48-erių Ž.Kazlauską galima laikyti tikrų tikriausiu oro balionų asu. Be jo įgūdžių neapsieina kone nė vienas Lietuvoje vykstantis čempionatas ar oreivystės šventė. Negana to, pirmąją oro balionų fiestą jis padėjo suorganizuoti ir kaimynams baltarusiams. Jo įspūdžių bagažas – kupinas, apie nuotykius ir emocijas skrendant, pavyzdžiui, virš Meksikos, Taivano, Japonijos, Saudo Arabijos, Kataro, Kanados, JAV, Jungtinių Arabų Emyratų, Alpių kalnų masyvo, jis galėtų pasakoti valandų valandas.
Vienas paskutiniųjų įvykių, įstrigusių pašnekovo širdyje – milžiniškos Baltarusijos vėliavos iškėlimas Vilniaus katedros aikštėje. Tą dieną Lietuvoje vyko kelias dešimtis tūkstančių žmonių sutraukusi protestuojančių Baltarusijos žmonių palaikymo akcija „Laisvės kelias“.
Kas su tuo nesusidūręs, negali nė įtarti, kiek leidimų teko gauti, kad oro balionas su užrašu „Lietuva“, priklausantis Žydrūno vadovaujamam Birštono oreivių klubui „Audenis“, sostinės širdyje tą vėliavą iškeltų. Skrydžio saugumo reikalavimai mūsų šalyje – milžiniški.
„Vokietijos aviacijoje draudžiamų zonų yra 2–3, Prancūzijoje – panašiai, o pas mus – 26. Politikai labai save saugo. Kasmet atsiranda koks naujas pastatas, zona, virš kurių negali skristi. Tad tam, kad pakeltume baltarusių vėliavą Katedros aikštėje, turėjome gauti daug leidimų. Prisipažinsiu, buvome praradę viltį. Be to, turėjome įsipareigojimų nefotografuoti iš baliono“, – šyptelėjo Žydrūnas.
Paklaustas, kokių emocijų sukėlė tas vėliavos pakėlimas, pats „Laisvės kelias“, oreivis patikino, kad mintyse grįžo 30 metų atgal ir vėl atsidūrė prie TV bokšto, kaip tuomet, būdamas dar abiturientu.
„Su baltarusiais oreiviais daug bendraujame. Pats asmeniškai padėjau suorganizuoti pirmus du Baltarusijos oro balionų čempionatus. Kai prieš 6 metus padėjome organizuoti pirmąjį čempionatą, visoje Baltarusijoje buvo tik keletas oro balionų. Ir techniškai daug padėjom, ir oreivių daug prikvietėme. Per oreivystę jie pravėrė šiek tiek langą į Vakarų pasaulį.
Tame čempionate tapau prizininku ir ant pakylos, paklaustas, koks įspūdis susidarė skrendant virš Minsko, atsakiau, kad nė viename renginyje tiek daug gražių fotografijų virš miesto nepadariau. Vietinis kolega tuomet prasitarė, kad to nereikėjo sakyti.
Kai kitą kartą skraidinau vieną žymiausių oreivystės fotografų pasaulyje, jo nuotraukos po nusileidimo buvo peržiūrimos – užkliuvusias liepdavo ištrinti. Tokiais momentais supranti situacijos sudėtingumą. Pats turiu fotografiją iš karinio aerodromo su kariniais lėktuvais.
Prisipažinsiu, niekur pasaulyje nejutau tokio pozityvo iš žmonių, kurie stebėjo oro balionus, kaip skrisdamas virš Minsko. Leidžiantis tarp daugiabučių mačiau „užklijuotus“ balkonus. Iš priešingos namo pusės net sulėkė kaimynai. Balkonai buvo „prifarširuoti“ žmonių. Plyšo visa internetinė erdvė nuo pozityvo apie skrydžius“, – prisiminė Žydrūnas.
Interviu pradžioje jis įžvelgė netgi koronaviruso siautėjimo pliusų – Vilniuje nutraukus lėktuvų skrydžius, birželį leista suorganizuoti oro balionų varžybas, kokių sostinėje dėl itin kontroliuojamos oro erdvės ir gausaus skrydžių eismo nevyko jau seniai – gal 15 metų.
– Žydrūnai, nesumeluosiu pasakiusi, kad Birštono oreivių klubas „Audenis“ – vienas seniausių Lietuvoje? Kokia yra oro balionų atsiradimo mūsų šalyje istorija?
– „Audenis“ – istoriškai tai bene seniausias tradicijas turintis oreivių klubas, bent jau renginių organizavime. Įkurtas jis 1989-aisiais, tais pačias metais, kai buvo įkurta Lietuvos oreivių draugija.
Oro balionų renginius Birštone organizuojame nuo 1991 metų, pastaruoju metu – kasmet. Kodėl pasirinktas būtent Birštonas? Šalia juk – Pociūnai, lakūnų „gimdykla“. Ir dabar ten nuvažiavus galima pajausti tą dvasią – pušyne pristatyta daug namelių, prie kurių vaikai auga ne smėlio dėžėse, o šalia lėktuvėlių, angaruose. Paskui tėvus sklandytojus lakstydami jie perima tarsi užkratą. Taigi viskas istoriškai taip susiklostė.
Tuomet Leono Simniškos iš polietileno plėvelės pagamintas oro balionas sudomino JAV muziejų. Jo atstovai pasiūlė mainus: kaip eksponatą pasiima šį balioną, o Lietuvos oreivių federacijai duoda naują oro balioną, ant kurio užrašyta „Lietuva“. Oreivystės pradininkai – Rimvydas Maciulevičius ir mūsų klubo, oreivystės Prienuose pradininkas Juozas Valūnas – su šiuo dovanotu balionu dalyvavo varžybose Japonijoje. Tai vyko Lietuvai žengiant pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius. Japonijoje kai kurie lietuviai tuomet dalyvavo varžybose po Sovietų Sąjungos vėliava, o kiti, kaip J.Valūnas, kėlė jau Lietuvos vėliavą.
Sovietmečiu bankrutavo sportinė įstaiga DOSAAF, kuriai priklausė ir aviatoriai. Pociūnų oro uoste buvo vienas iš DOSAAF dalinių. Tuomet Vengrijai buvo parduotas vienas sklandytuvas, vengrai, neturėdami kuo atsiskaityti, vietoj pinigų atsiuntė oro balionų, nes turėjo jų gamyklą. Taip 1989 metais Pociūnuose atsirado oro balionai, apie kuriuos nelabai kas supratimo turėjo. Netrukus susikūrė iniciatyvinė entuziastų grupelė, kuri išvyko į Lenkiją ir ten baigė mokymus. Lenkai – mūsų oreivių pirmieji mokytojai. Aš įsitraukiau maždaug po metų. Kaip ir daugelis oreivių, pradėjau nuo buvimo komandoje. Jau 1991 metais Birštone surengtas pirmasis oro balionų renginys.
Kai pradininkas J.Valūnas 1993 metais mirė, jo pasekėju tapo mano birštonietis uošvis. Jis nusimanė apie dujas, jų panaudojimą, domėjosi aviacija, taip ir įsiliejo į minėtą iniciatyvinę grupę. Vieną vakarą grįžęs pasakė: „Dabar mes skraidysim oro balionais“. Tokiu būdu ir aš į viską įsisukau. Mano, kaip piloto, skraidymo istorija prasidėjo 1994 metais.
Birštonas traukia dėl savo gamtos. Nemuno kilpos pilotams dovanoja daug gražių emocijų. 12 metų bendraujam su italais oreiviais – važiuojam vieni pas kitų į renginius. Jie sužavėti Birštono vaizdų. Gal mes to nebeįvertinam patys, bet 1991 metais Birštono privalumai buvo tie patys.
– Jūs, spėju, taip pat būtumėte norėjęs tokios vaikystės, kaip tų vaikų, augančių Pociūnų pušynuose?
– Gal kartais pavydėdavau. Gyvenant šalia Pociūnų, kiekvieną dieną matant sklandytojus, kitaip mano istorija ir negalėjo susiklostyti. Mano tėvas – statybų inžinierius, niekuo nesusijęs su aviacija. Aš pats Pociūnuose daug laiko praleisdavau, bet ne vaikystėje.
Ta pradžių pradžia buvo įdomi. Po Nepriklausomybės atgavimo aviacijos pilotai nelabai turėjo darbų, tai imdavosi įdomių projektų: skraidindavo parašiutininkų mėgstamus, mūsų oro uostuose prikauptus „An-2“ lėktuvus į įvairias pasaulio šalis. Įsigydavo juos užsienio muziejai, kolekcionieriai. „An-2“ buvo paklausi prekė. Tikras iššūkis būdavo tokį lėktuvą, kuris mechaniškai neparuoštas ilgiems skrydžiams, nuskraidinti, pavyzdžiai, į Naująją Zelandiją. Taip ir skrisdavo su 24 tarpiniais nusileidimais: kur tik pamatydavo žemės gabalėlį vandenyne, ten leisdavosi. Atskrisdavo į Pociūnus ir užsienio šalių pilotai, kurie čia mokydavosi, kaip skraidyti su „An-2“. Tai išskirtinis sovietinis reliktas.
Pirmo skrydžio emocija būna tokia stipri, kad net sapnuoji.
– Vis dėlto pasirinkote valdyti ne lėktuvą, o oro balioną.
– Gal būtų buvę ir lėktuvai, bet kai aštuoniolikmetis atsidūriau Pociūnuose, ten atsirado ir pirmieji oro balionai. Uošvis juk pasakė: „Dabar skraidysim oro balionais.“ (šypteli)
Ne iškart įlipau į krepšį. Tuomet oro baliono pakilimas prilygo kosminio laivo pakilimui. Lietuviams tai buvo nauja patirtis. Kai pirmą kartą mane paskraidino... Tas jausmas, kokio nesitiki: akiračio praplėtimas tiesiogine ir perkeltine prasme, antplūdis emocijų. Visa tai palieka giliausią įspūdį – lieki vienas su savimi, pamiršti kasdienybę. Pirmo skrydžio emocija būna tokia stipri, kad net sapnuoji.
– Sapnavote ir jūs pirmąjį savo skrydį oro balionu?
– Turbūt sapnavau, nes iš pasąmones iškyla toks prisiminimas. Anksčiau labiau sapnuodavau, dabar nebesapnuoju galbūt todėl, kad oreivystė užima labai didelę gyvenimo dalį. Po 1,5 tūkst. skrydžių pradedi kai kurių dalykų nepastebėt. Tiesa, žavesio pats užsiėmimas neprarado, tiesiog skrisdamas virš Birštono dabar, rodos, kiekvieną medį pažįsti jau, nieko nebesitiki, bet iš to pažįstamo krūmo ima ir išlenda briedis ar šernas su šeimyna ir nustebina – visiškai naujas įspūdis. Kartais žmonės po skrydžio rodo fotografijas, ir stebiesi, skridai kartu ar ne (šypteli).
Visuomet siekiu to, kad skrydžiai nebūtų monotoniški ir vienodi. Dėl šios priežastis keičiu geografines vietoves. Taip atsirado aistra keliauti po oro balionų renginius pasaulyje. Tokių renginių organizatoriai sudaro puikiais sąlygas pilotams. Kompensuojami visi kaštai.
Štai Japonijos Saga miestas oro balionų renginius organizuoja jau 3 dešimtmečius. Tai rinkodaros priemonė pritraukti turistų, taip pat ir patogi kultūrinio pažinimo priemonė. Puikus būdas pažinti šalį, jos žmones. Štai Japonijoje gyvenome pas vietinius – daugiavaikę šeimą. Buvo jie ir į Lietuvą atvykę: nakvojo Birštone, vežėme į Neringą.
– Prieš pradedant kalbėti apie jūsų įspūdingas keliones oro balionu, norėjosi dar paklausti, kodėl Lietuva nepradėjo gaminti oro balionų? Juk L.Simniška tokią gražią pradžią buvo tam davęs.
– Vartotojų tiek nebuvo. Dabar pilotų Lietuvoje – keli šimtai, klubų – 15. Suprantama, nebūtina savoje rinkoje tik pardavinėti, bet, manau, tuomet gamyba terūpėjo vienam žmogui – L.Simniškai. Pagamino jis tiesiog eksperimentinį modelį, pakilo keletą kartų su juo Jonavos rajone – viskas. Niekas tuomet negalvojo apie komerciją, pramoninę gamybą.
– Grįžtant prie kelionių. Suprantu, kad oro balionas – privalomas atributas jūsų neįprastų atostogų užsienyje metu.
– Taip, visos mano atostogos yra susijusios su oro balionais (šypteli). Sudėtinga prisiminti, kur esame atostogavę be baliono. Tai yra šeimos pomėgis.
Intensyvesnis sportinis sezonas prasideda kovą ir baigiasi spalį. Tuomet mes ieškome pasaulyje garsių renginių ir vykstame ten. Pernai, štai, po rugsėjį Slovėnijoje vykusio prieščempionačio, spalį jau vykome į Rumuniją, kalnų regioną su autentiškais kaimais. Jokios urbanizacijos, miestų, tik tautiškai apsirengusios močiutės su tautišku maistu. Gyvenome trobose.
Kiekvienas pakilimas – iššūkis, nes niekas nebuvo ten skraidę. Kiekvienas perliptas kalnagūbris būdavo galimybė tęsti kitą dieną skrydį toliau, nes žinodavai, kad iki čia gali saugiai atskristi. Labiausiai sužavėjo vietinių Targu Lapus regiono žmonių nuoširdumas ir geranoriškumas.
Po Rumunijos – Meksika, kur vyko trečias savo dydžiu oro balionų renginys pasaulyje. Jame dalyvavo 200 oro balionų. Regionas pasižymi skrydžiams ypač palankiomis sąlygomis: visada saulėti, ramūs orai ir atgalinių krypčių gausa pasižymintys vėjai. Po Meksikos gruodį laukė Kataras. Ten vyko bene pirmasis oro balionų renginys, tačiau jis iškart tapo tradicija.
Tuomet Saudo Arabija, kurioje tapome didelio kultūrinio renginio su operos solistais dalimi. Skrydžiai vykdyti dykumoje, virš natūraliai gamtoje susiformavusių uolų masyvų, kuriuose prieš tūkstančius metų buvo laidojami karališkos šeimos atstovai – tai UNESCO paveldas. Kai kurie renginio dalyviai užsižaidę nepastebėjo, kad dujos baigiasi ir, nusižengdami griežtai organizatorių taisyklei, nusileido saugomoje teritorijoje. Jiems buvo pritaikytos griežtos sankcijos, diskvalifikacija ir daugiau jokios galimybės dalyvauti šiame renginyje.
Teko prieš tai nakvoti už 400 km esančioje Medinoje, kur mums, ne musulmonams, buvo draudžiama lankytis centrinėje miesto dalyje. Netoli mečetės pasiteiravome sutikto policininko, ar galime apsižvalgyti, šis leidimą davė. Viena didžiausių pasaulio mečečių tikrai įspūdinga. Užburia jos dydis. Įspūdį pagilina vakarėjančio dangaus raudona pašvaistė. Tūkstančiai maldininkų, plūstančių į vidų, sustiprina mistiškumo jausmą. Medinoje sutikome ir Naujuosius metus.
Saudo Arabijoje tapome ir istorijos dalimi – dalyvavome Guinnesso rekordo registravime: ilgiausia oro balionų eilė naktinėje iliuminacijoje, kai vienu metu įžiebiama 3 km ilgio balionų virtinė.
– Dar lankėtės ir didžiausioje oro balionų fiestoje pasaulyje, kurios metu į viršų kyla 700 krepšių ir kupolų. Kiekvieno oreivio svajonė!
– Taip, 2016 metais „Audenio“ klubas turėjo neeilinę progą praleisti tris nuostabias ir kvapą gniaužiančias savaites tolimajame Šiaurės Amerikos žemyne. Per gana trumpą laiką sugebėjome ne tik sudalyvauti dviejuose jaudinančiuose karšto oro balionų renginiuose, bet taip pat įveikti daugiau nei 2500 kilometrų automobiliu ir iš rudeniškai vėsios Kanados nukeliauti iki JAV pietuose karščiu alsuojančios Naujosios Meksikos. Kanadoje dalyvavome vietos čempionate, kuriame aš nugalėjau.
Tuomet išsinuomojome automobilį ir nuvykome iki rusvų kanjonų ir indėnų rezervatų kupinos Naujosios Meksikos, pakeliui kirsdami 7 valstijas. Galutinis tikslas – Albukerkas, kuriame kasmet vyksta tarptautinė karšto oro balionų fiesta, pritraukianti 700 komandų iš viso pasaulio.
Tai kiekvieno oreivio svajonių renginys. Neeilinis vaizdas, kvapą užgniaužiantis tiek skrendant danguje, tiek ir likus ant žemės. Tačiau net ir likę be amo, oreiviai privalo išlikti budrūs, kad toje įvairiaspalvėje „balionų košėje“ nesukeltų avarijos. Nusileisti ten dažnai tenka mieste, žmonių kiemuose ar netgi prekybos centro aikštelėse!
Visgi darbą palengvina gyventojų svetingumas ir jų draugiški pasiūlymai išgerti kavos bei papusryčiauti. Vieną dieną į dangų vienas po kito kyla balionai su grakščiai plevėsuojančiomis visų dalyvių nacionalinėmis vėliavomis – įspūdinga.
– Tuomet dar tapote vienu pirmųjų oreivių lietuvių, pakilusių virš Taivano.
– Pirmasis karšto oro balionas Taivane pakilo 2011 metais. Taigi 2012 metais surengto karšto oro balionų renginio metu viskas čia vyko pirmą kartą: pirmieji karšto oro baliono pilotai taivaniečiai, pirmieji Taivane registruoti karšto oro balionai (juos pagamino ispanų įmonė „Ultra Magic“), pirmieji Lietuvos karšto oro balionų pilotų skrydžiai Taivane. Skraidėme kalnų tarpeklyje, virš kurio pakilus, ir į Rytus, ir į Vakarus, kiek akis užmato, driekėsi vandenynas.
Susidomėjimas karšto oro balionais šioje šalyje – tiesiog sunkiai suvokiamas. Į rytinius ir vakarinius balionų pakilimus susirinkdavo tūkstančiai žiūrovų ne tik iš Taivano, bet ir turistų iš Japonijos ar Naujosios Zelandijos.
Sunku ten buvo surasti aikštelę nusileidimui: ryžių laukai užtvindyti vandeniu, bet koks atviresnis žemės plotelis apželdintas ananasų, mangų ar saldymedžių giraitėmis.
Didžiausią siurprizą Lietuvos oreiviams gamta pateikė paskutinėmis vizito dienomis. Likus savaitei iki išvykimo, meteorologai perspėjo, kad link Taivano artėja galingas taifūnas Bolaven, o prie jo diena vėliau prisijungė dar vienas Tembin.
Artėdamas prie Taivano salos Bolaven pakeitė kryptį, pasuko link Japonijos, o Tembin visa jėga smogė į Taitungo, kur vyko renginys, pakrantę. Lietuvių oreiviams pasisekė palikti salą likus dienai iki minėto įvykio.
– Minėjote, kad Lietuvoje – apie 200 oreivių. Svarbu kiekvienam kažkuo išsiskirti?
– Natūraliai tai išeina. Visi esame skirtingos asmenybės, visi skirtingai išprotėję. Man dažnai sako, kad esu išprotėjęs dėl renginių organizavimo. Niekas neverčia to daryti, viskas vyksta paties iniciatyva. Viskas dėl turistų pritraukimo, kad naudos pajustų apgyvendinimo, maitinimo verslas.
Šiemet galėjo Lietuvos čempionatas ir neįvykti, bet įvyko rugsėjį, o juk jo rezultatai – Europos, pasaulio čempionatų reitingai. Esu Lietuvos oreivių organizacijos atstovas tarptautinėje organizacijoje, tad norisi, kad Lietuvos oreivystės įvaizdis būtų pozityvus, toks jis ir yra sukurtas. Nesame pasišiukšlinę renginių organizavimo sferoje. Dominuojame ir balionų skaičiaus 100-tui gyventojų statistikoje – esame penketuke.
– Kaip laikosi jūsų ego: nesinori su oro balionu kilti kuo aukščiau, skristi kuo toliau? Kitaip sakant, siekti rekordų?
– Būna. Čia galima kalbėti apie skrydžius per Alpes. Tai, kaip įvardijo vienas kolega, – oreivystės Dakaras. Aš tame Dakare pirmą kartą dalyvavau 2010 metais. Alpės turi labai daug žavesio. Turi būti techniškai pasiruošęs, daug visokių įdomių faktorių, pavyzdžiui, turi pasiimti išlikimo paketus – aprangą, tinkamą esant dideliam šalčiui, palapinę, miegmaišį, atlaikantį 20 laipsnių šaltį, signalines raketas, maisto davinius ir kitus daiktus, kurie galėtų padėti išgyventi 3 dienas kalnuose, jei atsitiktų taip, kad oro balionui tektų leistis ten, kur nėra jokio privažiavimo.
Ar tai nebaugina? Pasąmonėje tikrai jaučiamas psichologinis spaudimas. Prieš pakylant šeštas jausmas visad šnibžda apie pavojų, kad kažkas gali įvykti.
Žinai, kad Alpes perskrisi tik su dideliu vėjo greičiu. Sėdi tarpeklyje, sulauki to 100 km/val. greičio ir šauni kaip kamštis iš butelio, pagauni srautą. Po 6 valandų leidiesi kur nors Venecijoje.
Skrydžiai per Alpes užtrunka 6–7 valandas, jie labiausiai ir įsimena. Tai du ar tris kartus ilgiau nei trunka normalūs skrydžiai vasaros metu. 200 km atstumas daugybę kartų viršija tradicinių varžybų skrydžių atstumus, o aukštis svyruoja nuo 3 iki 5,5 kilometro – tai iš tiesų yra neeilinis išbandymas, kadangi reikalinga kvėpavimo deguonimi įranga.
Kartais nusivili, nes nepavyksta perskristi dėl nepalankių vyraujančių vėjų. Leidiesi kažkur tarpeklyje, ir žemės komanda randa tave užšalusį, be pulso. Juokauju. Šie skrydžiai yra labai reti dėl daugybės sudėtingų meteorologinių sąlygų. Pats virš Alpių skridau keturis kartus. Šiaip pati Italija man – šalis numeris vienas, visuomet ten norisi grįžti.
– Gamta dažnai jus nustebina skrydžio metu?
– Retai papuolame į audras, gal kas kokius 7–8 metus įvyksta koks siurprizas. Šių metų Vilniaus renginyje buvo išnarintų pečių. Puikiai prisimenu ir Kauno audrą 1995 metais. Kabėjo balionai ramiai sau virš senamiesčio stogų. Visi išsižioję gėrėjosi. Tyla prieš audrą. Ir staiga nuo Aleksoto parėjo smūgis visa jėga. Visi per Kauną – su perkreiptais balionais. Nusileido vieni Kaišiadorių šiukšlyne, kiti - močiutės darže prie Rumšiškių.
Alpėse didelių incidentų, beje, neturėjau. Svetingos jos man pasitaikė. Kartais tarpekliuose tik užspausdavo didelės turbulencijos, išblaškančios tavo liepsną, tuomet pasiekdavome net 8 m/s kritimo greitį. Tokie dalykai, žinoma, verčia susimąstyti. Tiesa, nebuvo momentų, kur visas gyvenimas pro akis staiga prabėga (šypteli). Pasitaiko tik akimirkų, kai suvoki, kad „praskaičiavai“.
Štai renginio Rygoje metu buvo vėjuotas pakilimas nuo molo. Užliūliavo svajingas skrydis virš senamiesčio. Atlikęs paskutinę užduotį Rygos pakraštyje – numetęs į taikinį žymeklį, suprantu, kad esu miške. Rygos apylinkės garsios savo pelkėtais miškais. Tai nėra lengvas vandeningas paviršius, tai pelkės.
Suvokiu, kad niekas neįvažiuos manęs pasitikti – nei automobiliai, nei traktoriai. Šoviau į viršų ir pamačiau kolektyvinius sodus, kažkokiu stebuklingu būdu išlikusią nuo sovietmečio gyvenvietę. Per pusvalandį susiradęs tinkamą kryptį, atvairavau į tuos sodus. Šalia jų buvo 50x50 m šviežias kirtimas – sėkmingai pavyko nusileisti. Pravažiuojantis dviratininkas metė repliką: „Jums šiandien labai pasisekė, nes prieš savaitę šito kirtimo čia nebuvo.“ Tokiais momentais suvoki, kad lengvai gali „pasidžiauti“ ant tų pušų ir mažų mažiausiai sugadinti balioną.
Sėdi tarpeklyje, sulauki to 100 km/val. greičio ir šauni kaip kamštis iš butelio.
– O dažnai tokiomis akimirkomis kartu dar skrenda ir nieko apie pavojingą situaciją nenutuokiantis keleivis, už kurį jaučiate atsakomybę. Kokie kompanionai oro balione pačiam yra patys įkyriausi?
– Nustembi matydamas kai kuriuos jaunuolius, kurie visą skrydį praleidžia darydami asmenukes, be pertraukos paveiksluoja save, taip nejausdami skrydžio esmės, nematydami, kas vyksta aplinkui. Tokiais atvejais prisimeni priešingas reakcijas.
Meksikoje, pakilus virš milijoninio miesto, ežero platybių ir pastebėjus, kad skraidinamas keleivis nieko nefotografuoja, vieną kartą paklausi, antrą: „Ar jums nepatinka? Kodėl nefotografuojate?“. Trečią kartą paklausus, tave pastato į vietą: „Nenorime gadinti momento, nes viskas taip gražu ir gyva.“ Taigi toks palyginimas.
– Pasitaikė atvejų, kai keleivis labai bijojo aukščio ir teko greitai nusileisti vos pakilus?
– Pernai skraidinau latvių žurnalistus, tai viena nualpo du kartus skrydžio metu. Paplekšnojus per veidą, atsigavo. Klausiau, gal serga kuo, atsakė, kad aukščio bijo, užsiminė, kad kalnuose yra taip nutikę. Paklausiau, kodėl nieko nesakė, tai paaiškino, kad bijojo, jog tokiu atveju nebūtų niekas skraidinę.
Kažkada norvegę skraidinau. Jai fiziologiškai silpna kojose ėmė darytis, paprašė leistis. Kaip tik tuomet buvau virš Nemuno, paaiškinau, kad reikia upę perskristi. Ji atsisėdo krepšyje, suvaldė savo baimes, kai nusileidau žemiau, atsigavo, atsistojo. Rodos, po 10 minučių ėmė juokauti, viskas gerai, bet staiga ėmė ir vėl atsijungė. Atrėmėme ją į cilindrą. Vėliau ji puikų straipsnį parašė, orientuotą į asmeninius patyrimus, pasijuokimą iš savęs.
Kartą skraidinau tris ispanus, tai vienas prasėdėjo visą skrydį, nieko nematė, neįkalbėjome pažvelgti pro kraštą.
– O oreivis gali jausti aukščio baimę taip pat?
– Manau, kad visi ją jaučia, daugiau ar mažiau. Rizikos jausmas būtinas oreiviui. Esu atlikęs apie 2 tūkst. skrydžių. Nerimą šiokį tokį pajauti pavasarį, kai būni kurį laiką neskraidęs. Organizmas pradeda reikalauti iš tavęs adrenalino. Sąmoningai lyg nesupranti tų baimių.
– Koks žmogus niekuomet negalėtų būti oreiviu?
– Biurokratas. Žmogus, kuris neieško gyvenime iššūkių, mėgsta plaukti pasroviui.
– Oreiviai nelabai sutaria su ūkininkais, nes tie pyksta, kad nusileidus bet kur, jų derliai naikinami. Būta ir jums barnių?
– 99 proc. skrydžių kupini pozityvo. Bet tas vienas procentas... Pilotas priverstas dėl sąlygų – besileidžiančios saulės, artėjančio miško, leistis ten, kur eina. Asmeniškai nesusidūręs su piktais ūkininkais.
– Kokia veikla galėtų jums atstoti skraidymą? Kuri duotų panašų adrenalino pliūpsnį?
– Nesu automobilių, motociklų greičio fanas, renkuosi aktyvias veiklas – sportą: bėgioju, minu. Šiaip esu anglų bei prancūzų kalbų specialistas.
Antra specialybė – turizmo vadyba. Ėmiausi to dėl savo verslo – apgyvendinimo įstaigos Birštone. Įkūrėme 2002 metais. Tuomet niekas nestatė, niekas nesidomėjo, turistų srautai menki buvo. Tam ir baigiau antruosius mokslus – reikėjo žinių.
„Audenis“ buvo pirmoji privati apgyvendinimo įstaiga kurorte – mini viešbutėlis su 14 kambarių, mano rožinė svajonė. Tai yra mūsų šeimos pagrindinis verslas. Kaune dešimtmetį su kolega valdome kitą, tvirtinimo elementus parduodančią, įmonę. Ši sfera mažiausiai nukentėjo. Į statybų sektorių mesti milijonų milijonai, o statybų įmonės – pagrindiniai mūsų klientai.
– Iš ko gyvenote iki imdamasis šių verslų? Iš oreivystės, spėju, išlaikyti šeimą nelabai pavyktų?
– Viso ko pradžia buvo tekstilė. Išsiuntė mane universitetas į JAV, išbuvau ten metus. Grįžęs turėjau priimti sprendimą, iš ko gyventi. Kalbų žinojimas padėjo, žinoma. 1990 metų pradžioje ieškojo žmogaus, kuris išmanytų kalbas, padėtų Lietuvos gamintojų audinius eksportuoti į Vakarų rinkas. Įkūrėme įmonę, kad galėtume eksportuoti. Eksportuodavome į JAV ir Skandinavijos šalis. Iš to atsirado pajamų viešbučiui. Gal, jei dabar kas grąžintų atgal, nebūčiau šio verslo ėmęsis, gal būčiau pirkęs sklypus ir investavęs į NT, ką darė daugelis.
O komercinės oreivystės pirmąjį dešimtmetį tikrai nebuvo – visiškas entuziazmas. Šiandien yra kitaip. Jauni pilotai skraido dvejus metus, yra pririnkę daug valandų. Jie orientuoti į komerciją, nes buvo užauginti komercinės struktūros.
Užsiimdamas tuo Lietuvoje, turi turėti kitą darbą arba bent jau skraidinti keleivius Vilniuje, kur yra pakankamas turistų srautas. Skrydžio oro balionu sąnaudos kasmet didėja, auga biurokratinių reikalavimų skaičius ir konkurencija, o pačią skrydžio kainą oreivis priverstas mažinti, nors, palyginti su užsieniu, ji ir taip yra maža.
Jei palygintume su Vokietija, perpus mažesnė. Ten kainuoja skrydis 250 eurų žmogui, o mes skraidiname už 90 eurų, atiduodame dar tarpininkui 15 proc., sumokame mokesčius, už draudimą ir t. t. Vien baliono amortizacija – keli šimtai eurų. Įsivaizduokite, jei perki balioną už 50 tūkst. eurų.