kad šįkart bus kaip anksčiau. Tačiau liga progresuoja.
– Grįžęs iš armijos, regis, vis giliau klimpote į priklausomybę, bet Jūsų finansinė situacija buvo kuo puikiausia – tapote net restorano savininku. Kaip tai nutiko?
– Daug kas sako, kad per gėrimą viską prarado, o aš… per gėrimą viską gavau (juokiasi). Kalbant apie materialinę gerovę, paskutinę savo gėrimo dieną turbūt buvau pasiekęs aukščiausią tašką. Gerdamas be sąžinės graužimo kurį laiką turėjau kanapių ūkį ant svetimos žemės. Už tuos pinigus nusipirkau barą – restoraną, kuris tapo labai pelningas. Nusipirkau jį itin pigiai iš žmogaus, priklausomo nuo kokaino. Restoranas greitai tapo nepaprastai populiarus: metinė apyvarta buvo arti 5 milijonų dolerių. Taigi gyvenau labai turtingai ir skandalingai.
– Kas nutiko, kad staiga Jūsų gyvenimas ėmė ir apsivertė?
– Būdamas 36-erių vieną rytą grįžau į protą. Nieko ypatingo nenutiko, tiesiog atėjo suvokimas, kad turiu viską, kas, galvojau, atneš man laimę, bet nebuvau nuveikęs nieko, kuo galėčiau didžiuotis. Tik savanaudiškai tenkinau savo norus. Tai – visiška tuštybė.
Dėl įvairių traumų buvau labai užsidaręs, turėjau nevisavertiškumo kompleksą, bijojau bendrauti, kalbėti.
Sveikata buvo smarkiai pažeista: gėriau be saiko – kasdien po litrą ir daugiau stipriųjų gėrimų drauge vartodamas kokainą. Jis man niekuomet nepatiko, bet davė galimybę gerti dvigubai daugiau.
Alkoholis yra labai stiprus nuodas, tad mano kepenys, širdis, inkstai jau buvo smarkiai pažeisti. Supratau, kad ir taip man nedaug liko… Tuomet pastebėjau šautuvą kampe ir pagalvojau: „Viskas, keliauju.“ Buvau visiškai netikintis, bet gal prisiminęs matytus filmus pasakiau: „Dieve, padėk man.“
Paėmiau tą šautuvą, nuspaudžiau gaiduką, įsidėjau vamzdį į burną, spaudžiu, bet… nesispaudžia. Stebuklas! Tuomet supratau, kad gaidukas buvo atleistas, o aš jį užspaudžiau. Antrą kartą viską padariau teisingai. Vėl vamzdį į burną. Ir… ėmė skambėti telefonas. Skamba, skamba, o aš tą akimirką juk norėjau truputėlio ramybės… Pagriebiau ragelį ir sušukau: „Ko tu po velnių nori?!“
Skambino pažįstamas, kurį anksčiau samdydavau „išmušinėti“ skolas. Tai didžiulis armėnas mušikas: dviejų metrų aukščio, apie šimto kilogramų svorio, juodais plaukais ant viso kūno. Tiesą pasakius, truputį bijojau šio žmogaus, nes jis irgi alkoholikas ir ne visuomet buvo prognozuojamas. Nebuvau matęs jo kelerius metus.
Paklausė, ką veikiu. Aš jam ir sakau: „Ruošiuosi nusišauti ir tu man trukdai.“ „Žinai, prieš kelerius metus aš pats panašiai jaučiausi. Gal galiu ateiti ir pasikalbėsim?“ Sutikau. Jam atskubėjus sužinojau, kad šis žmogus prieš trejus metus nustojo gerti. Sakė: „Jei sutinki daryti tai, ką patarsiu, galiu tau padėti.“ Buvau sutrikęs, tačiau švystelėjo kažkoks krislas vilties, dėl to sutikau.
Žinoma, vėliau gailėjausi, kad tai padariau (juokiasi). Jis taip prilipo prie manęs! Gyveno visai arti – už poros mylių. Kasdien atvažiuodavo pas mane ir tempte tempė į Anoniminių alkoholikų (trump. AA – red. past.) susirinkimus. Daugybę kartų nenorėjau važiuoti, mėgindavau išsisukinėti, bet jis tik pažiūrėdavo į mane piktai ir sakydavo: „Užsičiaupk ir lipk į mašiną.“
Pamažu supratau, kad atsidūriau gerose vėžėse.
Restoraną vis dar turėjau, tad pradėjau anoniminius alkoholikus priimti į darbą padavėjais, virėjais. Neįtikėtina, bet vos po kelerių metų pusė restorano personalo buvo sveikstantys alkoholikai. Paskui savo verslą sėkmingai pardaviau, ir tai leido man daugybę metų savanoriauti.
– Daugybę metų darbavotės ir savanoriavote priklausomų asmenų gydymosi centruose?
– Kai galų gale sustojau gerti, penkerius metus savanoriavau Minesotos programoje. Gavau priklausomybių ligų specialisto diplomą. Savanoriavau ir karo veteranų ligoninėje Amerikoje, kur buvo Priklausomybių ligų skyrius. Tada aš, tas baisusis armėnas ir kiti trys anoniminiai alkoholikai ten surengėm sekmadieninį susirinkimą „Sveikstantys veteranai“. Kviesdavom dalyvauti visus ligoninės pacientus, kaskart jų susirinkdavo apie 150.
Penki ar šeši žmonės papasakodavo savo istorijas, dalindavosi, kaip pradėjo sveikti. Veteranų programoje per pacientų apklausas daug kas ėmė rašyti, kad tie susirinkimai buvo itin naudingi. Dėl to pagal mūsų susirinkimų modelį ligoninėje buvo sukurta programa ir pritaikyta dar šešiasdešimtyje kitų Amerikos karo veteranų ligoninių. Šis modelis gyvavo daugybę metų… Buvo gera būti to dalimi.
– Kaip nutiko, kad atvykote gyventi ir dirbti į Lietuvą? Juk teko palikti visą ankstesnį gyvenimą…
– Po Nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. atvykau į Lietuvą pasižiūrėti, iš kur kilę mano tėvai. Atskridęs susipažinau su pirmosios Lietuvoje AA grupės nariais, kurie tais laikais rinkosi narkologiniame centre (Respublikinis priklausomybės ligų centras – red. past.). Čia man ir pasiūlė darbą. 1994-ųjų sausį atvykau gyventi į Lietuvą.
Kai atvykau, prie Seimo dar buvo barikadų, betono stulpai prie Žvėryno tilto. Kartu daug jaudulio… Žinoma, ir baisoka.
Išsinuomojau butą senamiestyje. Vieną vakarą pro atvirus langus girdžiu šauksmus, pažiūriu pro langą: pacanas vidury gatvės muša seną moterį, bando atimti jos rankinuką, o ši nepaleidžia… Turėjau dujinį pistoletą, išbėgau laukan, šoviau į orą. Tas vaikinukas mėgino bėgti ir pasislėpė krūmuose, bet jo kojos matėsi (juokiasi). Pagrasinau jam pistoletu – nesuprato, kad netikras. Liepiau išlįsti, atsigulti ant žemės, kaimynai jau buvo iškvietę policiją. Po to įvykio pasikeitė vienas dalykas: kaimynai niekuomet nebeužstatė mano automobilio (juokiasi).
– Kokios veiklos ėmėtės Lietuvoje?
– Septynerius ar aštuonerius metus tarnavau kaip savanoris Minesotos programoje, detoksikacijoje, Priklausomybių ligų centre. Didžiausias pasisekimas – kad galėjome prisidėti prie AA grupių steigimo visoje Lietuvoje. Džiugu ir tai, kad per labai trumpą laiką išvertėm ir išleidom labai daug AA literatūros. Lietuva šioje srityje buvo tikra rekordininkė.
– Norisi sugrįžti prie klausimo apie atleidimą: o kaip Jums pačiam pavyko atleisti visiems Jus nuskriaudusiems?
– Mano tėvas mirė nuo gėrimo. Man buvo labai gaila, kad jis negavo antros progos. Nežinau, kodėl man ji buvo duota. Negaliu kaltinti ir senelio, greičiausiai prosenelis jį taip pat augino, mušė… Kai supranti, kodėl žmogus taip elgėsi, tampa lengviau atleisti.
Man buvo labai gaila, kad jis negavo antros progos. Nežinau, kodėl man ji buvo duota.
Užuot skubėjęs daryti išvadas, nuteisti, dabar mėginu suprasti kitą žmogų, pažvelgti į aplinkybes, kurios jį veikia, suvokti, kodėl jis taip pasielgė. Taip gyvenant pamažu dingsta egoizmas ir narcisizmas, kuris klesti, kai galvoji tik apie save.
– Jūsų gyvenimas tarsi padalintas į dvi dalis: viena gyvenant dėl savęs ir vedant save į pražūtį, kita – padedant kitiems ir dovanojant save.
– Buvau trisdešimt šešerių metų, kai nustojau gerti, dabar man septyniasdešimt dveji. Lygiai pusė gyvenimo! Pirmąją pusę gyvenau tik dėl savęs. Galvojau, kad laimė ir džiaugsmas ateina iš gavimo ir kaupimo. Galiausiai buvau viską sukaupęs ir net labai brangų dviejų vamzdžių šautuvą buvau įsikišęs į burną…
Lankydamasis pas anoniminius alkoholikus greitai supratau, kad gyvenimo esmė yra ne gauti, bet duoti, dėl to antrąją pusę gyvenimo praleidau atiduodamas.
Niekad nesu matęs katafalko su priekaba – ten nieko negali pasiimti, išskyrus tai, ką atidavei kitiems.
Gyvenu netoli didžiulių laidojimo namų ir dažnai sakau kitiems: „Niekad nesu matęs katafalko su priekaba – ten nieko negali pasiimti, išskyrus tai, ką atidavei kitiems.“ Davimą lydi jausmas, kad galėsi pasaulį palikti šiek tiek geresnį nei radai. Juk toks kiekvieno iš mūsų tikslas.
Dar vienas svarbus dalykas – dėkingumas. Kol gėriau, nežinojau, kas tai yra. Maniau, kad jeigu būsiu laimingas, būsiu ir dėkingas. Dabar žinau, kad yra atvirkščiai: jei esu dėkingas, esu laimingas. Laimė ateina, kai esi dėkingas.
