„Gyvenime buvo taip, kad aš 18 metų dirbau vienoje didelėje įmonėje. Mūsų kolektyvas buvo kaip šeima, todėl kai įmonė buvo parduota, sunkiai išgyvenome. Nors ir išsiskirstėme, tačiau dar ir dabar palaikome ryšius ir susitinkame. Aš šiame darbe užaugau – pradirbau kone pusę gyvenimo. Per tą laiką ir mokslus baigiau, ir šeimą sukūriau, ir sūnų užauginau. Prieš 18 metų pradėjau dirbti pardavėja, o baigiau vadovaudama visam Lietuvos parduotuvių tinklui. Įmonė užsiėmė žaislais ir aš turėjau galimybę į gyvenimą žiūrėti vaikų akimis. Manau, kad jeigu tai nebūtų buvę žaislai, aš tame darbe nebūčiau praleidusi tiek daug metų“, – pasakoja Asta Marcinkienė.
Apie ūkį šeima nei svajojo, nei galvojo, o ir gyvenimo kaime neteko patirti. „Prisimenu, kad vieną kartą grįžusi iš samdomo darbo vyrui pasakiau – viskas, valdiškame darbe daugiau nedirbsiu. Tiesiog supratau, kad taip, kaip buvo ilgamečiame darbe, daugiau nebus, tad neverta ir ieškoti ar bandyti. Vyras Kostas pagalvojo ir sako – žiūrėk, yra senelių žemės, gali daryti, ką nori! Pradėjau galvoti, o kodėl ne? Mąstėme net apie gyvulininkystę, tačiau laiku atkalbėjo draugai, juk mes dar ir keliauninkai“, – juokiasi Asta.
Kartu ir ūkyje, ir kalnuose, ir ant motociklų
Šeima pasakojo, kad tuometines mintis apie hailendų (škotiška karvių veislė) auginimą nustūmė į šoną, nes suprato, kad toks pasirinkimas, kad ir koks bebūtų patrauklus, atimtų pernelyg daug laiko. Juoba, kad Asta ir Kostas daug keliauja po pasaulį, yra aplankę tokias tolimas šalis kaip Čilė, Argentina, Marokas, Tanzanija, Iranas, Jordanija, Ekvadoras ir kt. Turi ir mėgstamą hobį – važinėti enduro motociklais.
Paauglystėje Asta lankė motokrosą, bet vėl ant motociklo atsisėdo tik būdama 50 metų ir dabar jau visur keliauja kartu su vyru. Tačiau tai ne vienintelė jų veikla kartu – šeima labai mėgsta keliauti, o ypatingą vietą užima kalnai. „Plaukiame ir su baidarėmis, lendame į urvus, leidžiamės virvėmis nuo krioklių, keliaujame dviračiais, bet šalia to, nepamirštame ir ūkio reikalų“, – juokiasi šeima, neseniai grįžusi iš Omano.
Kalnai Astą ir Kostą lydi visą gyvenimą. „Esame užlipę ne į vieną viršūnę – Monblaną, Kilimandžarą, Kazbeką, Elbrusą, Tetnuldį ir kitus. Tačiau mes savęs alpinistais nevadiname, esame greičiau turistai“, – juokiasi Asta.
Kostas pasakoja, kad viena kelionė įsiminė tuo, kad jie džiaugėsi grįžę gyvi, kadangi keturiese susirišę virve čiuožė žemyn nuo kalno. „Skridau žemyn ir būčiau nusitempęs paskui save ir kitus tris ėjusius ryšyje į prarają, tačiau vienas mūsų patyręs alpinistas kaipmat šoko į kitą kalno pusę ir mes pakibome lyg ant svarstyklių – tai mus ir išgelbėjo“, – prisimena pašnekovas ir priduria, kad tai meilės kalnams nenumaldė.
Nugalėjo lazdynų riešutai
Dabar jau ūkininkai Asta ir Kostas kurį laiką turėjo kaip reikiant pasukti galvas, kad išsigrynintų idėją.
„Svarstėme – gal šaltalankiai? O gal graikiniai riešutai? Spanguolės? Galiausiai nugalėjo lazdynų riešutai, kadangi auginant graikinius riešutus laikas nėra mūsų sąjungininkas. Užsodinome vieno hektaro plotą šiais riešutmedžiais ir nusprendėme, kad bus anūkams. Šiuo metu mūsų lazdynų ūkiui jau treji metai. Turime dešimties hektarų ūkį, kuriame auga apie 6000 lazdynų“, – dalinasi Asta.
Kostas priduria, kad iš draugų patirties, auginusių vaisius ir uogas, supratę, kad didžiausia problema yra gauto derliaus laikymas ir realizacija. Riešutai čia įgyja kur kas didesnį pranašumą, kadangi jų galiojimo laikas kur kas ilgesnis.
„Ūkininkaujant esi visiškai priklausomas nuo gamtos sąlygų, tad derlius kiekvienais metais nenuspėjamas. Kadangi mūsų ūkis dar tik auga, šiais metais riešutų derlių ant medelio skaičiavom vienetais, išragavom visas veisles. Užtat mūsų draugai gali džiaugtis, nes iš mūsų išvažiuoja lyg aplankę močiutę kaime – su pilnais krepšiais“, – juokiasi šeima.
Žemės ūkis – terra incognita
Kostas sako, kad jie abudu su žmona su ūkininkavimu neturėjo nieko bendro, todėl visas ūkio kūrimas vyko bandymų būdu. „Bandėme patys, ieškojome informacijos, tarėmės su draugais, kurie turėjo patirties, lankėmės pas tuos, kurie jau augina riešutus. Labiausiai įtraukė ir įkvėpė žmonės, kurių akys degė, jie džiaugėsi tuo, ką daro“, – sako Asta. Kostas antrina, kad kai žmogus apie ūkį nekalba kaip apie darbą, jame matai ugnį, tai užkabina ir patiems imtis veiklos.
„Intensyviausias metas yra pavasarį, o laisviausias laikas – žiema, tačiau veiklos visada yra. Šalia lazdynų mes sugalvojome ir kitokių veiklų, pavyzdžiui, auginti šitakio grybus. Taip pat užsiimu ir riešutmedžių skiepijimu“, – pasakoja Asta.
Kostas antrina, kad ūkyje jie viską daro patys nuo... iki, bet sodinant sodą į pagalbą atėjo draugai, nes surasti kaime žmones, kurie norėtų dirbti ūkyje, yra kone neįmanoma misija. „Draugai iš mūsų švelniai pasišaipo, juk mes sakėme, kad niekada gyvenime nebūsime ūkininkai, tačiau be jų pagalbos ir palaikymo niekaip nebūtume išsivertę – kaipgi dviese užsodinti ne vieną hektarą lazdynais?“, – pasakoja Kostas.
Kad galėtų dirbti ūkyje, šeima turėjo išsilaikyti ir teisę vairuoti traktorių. Asta juokauja, kad ilgainiui prireikė ir dviejų traktorių, mat vienu nepasidalino. „Kadangi darbus atliekame tik dviese, nori nenori, teko galvoti, kaip dirbti praktiškiau“, – sako Asta. Kostas juokiasi, kad kaimo požiūris į moterį traktoristę yra labai įdomus, bet teigiamas.
„Visi iššūkiai, susiję su žemės ūkiu mums nebuvo baisūs. Kelionės ir kalnai mus užgrūdino. Žmogui, kuris norėtų tapti ūkininku galiu pasakyti, kad bus sunku. Kad reikės laiko ir finansinių resursų. Ūkininkavimas reikalauja nemažų investicijų. Tikėtis grąžos gali po keturių, penkių metų. O iki tol – kaip į šulinį. Einant ūkininkauti reikia labai mylėti gamtą ir gyventi darnoje su ja, klausyti, ką ji kalba“, – prideda Asta.
Kostas priduria, kad meilė tam, ką darai, čia vaidina didžiausią vaidmenį: „Marcinkų riešutynas yra geriausia, kas mums galėjo nutikti“.
