15MIN GYVENIMO pašnekovo virsmas nebuvo lengvas. Kaip pats sako, daugybę metų jis gyveno paprasto banditėlio gyvenimą, kuriame buvo daug svaigulio – alkoholis, lengvi narkotikai, klubai, pasilinksminimai. Sunkiuosius narkotikus, heroiną, pabandė kalėjime, būdamas 27–28 metų. Tai jau buvo penktas jo teistumas. Pabandęs negalėjo sustoti ir gyvenimas pradėjo greitai ristis žemyn.
Po 2–3 metų atėjo suvokimas, kad norisi išbristi iš šio liūno, tačiau niekas nepadėjo – vis grįždavo prie ankstesnių įpročių. Dėl narkotikų jo atsisakė visi padoresni bičiuliai, šeima, jis neteko kairės rankos ir namų – pastaruosius dvejus metus iki lemtingo lūžio gyveno gatvėje, šalia Vilniaus romų taboro, kad nereikėtų toli ieškoti dozės.
Kai pradedi vartoti, visiškai pasikeičia požiūris į gyvenimą. Jau niekas tau nerūpi.
Šiandien P.Lazutka padeda bristi iš alkoholio ir narkotiko liūno kitiems. Visas jo dėmesys sutelktas į žmones, todėl prisipažįsta, kad nespėja pasirūpinti nei informacijos sklaida, nei interneto tinklalapiu, nei oficialiu savo bendruomenės statusu.
– Kaip pats manote, kodėl gyvenimas pakrypo būtent tokia vaga?
– Mokykloje buvau sportininkas, beveik 15 metų lankiau futbolo treniruotes, baigiau „Žalgirio“ futbolo mokyklą, buvau iš geros šeimos, tėvai mane mylėjo, tačiau, kai mirė mano tėvas, tuomet buvau 14-os, pradėjau palaikymo ieškoti kiemuose ir gatvėje, susidėjau su netinkamais draugais, gaujomis, pradėjau bėgti iš namų, vartoti alkoholį, konfliktuoti su motina. Natūralu, kad netrukus prasidėjo ir pirmi nusikaltimai. Pirmą kartą sėdau į kalėjimą 1992 m. Išėjęs iš kalėjimo, grįžau į savo draugų aplinką ir tęsiau tą patį gyvenimo būdą.
Kalėjimuose iš pradžių vartodavau alkoholį, nes dėl tokio gyvenimo buvo būtina svaigintis. Dėl to gaudavau nuobaudas, nuolat sėdėdavau karceriuose. Kartą kalėjimo draugai pasiūlė pabandyti narkotikų. Pabandžiau ir nebegalėjau sustoti. Kai pradedi vartoti, visiškai pasikeičia požiūris į gyvenimą. Jau niekas tau nerūpi.
Apie tai, kad reikia liautis, susimąsčiau po 2–3 metų, nes pamačiau, kad mano visas gyvenimas susijęs tik su narkotikais – kur gauti, už kokius pinigus ir pan. Jeigu negaudavau dozės, vos pasikeldavau. Tačiau jau buvo per vėlu. Šioje kančioje pragyvenau dar 7–8 metus. Ir motina, ir kiti bičiuliai bandė mane gydyti, teko gulėti priklausomybių centre, kitose ligoninėse, tačiau išėjęs grįždavau prie vartojimo. Maniau, kad taip ir mirsiu narkomanu, nemačiau jokios išeities.
– Kas vis dėlto jus taip supurtė, kad pradėjote eiti pokyčio keliu?
– Kai man buvo 38-eri, pakliuvau į krikščionišką reabilitacijos centrą priklausomiems žmonėms Latvijoje. Keli jo darbuotojai atvykdavo į Vilniaus taborą ir keletą dienų kalbėdavosi su narkotikų čia ieškančiais asmenimis bei siūlydavo gydytis. Nežinau, kodėl, bet aš sutikau vykti kartu su jais. Tiesa, prabuvau pas juos tik 8 dienas. Prasidėjo abstinencija ir aš pabėgau.
Vis dėlto spėjau pamatyti, kad galima gyventi kitaip, ir tai mane labai stipriai užkabino. Jau važiuodamas atgal į Vilnių supratau, kad padariau klaidą, bet grįžęs vėl įklimpau į narkotikus. Laimė, vienas bičiulis netrukus pasiūlė kartu su juo vykti į Kėdainiuose esantį krikščionišką reabilitacijos centrą.
Jis pats – buvęs narkomanas, bet jau trejus metus nevartojo, turėjo šeimą. Pastebėjau, kad kažkas jame pasikeitė, ir šis pasikeitimas labai traukė ir intrigavo. Kelionėje jis pradėjo kalbėti apie Dievą, o aš buvau banditėlis ir neigiau bet kokį dvasingumą, todėl iš pradžių buvo atmetimo reakcija.
Jei atvirai, važiavau ne atsikratyti priklausomybės, o tik šiek tiek atsigauti. Vis dėlto, kai pradėjau stebėti ir kitus centro darbuotojus, kurie taip pat anksčiau buvo priklausomi, jų liudijimai apie pokyčius vertė mane ten pasilikti. Taip praėjo vienas mėnuo, antras, trečias.
Per vieną vakarą mano mąstymas apsivertė aukštyn kojomis.
Mane jie vis bandė įkalbėti skaityti Šv. Raštą, tačiau jau kartą kalėjime man į rankas buvo pakliuvęs Naujasis Testamentas. Tąkart nieko nesupratau, labai nepatiko, todėl pasakiau, kad gyvenime daugiau jo neskaitysiu. Tačiau galiausiai pasidaviau įkalbinėjimams ir vėl paėmiau į rankas Bibliją. Šįkart tekstas netikėtai mane labai stipriai paveikė. Per vieną vakarą mano mąstymas apsivertė aukštyn kojomis. Supratau, kad visas mano gyvenimas buvo paklydimas, o tiesa yra tai, ką dabar skaitau.
Nuo tada prasidėjo manęs, kaip naujo žmogaus, formavimasis. Pradėjau gilintis į tikėjimo tiesas, pasikeitė santykis su kitais žmonėmis, mano požiūris į juos, stengiausi nuoširdžiai atsiprašyti visų, kuriems pridariau žalos. Skambinau motinai atsiprašyti. Tai buvo sunkūs pokalbiai, bet po jų ateidavo didžiulis palengvėjimas – iki ašarų.
– Ir štai po metų, pabaigęs reabilitacijos programą, vėl atsidūrėte „laisvėje“. Kaip atsilaikėte?
– Jau žinojau, kad daugiau nenoriu gyventi kaip anksčiau, tačiau lengva nebuvo. Visą gyvenimą pragyvenau apgaudinėdamas žmones, vogdamas ir štai, būdamas 38 metų, atsidūriau kryžkelėje. Pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Rankos neturiu, neįgalumo pašalpos negaunu, nes nėra stažo. Yra didžiulis noras padėti kitiems, bet nežinau – kaip, neturiu nei išsilavinimo, nei įgūdžių.
Tuo metu netikėtai gavau pasiūlymą išvykti į Ukrainą, į reabilitacijos centrą, kuris buvo įkurtas prieš penkerius metus, bet nevykdė veiklos. Priėmiau iššūkį ir 2011 m. tapau šio centro vadovu bei fondo direktoriumi.
Per 10 metų, kuriuos praleidau Ukrainoje, ne tik išvystėme šio vyrų centro veiklą, bet ir pastatėme moterų centrą, kuriame dirbo mano žmona, nors ji pati niekada nevartojo alkoholio, nerūkė. Vėliau atsirado poreikis adaptuoti visuomenėje mūsų programą pabaigusius žmones, priešingu atveju dažniausiai jie grįždavo prie savo senų įpročių.
Domėjausi kitų centrų praktika užsienyje, pabaigiau dvejų metų psichologijos programą Ivano Frankivsko universitete, turiu pozityviosios psichologijos konsultanto sertifikatą. Ketverius metus mokiausi dvasinės seminarijos humanitarinių mokslų fakultete. Įkūrėme adaptacijos centrą: suteikdavome už simbolinę nuomą programą praėjusiems žmonėms būstą ir įdarbindavome. Tokių žmonių paprastai nenorima priimti, tačiau aš jau turėjau daug ryšių, visi mane pažinojo, todėl pasitikėjo. Ir mūsų globotiniams pavykdavo susitvarkyti gyvenimą, sukurti šeimas.
– Nors Ukrainoje susikūrėte gyvenimą, 2019 m. grįžote į Lietuvą pradėti gyvenimo iš naujo. Kodėl?
– Nepaisant visko, vis stiprėjo noras grįžti į Lietuvą, nors ten sukūriau šeimą, Dievas davė du vaikus, su žmona auginame penkerių metų dukrytę ir trejų metų sūnelį, turėjome namą. Žmona sutiko persikelti į Lietuvą, tad galiausiai išvykome. Iš pradžių gyvenau ir dirbau Kėdainiuose, reabilitacijos centre, kurio programą pats praėjau.
Tačiau traukė Vilnius – jame gimiau ir užaugau. Kadangi norėjau tęsti pagalbos priklausomiems žmonėms veiklą, ilgai ieškojau vietos, kurioje galėčiau įkurti centrą. Prieš metus pavyko ją rasti – viena krikščioniška organizacija už simbolinę kainą išnuomojo man keletą pastatų netoli Vilniaus. Viename namuke gyvename mes su šeima, kitame – reabilitacijos programą praeinantys žmonės.
Prasidėjus karui, ėmiausi padėti ukrainiečiams. Teko priimti ir savo giminaičius, ir pažįstamus, važinėjau prie Ukrainos sienos paimti žmonių ir pristatyti į Lietuvą. Dalis jų vis dar Lietuvoje, kita dalis jau grįžo atgal į Ukrainą. Tačiau pagrindinė mano veikla – pagalba nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Yra planų plėstis – įkurti ir moterų centrą. Žiūrėsime, kaip Dievas duos.
– Kaip vyksta gyvenimas jūsų bendruomenėje?
– Turime griežtą dienotvarkę. Ryte vyksta tam tikri užsiėmimai, nagrinėjame Dievo žodį, nes dirbame pagal krikščionišką pakraipą. Vėliau vieni tvarkosi ūkyje ir po namus – turime avių, vištų, žąsų, kalakutų, kitus pasiimu dirbti kartu – pradedame integraciją į visuomenę. Pats dirbu kaip statybos darbų vadovas, turiu individualių užsakymų. Iš šios veiklos ir išsilaikome.
Vakare vėlgi vedu užsiėmimus pagal amerikiečių sukurtą programą, skirtą priklausomiems žmonėms. Dirbame su tikėjimo klausimais, charakterio keitimu, vertybėmis. Viskas skirta tam, kad žmogus suprastų, jog yra ir kitoks gyvenimas. Jie gauna užduotis darbui su savimi, taip pat vyksta asmeninės konsultacijos, neformalus bendravimas ir pan. Padedu jiems rasti profesinius kursus pagal Užimtumo tarnybos programas, kad turėtų galimybę įsidarbinti. Pavyzdžiui, vienas nori išsilaikyti teises, kad galėtų dirbti vairuotoju. Kitas nori likti ir padėti centre, todėl ieškome galimybės, kaip jis galėtų įgyti reikalingą išsilavinimą socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikacijai.
Žinodamas, kad yra išeitis, noriu, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę keistis.
Pagrindinė ašis – darbas su savimi, nes kitaip bet kada galima paslysti. Tai kasdienė kova, nors, žinoma, su metais pagundas vyti šalin vis lengviau ir lengviau. Sunkiausia, kai išeini iš centro ir neturi nei naujų draugų, nei naujos aplinkos, o žmogui juk reikia bendravimo. Tenka įjungti visą valią, kad negrįžtum pas senus bičiulius. Taip pat tenka atlaikyti įtarius žvilgsnius. Net mano motina kelerius metus stebėdavo mane įtariai, ar ko nors nepavogsiu.
– Kaip atrandate žmones, kurie pas jus apsigyvena?
– Žmones atrandu įvairiais būdais – mano pažįstami atsiunčia, per bažnyčias, probacijos tarnybą, pats prasivažiuoju per vietas, kuriose renkasi narkotikus vartojantys žmonės, ir siūlau pagalbą. Kartais pamatau žmones, kuriuos dar atsimenu iš savo ankstesnio gyvenimo. Jiems dabar – 40–50 metų, o jie atrodo kaip 80-mečiai. Baisu žiūrėti. Žinodamas, kad yra išeitis, kad galima gyventi normaliai, turėti šeimą, būti naudingam visuomenei, noriu, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę keistis.
Aš manau, kad jeigu patys pradėjome gyventi kitaip, turime padėti kitiems. Be to, šios veiklos man reikia ne mažiau negu mano broliams. Tai, ką darau, man pačiam labai daug duoda ir mane palaiko.
Susisiekti su P.Lazutka dėl paramos jo veiklai ar norint kreiptis dėl pagalbos galima elektroniniu paštu: plazutka@gmail.com.
