Išsiblaiviusi Lady Gaga, vardu Kristina: „Alkoholizmo žymių nei išoperuosi, nei užpudruosi“

„Žinojo, kad nesu labai „piktybinė“. Tai nei baudų gaudavau, nei parų sodindavo. Dažnai net į namus parvesdavo. Pykdavau ir net apmušdavau kartais juos. Vienam įkandusi buvau. Tą kartą man greitąją pagalbą iškvietė. Išvežė į Naująją Vilnią, į „psichūškę“ uždarė. Neilgai palaikė, kelias dienas – kol išblaivėjau. Ne vieną ir ne du sykius gatvėje koncertus rengiau – kaimynų vaikai mane Lady Gaga pradėjo pravardžiuot. Nežinojau tokios, tai nesupratau – maniau, kad žąsimi mane vadina, tos gi „ga ga ga“ daro“.

„Būdavo, užeina noras skandintis. Dažniausiai po „daugiadienių“, kai rytas nuo vakaro nebesiskiria. Kai jau nebežinai, nuo ko bloga – nuo šnapso ar nuo gyvenimo. Sykį nuėjau iki kranto, dar bambalį nusinešiau. Sėdėjau ant liepto, kol visą alų išgėriau. Tada užsimerkiau, nosį užsiėmiau, velniop visus mintyse nusiunčiau ir šokau. Ne galvoj, kad rugpjūtis, sausra, kad vandens – vos pusmetris. Apskritai menkai tesusigaudydavau, ruduo, žiema ar vasara. Tik pavasariais kažkaip atsigaudavau – patinka man, kai viskas sužaliuoja, pražysta.

Apskritai menkai tesusigaudydavau, ruduo, žiema ar vasara.

Taigi tąkart skandinaus ir koją per čiurną nusilaužiau. Iš skausmo net prablaivėjau. Šiaip ne taip iki namų paršliaužiau. Romka pamatė, išsigando baisiausiai. Šlapia visa, dumblina, pėda į kitą pusę persisukusi. Greitąją kvietė, tai greitoji nevažiavo, kai pasakė, kad čia su manim bėda nutiko – ir greitojoj mane žinojo.

Pasakė Romkai: „Tegul nustoja gert ir tada kaulai patys sugis.“ Nusispjoviau – sugis, tai sugis. Padarėm tokį įtvarą iš dviejų lentučių, bintu apvyniojom. Skaudėjo žiauriai, bet sugijo. Užtai dabar šluba palikau – bet tik šiek tiek, nežymiai.“

„Būdavo, kad labai drąsi pasidarydavau. Kartą ėjau iš parduotuvės ir pamačiau, kad kaimynų šuo laksto gatvėje palaidas. Veislės nežinau, bet didelis toks, kaip veršis. Žinojau, kad piktas labai. Galvoju – reikia namo parvesti, dar mašina nutrenks. Kol kalbinau, nepuolė.

Už antkaklio paėmiau ir pro vartus į kiemą įvesti pabandžiau. Tada tai puolė, visą papą išplėšė. Rėkti pradėjau, šuns šeimininkė atlėkė. Alchaše išvadino, dar visaip. 6 eurus davė, kad nesiskųsčiau, policijai pareiškimo nerašyčiau. Sakė, kad pati kalta – jų šuo alkoholio kvapo negali pakęsti, už tai ir stvėrė. Iki dabar dideli randai likę.“

***

Visi šie „būdavo“ – ne slogūs sapnai ar kliedesiai. Tai – epizodai iš Kristinos gyvenimo. Girto gyvenimo, kurį ji gyveno – sunkiai begali suskaičiuoti – daugiau kaip dvidešimt metų. Daugiau kaip du dešimtmečiai alkoholio, kasdien. Nuo paauglystės.

***

Kristinos istorija – niekuo neypatinga. Jos visos daugmaž panašios, alkoholikų istorijos. Augino mama, kuri gėrė. „Patėviai“ vis keitėsi, bet visi taip pat gėrė. Dažnai namuose nebūdavo duonos, bet degtinės būdavo visada. Purvas, skurdas ir smurtas. Girta motina kartais naktį atslinkdavo prie dukters lovos ir raudodavo: „Atleisk man, Kriste, bloga aš, bloga. Sunku man, maža dar tu, ne tau suprast.“

„Nebeverk, mama. Nebegerk, mama“, – prašydavo Kristina. Motina pažadėdavo, kad nuo rytojaus – nė lašo į burną. Bet toks rytojus niekada neateidavo. Kristina eidavo į mokyklą alkana, neišsimiegojusi – motina taip pat mėgo dainuoti. Galiausiai girtai solistei buvo atimtos motinystės teisės ir Kristina pateko į internatą – taip tuomet vadinosi vaikų globos įstaigos. Motina netrukus mirė nuo kepenų cirozės. Vaikystės namus konfiskavo antstoliai – praskolinti buvo.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Alkoholis

***

„Internate buvo geriau – šiltas maistas, švarūs drabužiai ir patalynė. Niekas nešūkauja iki paryčių, nedainuoja. Tvarka nebuvo labai griežta. Kartais išsprukdavom į miestą. Vagiliaudavom. Dažniausiai iš parduotuvės vogdavom vyną – tą, kur stiprus, „specialios technologijos“, Anykščių gamybos. Nė karto nepagavo. Gyvenom kambary šešios panos. Gerdavom naktį – tada ramu, niekas neužeis. Iškart po paskutinio „auklytės“ patikrinimo, kai apsimesdavom, kad miegam. Ryte – galvas skauda, užtinusios visos. Taip – į mokyklą. Kažkaip baigiau 9 klases.“

Tada – krovikės darbas metalo apdirbimo gamykloje. „Brigadininkė suuodė, kad nuo manęs kvapas eina. Pirmąkart – nieko, antrąkart – nieko, paskui išmetė lauk“.

***

Romkai – savo sugyventiniui, kurį jau minėjo – Kristina ištikima 15 metų: „Susipažinom iškart po to, kai darbo netekau. Sėdėjau parke ant suoliuko ir galvojau, kaip čia man gyventi toliau. Ne viena sėdėjau – su bambaliu.

Romka užkalbino, dar vieną ar du bambalius atnešė. Ruduo lyg buvo, šalta. Į savo namus parsivedė, ten krosnis yra. Taip ir pasilikau. Romka padėjo pašalpas susiveikti. Šitaip ir eidavo dienos – paeiliui į parduotuvę eidavom ir gerdavom abu. Kartą Romka užtruko, ilgai negrįžta. Išėjau ieškot. Žiūriu – guli pusny su maišeliu, bambaliai išriedėję. Jei ne aš – mirtinai sušalęs būtų. Dėkingas man liko, kad gyvybę išgelbėjau – ant pečių namo partempiau.“

Moterims pasakysiu vieną dalyką: girtuoklystė palieka tokias žymes, kad jokiomis pudromis nepaslėpsi.

***

Eina treti metai, kai Kristina nebegeria. Visiškai. Išsikuopė namus, sodina daržą, susirado darbą. Dirba seniūnijoje – šluoja gatves, prižiūri vejas, šiukšles po renginių surenka. Pabrėžia, kad darbas – „normalus, ne pašalpas atidirbinėju“.

„Klausi, kaip mečiau? Tik nesijuok – man Jėzus padėjo. Sykį, kai su Romka pachmielui neturėjom, sumąsčiau, kad eisiu pas kunigą poros eurų paprašyti – kunigas gi, svarsčiau, juk negali neduoti. Kaip tik prieš mišias buvo. Kunigėlis toks jaunas, truputį mikčioja, kai kalba. Paprašiau pinigų. Pasakė – duosiu, jei po pamaldų bažnyčią sutvarkysi. O aš nė karto iki tol mišiose nebuvusi. Pasilikau. Klausiausi, kaip gieda, kaip vargonai groja. Žiūrėjau į močiutes tokiais šviesiais, gražiais veidais. Su skarelėm ir mažais rankinukais močiutės...

Ir kad trenkė man į galvą mintis – nebenoriu. Nebenoriu aš tokio savo gyvenimo. Kitokio noriu. Po mišių sutvarkiau bažnyčią, pašlaviau, gėles nuvytusias išmečiau. Pinigą gavau. Butelį pirkau ir Romkai atidaviau. Pati – nė lašo. Nereikėjo nei koduotis, nei gydytis. Bažnyčią dabar be pinigų sekmadieniais tvarkau, su kunigėliu susidraugavom, jis mane vis giria ir džiaugiasi, kad blaivi aš.

Tik Romka tebelaka. Kviečiu kartu į mišias – neina. Šaiposi iš manęs, kad šventuole tapau. Kol kas dar pakenčiu jo gėrimą, vis dar skolinga jaučiuosi, kad priglaudė. Kad gatvėje nelikau, su kitais vyrais nenusivalkiojau – gal manęs dabar nė gyvos nebūtų. Bet nežinau, kaip bus – nes labai nemalonu blaivai į girtą žiūrėti.“

Po mišių sutvarkiau bažnyčią, pašlaviau, gėles nuvytusias išmečiau. Pinigą gavau. Butelį pirkau ir Romkai atidaviau. Pati – nė lašo.

***

„Kitiems patarti? Menka iš manęs patarėja, pati negarantuota, kad rytoj bambalio nenusipirksiu. Bėda kokia ištiks ar liūdnumas užeis, visko gali nutikti. Niekad, žmogus, nežinai. Moterims pasakysiu vieną dalyką: girtuoklystė palieka tokias žymes, kad jokiomis pudromis nepaslėpsi, jokios plastinės operacijos nepadės. Vyras nusiskus, nusipraus, švariai apsirengs ir jau eina šviežias. O aš taip ir vaikščiosiu visą likusį gyvenimą alkoholikės veidu. Todėl ir nesifotografuosiu – kažkada buvau graži, tada pragėriau savo grožį. Ar žinai, kad man nė 40-ies nėra? Nustebai? Viskas, nebenoriu kalbėti, nepyk“, – ir įsikniaubia į telefoną.

***

Išmanųjį telefoną Kristina nusipirko visai neseniai, ilgai taupiusi. Pirmas dalykas, kurį padarė, vos išmokusi naudotis internetu – susirado, kaip toji Lady Gaga atrodo. „Kaimynai tarp savęs mane iki šiol Lady Gaga vadina. Norėčiau, kad Kriste vadintų. Kaip mama kad šaukė.“

Tai man pasakė anksčiau, atsitiktinai sutikta gatvėje. Aš taip pat jos kaimynė ir taip pat nežinojau tikro jos vardo.

***

O dabar, Kriste, nekalbėk, jei nebenori, nepykstu aš. Geriau paklausykim abi, Kriste, kaip Lady Gaga savo „Million reasons“ dainuoja. Milijonas priežasčių gyventi, Kriste.