Asmeninės ir kolektyvinės parodos, fotografijų demonstravimas knygose, kalendoriuose, žurnaluose, įvairūs laimėjimai ir nominacijos Lietuvos bei užsienio fotografijos konkursuose. Meilė gamtai miškininką-fotografą dar vaikystėje sužavėjo, užbūrė ir nebepaleidžia.
Interviu su Rimantu Nalivaika – apie nepaaiškinamus gamtos traukos burtus, meilę savo darbui, nuoširdų atsidavimą fotografijai, kadro „brandinimą“ bei užsispyrimą, motyvuojantį nuolat tobulėti ir siekti geriausių rezultatų.
– Esate Valstybinių miškų urėdijos Švenčionėlių regioninio padalinio medelyno specialistas. Dirbate ir gyvenate krašte, kuris yra tikra stulbinančios gamtos oazė – vešliausios žolės ir žolynai, rečiausios augalų ir gyvūnų rūšys, iki dviejų metrų užaugantys papartynai. Papasakokite apie savo ryšį su gamta - gal gyvenimas tokios gamtos apsuptyje lėmė ir jūsų karjeros kelio pasirinkimą?
– Gamta mane vaikystėje tiesiog sužavėjo. Be gamtos gyventi negalėčiau. Viskas, aišku, prasidėjo nuo mažų dienų ir tęsiasi iki šiol – gamta traukia mane visą gyvenimą. Ir paukščiukai, ir žvėriukai – visą laiką traukė ir trauks. Po truputį tai tapo gyvenimu. Man gamta – tai grožis! Mieste išgyvenčiau tris dienas, daugiau man tikriausiai neišeitų...
Atsimenu, kai pirmą kartą tuos dvimetrinius jonpaparčius pamačiau, užtikau, galima sakyti. Čia buvo kokie...1991 metai, Švenčionių girininkijoje. Kai pirmą kartą pamatai – negali sulaikyti emocijų, nuostabus jausmas. Paparčiai geriausiai auga, kai yra šiltas oras, drėgmė, tada jie išauga į dviejų metrų milžinus. Tai – vienas iš mūsų krašto gamtos stebuklų.
Negaliu atitrūkti nuo gamtos. Pavyzdžiui, šio savaitgalio rytą 2,5 valandos pratupėjau miške, nes norėjau šį bei tą nufotografuoti, tada grįžau namo, atšilau 2 valandas ir vėl atgal į mišką. Nepadariau nei vieno kadro, apie kurį svajojau, bet trauka buvo tokia stipri, kad teko bėgti į mišką. Mačiau šernus iš toli, bet ko norėjau – nepagavau. 5 valandas sąžiningai pratupėjau ir grįžau be kadro. Laukiau briedžių, bet, deja. Daug tokių dienų būna, kai lauki, lauki ir nesulauki.
Per išeigines, jeigu yra laiko, visada fotografuoju ir planuoju laiką gamtoje. Aišku, šeštadienį atlieku namų darbus, susiplanuoju kelionę, o tada sekmadienį išvažiuoju dar neprašvitus ir grįžtu sutemus. O kaip pasiseks – lems fortūna. Niekada negali žinoti. Būna, kad prisiplanuoji visko, prisižiūri, o grįžti nepadaręs nei kadro.
Gamta yra nenuspėjama ir jos nesurežisuosi. Neužsakysi briedžio, kad jis tau ateitų ir papozuotų. Nepasakysi „eik čia!“ ir jis ateis. Gamtoje nieks nepasikartoja. Tačiau tai dar labiau motyvuoja, kai galvoji, kad jau kitą kartą tikrai pasiseks. Jeigu vieną kartą nepasisekė, o antrą kartą tau jau neįdomu – tai ir viskas. Kuo tu ilgiau sėdi, kuo tu daugiau žinai viską, kuo tu daugiau stebi, tuo tau daugiau ir reikia. Tobula nebūna, dažnai, kai kažką nufotografuoji, tau atrodo, kad vis kažko trūksta, tai ir motyvuoja bandyti vėl, kad ištaisytum trūkumus kitą kartą.
Gyvenimas tokios gamtos apsuptyje ir lėmė tai, kad dirbu Valstybinių miškų urėdijoje, kad esu šalia gamtos – tai buvo mano svajonių svajonė. Nuo mažų dienų žinojau, kad nuo gamtos – niekur.
– Esate gerai žinomas gamtos fotografas, konkursų laimėtojas, surengęs ne vieną parodą Lietuvoje ir užsienyje bei savo darbais praturtinantis visos Lietuvos gamtos fotografų veiklą. Kiek metų užsiimate fotografija? Kada ir kaip pajutote, kad norite tapti fotografu?
– Mano, kaip fotografo, kelias prasidėjo jau 6-oje klasėje. Tai buvo maždaug 1972–1973 metai. Šeštoje klasėje susidomėjau ir pradėjau lankyti fotografijos būrelį. Pirmas fotoaparatas, kaip ir daugumos to meto fotografų, buvo „Smena 8“, po to buvo kiti, aišku, praėjo nemažai laiko, norėjosi geresnių rezultatų, tada atsirado „Nikon“, su kuriuo fotografuoju iki šiol. Iš pradžių buvo juostiniai, dabar jau, žinoma, skaitmeniniai fotoaparatai. Dabar dauguma fotografų pereina prie sisteminių fotoaparatų naudojimo, bet aš kol kas apie tai negalvoju.
– Papasakokite apie savo pasiekimus – kiek ir kokių parodų esate surengęs, kokiuose konkursuose esate dalyvavęs ir laimėjęs?
– 2001-aisiais ir 2008-aisiais metais surengiau asmenines parodas Švenčionyse, Švenčionėliuose, Utenoje, Visagine, Kaune, Vilniuje. Dalyvavau kolektyvinėse parodose Švenčionyse, Ignalinoje, Visagine, Vilniuje, Žemės dienai skirtose parodose Utenoje, Čikagoje (JAV), Vengrijoje, Novosibirske (Rusija), Baltarusijoje (2010 metais vyko gamtos fotografų čempionatas, specialaus komisijos prizo už originalią fotografiją taip ir neatsiėmiau).
Mano fotografijomis iliustruoti „Medžioklės kalendoriai“, knygos „Švenčionių krašto gamta“, „Su meile – Lietuva“, „Didžioji medžioklės knyga“, „Ignalina lelijos žiede“ ir kt. Taip pat kiekvienais metais Leidykla „Lututė“ išleidžia kalendorių, kuriame visada būna ir mano 1-2 nuotraukos.
– Kokiu pasiekimu didžiuojatės labiausiai?
– Sunku pasakyti, reikia pagalvoti. Kai yra daug kadrų, sunku išsirinkti. Jeigu kalbame apie konkursus, tai vienas iš pasiekimų, kuriuo didžiuojuosi – nominacija Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys“. Konkursas rengiamas nuo 2010 metų. Šiame konkurse 2013 metais laimėjau nominacijoje „Lietuvos kraštovaizdis“.
– Kaip manote, kodėl esate sėkmingas gamtos fotografas?
– Esu dėkingas, pirmiausia, fotografijos mokytojui, peizažistui Algiui Jakštui, tai jis po truputį patraukė mane tuo keleliu. Jis įtraukė, apsargdino šia liga, kuri tikrai yra rimta liga. Savo mokytojui esu labai dėkingas, jis man parodė konkursus, įvairias fotografijos parodas, viską, kad tik nieko nepraleisčiau. Jis padėjo bristi į gilesnius fotografijos vandenis. Džiaugiuosi, kad mūsų bendravimas tęsiasi iki šiol.
Dar prie mano augimo prisidėjo fotografas, Naturephoto.lt įkūrėjas Romualdas Barauskas, taip pat esu dėkingas gamtos fotografų klubui „Žalias skėtis“ – kuris yra tikrai rimtas gamtos fotografų branduolys ir klubo sielai, prezidentui Rimantui Udrui. Dėkoju ir savo žmonai, kuri mane visada supranta ir palaiko. Jeigu to nebūtų – tikrai viso šito nepasiekčiau.
O šiaip visada labai domėjausi gamta ir nuo pat mano fotografavimo pradžios laikausi principo, kad, svarbiausia, nepažeisti gamtos. Toliau prie sėkmės prisidėjo mano užsispyrimas, nuolatinis noras tobulėti. Taip pat, aišku, išlieka sėkmės faktorius, nėra taip, kad atsisėdai ir nufotografavai. Yra ir daugiau įvairių aspektų, bet visuomet reikia įdėti daug darbo, laiko ir žinių.
– Kokiems fotografų klubams, draugijoms priklausote?
– Pirmiausia, dar kai mokiausi fotografijos, Algis Jakštas, matydamas mūsų susidomėjimą, subūrė mus į švenčioniškių fotoklubą „Fotomanija“. Rengėme parodas, dalyvavome kitų rengiamose parodose. Po to kelyje atsirado gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“, kuris formaliai įsikūrė 2009 metais, tačiau mes susibūrę buvom ir anksčiau, rengdavome parodas, skirtas Žemės dienai.
Fotoklubo „Žalias skėtis“ nariai – daugiausia iš Rytų Aukštaitijos, Utenos, Vilniaus. Po to atsirado dar vienas formalus mūsų klubas Naturephoto.lt. Irgi panašiais metais. Ten vykdavo „Gintarinis žaltys“ – Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkursas. Naturephoto.lt apima praktiškai visą Lietuvą, čia susibūrę tikri gamtos mylėtojai, rimti fotografai iš įvairių Lietuvos kampelių. Šiame klube yra ir peizažistų, tačiau daugiausia – gyvosios gamtos fotografų.
– Fotografuojate labiau sau ar kitiems? Kai ankstų rytą važiuojate fotografuoti vištvanagio, galvojate, kaip norite jį pamatyti ar kaip norite jį parodyti kitiems?
– Prieš važiuojant fotografuoti tu atlieki žvalgybą, iš anksto viską analizuoji, svajoji, galvoji, prisisvaigsti, tuomet nemiegi. Tai, pirmiausia, žinoma, kad dėl savęs visa tai darau, svarbiausia – emocijos. Vėliau norisi parodyti ir kitiems kažką, jeigu po tų ilgų svajojimų ir fotografavimo kažkas gaunasi ir pasiseka.
– Ar turite svajonių, ką dar norėtumėte nufotografuoti?
- Oi, norisi dar labai daug, jeigu tau bus viskas gerai, tai tu jau gali fotoaparatą ant vinies pakabinti, kaip sakant. Visada norisi geriau, pavyzdžiui, lūšies gerą kadrą padaryti, prie gero apšvietimo, dar noriu mešką nupaveiksluoti, Lietuvoje, aišku. Briedį rimtą, gerą, kad būtų idealus kadras. Prieš dvi savaites, manau, padariau tauriojo elnio svajonių kadrelį. Svajonių yra visą laiką.
– Kas jus įkvepia tiek fotografijoje, tiek kasdieniuose darbuose?
– Yra trauka kažkokia, ir viskas. Kaip sako mano brolis – tu, Rimantai, visada esi miške, nuo ryto iki vakaro. O aš sakau – ne, per išeigines tik būnu miške, šiaip tai darbe būnu, kur turiu rimtai dirbti... Tik pabūnu be gamtos, vakare atsisėdęs jau galvoju, kad man reikia į mišką.
Prieš važiuojant fotografuoti tu atlieki žvalgybą, iš anksto viską analizuoji, svajoji, galvoji, prisisvaigsti, tuomet nemiegi.
Yra nepaaiškinama trauka, norisi vis kažką rasti, nufotografuoti, kaip jau minėjau, labai noriu nufotografuoti lūšį, turiu nufotografavęs neblogą, bet aš visą laiką „brandinu“ kadrą. Iškart jo nerodau. Laukiu, kol galėsiu jį „išleisti“. Dar nelabai noriu pademonstruoti lūšies kadrą, dar noriu „pabrandinti“, bet, matyt, jau teks parodyti...
– Ką jums labiausiai patinka fotografuoti? Pavyzdžiui, mėgstate fotografuoti peizažus, augalus, specifinius gyvūnus ar paukščius...
– Paukščiukai ir žvėriukai man labiausiai patinka. Kai atvažiuoji pasiėmęs rimtą objektyvą, nesinori kaskart tų objektyvų keisti, vis tiek važiuodamas tu sieki konkretaus tikslo, pavyzdžiui – ieškoti žvėries. Nereikia pasimesti dviejuose dalykuose – arba važiuok fotografuoti peizažą, arba važiuok ieškoti žvėries, paukščio.
Aišku, fotografuoju ir peizažus, tačiau labiausiai man patinka paukščiai ir žvėrys. Bet vėlgi – nėra taip paprasta fotografuoti, pavyzdžiui, paukštį, nes reikia slėptuvės, reikia daug pasiruošimo. Tenka daug laiko praleisti slėptuvėse, nes beveik visi paukščiai yra fotografuojami iš slėptuvių.
Fotografuodamas kurtinius, 13 sezonų prasėdėjau slėptuvėse. Nuo 2013–2014 metų kurtinių nebefotografuoju, kadrų, kurie patinka man, jau turiu. Kurtiniai į tuokvietę renkasi temstant. Apie 17 valandą vakaro jau reikėdavo būti slėptuvėje bei išsėdėti joje iki mažiausiai kitos dienos pietų – 11 valandos. Ir tai nebūtinai vasarą – kartais ir sniego būna daug, o reikia pakentėti keliolika valandų. Kurtinio kadrą iš arti, kuris man patiko, padariau tik 2010 metais, nes pas mus nėra tiek daug kurtinių ir juos fotografuoti nėra lengva.
Čia visas mokslas – nėra taip, kad atvažiavai, nufotografavai, išbaidei visus paukščius ir išvažiavai. Tu kaip tik turi neišbaidyti, neišgąsdinti. Gamtoje tu turi būti svečias. Padaryti gerą kadrą nėra taip paprasta.
Gyvūnas, kurį labiausiai mėgstu fotografuoti – vištvanagis. Aišku, jau esu jo prisifotografavęs, bet jis man – vienas iš gražiausių paukščių. Ir kurtinys, žinoma. Tai jau tikras gamtos grožis. Ir, aišku, lūšis dar. Ir vilkas...
– Kartu su kolega, Ignalinos regioninio padalinio girininku Jonu Barzdėnu esate padovanoję trisdešimties fotografijų, kuriose įamžinti tetervinai, suopiai, kurtiniai, bukučiai, stirnos ir kiti gyvūnai bei įstabūs gamtos vaizdai, ekspoziciją Onkologijos instituto, Onkologinės radioterapijos skyriaus, Aukštųjų energijų spindulinės terapijos poskyrio medikams ir jų pacientams.
Kaip manote, kokių emocijų ši paroda suteikė medikams bei sergantiems jų pacientams? Kaip pats jaučiatės dovanodamas savo fotografijas?
– Labai geras jausmas širdyje, tokie poelgiai sušildo ne tik tuos, kuriems dovanojame, bet ir mus pačius. Yra mano pažįstamų žmonių, kurie važinėja į Onkologijos institutą ir pasakoja, kaip gera tokioje vietoje matyti gamtos fotografijas – jos prablaško, praskaidrina nuotaiką.
Žmogus, manau, tuo momentu, kai pamato tokioje institucijoje ant sienos kabančius gamtos vaizdus, gyvūnus, paukščius, truputį atsigauna. Geras jausmas yra daryti gerus darbus. Kažkas juk turi būti tokio gero, gražaus gyvenime. To ir siekėme dovanodami nuotraukas. Paroda surengta 2012 metais, nuotraukos ten kabo iki šiol.
– Taip pat su Jonu Barzdėnu esate išleidę knygą „100 Švenčionijos gamtos perlų“. Papasakokite, apie ką ši knyga bei kaip kilo mintis ją išleisti?
– Mintis išleisti knygą mums su Jonu kilo 2017 metais, prieš Naujus metus, rengiant bendrą parodą Švenčionyse. Mūsų galvose pradėjo kirbėti idėjos (pirmiausia – Jonui, o vėliau prisidėjo dar viena gera kolegė), kad galėtume įamžinti Lietuvos Respublikos šimtmetį – šimto metų sukaktį nuo nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Taip, pamažu, gimė knyga „100 Švenčionijos gamtos perlų“, kurioje – 100 nuostabiausių Švenčionių krašto gamtos perlų – į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai, gyvūnai, retos, saugomos augalų ir gyvūnų rūšys.
Jonas daugiau dirbo redagavimo, techninio knygos išpildymo darbus, taip pat rūpinosi augalų fotografijomis, o aš daugiau – prie žvėrelių ir paukščių fotografijų. Tai – interaktyvi knyga, kadangi prie kai kurių nuotraukų esantį QR kodą nuskaitę skaitytojai gali išvysti atgyjantį vaizdą – trumpus vaizdo įrašus.
Tai – fizinės knygos ir interaktyvaus, technologijų pasaulio persipynimas. Knyga yra knyga, visai kitas jausmas ją paimti į ranką, tačiau laikai keičiasi, reikia prisitaikyti, o jeigu turime galimybę fizinę knygą padaryti įdomesnę, interaktyvesnę – kodėl gi ne?
– Valstybinių miškų urėdijos, Lietuvos miškininkų sąjungos ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos inicijuotame Jaunųjų miško bičiulių nuotraukų konkurse „Žavintis Lietuvos miškas“, vykusiame šią vasarą, pirmąją vietą laimėjo jūsų anūkas Mantas Nalivaika su fotografija „Miškas rūke“, dėl kurios kėlėsi 5 valandą ryto. Galbūt anūkai seka jūsų pėdomis ir mokosi iš jūsų meilės gamtai?
– Mano anūkas, kai buvo mažas – 3–4 metų – jau fotografavo su profesionaliu fotoaparatu „Nikon“. Bet, matote, jam dabar yra 15 metų, turbūt visai kitokie dalykai galvoje. Tada, kai jis nufotografavo šią pergalę dovanojusią nuotrauką, atsikėlėme ryte, aš jam parodžiau pusę, kurią reikėtų fotografuoti, daviau fotoaparatą, nes jis tikrai moka fotografuoti ir, užfiksavęs tokį vaizdą, anūkas emocijų turėjo daug. Buvo toks dėkingas rytas – pasisekė.
Aš su vienu fotoaparatu, jis su kitu. Paskui žiūriu – kad viskas gerai jam išeina! Trauka gamtai tikrai yra, ypač ji matėsi, kai jis buvo mažesnis. Tačiau šis dalykas turi užburti. Aišku, niekas nežino, kaip bus ateityje, gal ateis laikas, praeis paauglystė, jaunam žmogui visada kyla daug įvairių minčių, idėjų, galbūt jį užburs iki galo gamta ir jis pasirinks panašų gyvenimo kelią. Niekas nežino, kaip viskas vystysis toliau.
– Gal yra kažkas ekstremalaus jums atsitikę gamtoje? Galbūt vijosi žvėris, kurį norėjote nufotografuoti, ar panašiai?
– Oi, istorijų tikrai yra buvę daug ir įvairiausių. Viena ryškiausių turbūt nutiko prieš maždaug 6 metus. Buvo, man atrodo, 20 laipsnių šalčio, vasario mėnuo. Namie prisižiūrėjau filmų, patraukė mane geras oras, geras šaltis, galvoju – reikia lėkt į gamtą. Na, ir išvažiavau į Ignalinos pusę, ten, tarp Švenčionių ir Ignalinos, yra toks rimtai užpelkėjęs ežeriukas.
Ten būna daug žvėriukų pėdsakų, maniau, gal pavyks kažką nufotografuoti. Su slidėmis taip čiuožiu, čiuožiu, čiuožiu, nučiuožiau daugiau nei kilometrą, vienoje vietoje buvo skaidrus ledas, matėsi dugnas, taip atsargiai pračiuožiau, vėliau žiūriu – dar vienas toks tarpas su skaidriu ledu. Pagalvojau, kad reikia patikrinti, nusiėmiau slides, objektyvą su stovu užsidėjau ant pečių, pabandžiau pastatyti koją ir....viskas. Nesupratau nieko, žiūriu, aš jau vandenyje. Nesupratau, nei kokiame gylyje esu, ar pasiekiau dugną, ar ne, ir taip automatiškai, pirma mintis – „aparatūrai – šakės!“
Bet, krisdamas kažkaip sugebėjau fotoaparatūrą išsaugoti. Nemečiau jos stipriai, bet pavyko ją nusviesti ant sniego. Pavyko man kažkaip išsiversti iš tos duobės. Spaudė šaltukas, kol grįžau iki namų – beveik 20 kilometrų, labai sušalau. Svarbiausia, kad ne tik techniką išsaugojau, bet išsaugojau ir save. Čia vienas iš ekstremaliausių nutikimų, o jų gamtoje būna tikrai labai daug.
– Jūsų kūrybos moto: gamta – mano namai?
– Tikrai taip!
