– Atėne, papasakokite apie save – kas jūs tokia, iš kur kilusi, kaip gimė idėja kurti ir į darbus įtraukti ir mamą?
– Gimiau ir užaugau Vilniuje. Kad kursiu, žinojau seniai. Tik pradžioje nežinojau, kad drabužius. Dar būdama mokykloje supratau, kad man be galo svarbu išreikšti, išlieti savo vidų, supratau, kad tam nebepakanka dienoraščio. Taip keistai nusprendžiau, kad tai galėsiu daryti tapusi plaukų stiliste. O kai baigusi kirpėjų mokslus pradėjau dirbti, supratau, kad nieko čia nebus, juk jei man juoda viduje ir aš noriu rėkti ir žadu visa tai išlieti žmogui „ant galvos“ tiesiogine prasme, tai teks susidurti su juodai nepatenkintu klientu (juokiasi).
Eiti studijuoti drabužių dizainą man buvo tikras iššūkis. Dabar net nežinau, kodėl. Nesijaučiau pakankamai „nučiuožusi“ menininkė. Nevaikščiojau nei su „kerzais“, rūsiuose slapto gyvenimo neviriau, nei kokios išskirtinės muzikos klausiausi... Gal taip mąstyti pastūmėjo tai, kad dar paskutinėse klasėse mokykloje pasirinkau menų pakraipą ir susidūriau su tuo, kad meninkėms aš buvau tarsi „fyfa“, o tikrosioms „fyfoms“ atrodžiau visiškai nemoteriška. Tai buvo labai klaidingas mąstymas. Džiaugiuosi, kad išdrįsau padaryti tai, ko, tiesą sakant, net neturėjau bijoti. Ėmiau studijuoti drabužių dizainą.
Teisininko nesugalvosi klausti, ar jis baigęs teisę, ar tik hobis išaugo į darbą. O kai kalba pakrypsta apie drabužių dizainą, atrodo, kad to imtis gali bet kas.
Dar neseniai su viena pažįstama diskutavome apie studijas. Ji, pasirodo, nežinojo, kad aš esu įgijusi šią specialybę. Taip keista: teisininko nesugalvosi juk klausti, ar jis baigęs teisę, ar tik hobis išaugo į darbą. O kai kalba pakrypsta apie drabužių dizainą, atrodo, kad to imtis gali bet kas. Nesmerkiu tų, kurie tai daro nebaigę mokslų, tik nesuprantu, kaip jie išdrįsta? Aš pati tam, kad kažko imčiausi, pirmiausia privalau to išmokti, tada dar metelius kitus pastresuoti. Esu labai kritiška tiek sau, tiek kitiems (šypsosi). Negaliu daryti bet ko ir tai man dažnai suriša rankas.
Labai džiaugiuosi, kad pradėjome dirbti su mama. Ne tik dėl to, kad visą gyvenimą pasitikėjau jos skoniu. Panašu, kad tai jos dėka mano grožio samprata yra būtent tokia, kokia yra. Tai mama man parodė, kokia graži ir moteriška moteris gali būti vyriškuose batuose tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Šiandien mama yra tas žmogus, kuris įgyvendina tai, kas mano sukurta. Gera dirbti ne vienam, nes kai esu atsakinga ne tik už save, bet ir už kitą žmogų, esu stipresnė, žinau, kad nebegaliu taip tiesiog imti ir pabėgti. O man kyla visokių minčių.
– Esate sakiusi, kad jūsų gyvenime nėra pilkos spalvos – jos ryškios. Ir iš tikrųjų – jūs labai spalvinga asmenybė. Vis tik kūryboje dominuoja labiau achromatinės arba ramios spalvos. Kodėl?
– Esu taip sakiusi, tik šiuo atveju „pilka spalva“ skamba ne kaip nuobodumas, o kaip aukso viduriukas, kaip siekiamybė. Mano gyvenime nebūna pilkos spalvos, nes man nebūna „visai nieko“. Mano gyvenimas – tai duobės ir pakilimai. Tai džiaugsmas visa širdimi arba juodas verksmas. Iš manęs niekada neišgirsite, kad buvo vidutiniškas mėnuo.
Žinote, keista... Tikėjausi kurti tam, kad išliečiau save, o išėjo taip, kad kuriu tam, kad surasčiau save. Todėl tame „Atuko“ pasaulyje viskas taip, kaip išsvajota. Kuriu tai moteriai, kuria vieną dieną, duok Dieve, tapsiu.
– „Atuko“ – tai mažybinis jūsų vardo trumpinys. Ar lengvai gimė pavadinimas jūsų kūriniams?
– Pavadinimas gimė akimirksniu, kaip niekas kitas mano gyvenime (na, gal išskyrus meilę). Sakiau vyrui: „Viskas, man reikia pavadinimo!“ Vienas, du trys... „Sugalvojau! ATUKO. Atuko, kaip tu mane vadini! Geras? Blogas?“ Tokiais atvejais man reikia staigaus „Taip“, ir viskas, aš euforijoje. O mano vyras ramus. Kol jo galvoje gimsta atsakymai, manyje jau būna įvykę keletas sprogimų, susišaudymų, mirčių ir prisikėlimų.
– Lietuvoje dabar – prekių ženklų kūrimo bumas. Ar šitame – visomis prasmėmis – triukšme nėra sunku būti pastebėtam, įvertintam?
Labiau mąstau apie tai, kaip nenutampyti, nenuvalkioti mūsų prekės ženklo, nei kaip parduoti.
– Na, tiesą sakant, mes esame per daug nutolę nuo visos tos „virtuvės“, kad jaustume konkurenciją. „Atuko“ galima rasti vos keliuose butikuose. Tokia aš didelė verslininkė (juokiasi). Labiau mąstau apie tai, kaip nenutampyti, nenuvalkioti mūsų prekės ženklo, nei kaip parduoti. Tiesiog žinau, kad nenoriu būti parduodama ant kiekvieno kampo.
Dauguma mūsų klienčių yra užsienietės. Dažniausiai drabužiai ir aksesuarai iškeliauja į Ameriką. Tačiau labai džiugina tai, kad vis daugiau lietuvių domisi mūsų darbais. Lietuvės pačios susiranda, parašo. Ilgai maniau, kad asmeniškai man tai nėra taip svarbu, bet, tiesą sakant, gauti žinutę iš lietuvės yra be galo smagu. Tai glosto širdį.
– Ar dalyvaujate mugėse? Ir ar jaučiate konkurenciją – juk kuriate ir drabužius, ir papuošalus.
– Pirma mugė, kurioje dalyvavome, buvo praeitą pavasarį Vilniuje, greitai su žmonėmis susitiksime „Kalėdų pop up“ Vilniuje ir Kaune. Šiuo metu įtemptai dirbame, ruošiamės ne tik žiemos šventėms, bet ir naujai pavasario / vasaros kolekcijai, kurioje prie drabužių ir papuošalų atsiras nauji aksesuarai.
Kalbant apie konkurenciją, dalyvaujant mugėse man buvo didelė staigmena, kad čia susitikę dizaineriai yra daugiau draugai nei konkurentai. Tikrai nuostabu, kai gali su kolegomis pasidalinti netgi prekybos vietomis, kur geresni audiniai ar siūlai. Galite patikėti? Manau, tai puiku. Nežinau, kas vyksta už akių, bet man nelabai ir rūpi, manau, mes visi galime sutilpti po saule.
– Jūsų gaminių kainos nėra mažos. Kaip sekasi rasti klientų Lietuvoje?
– Būtent dėl kainos su mama ir nusprendėme, kad sunkiai čia, Lietuvoje, rasime savo klientes. Nesinori niekam aiškinti, kodėl ji tokia, kodėl ne mažesnė, o lietuviai mėgsta paskaičiuoti, kas dedasi kito kišenėje. Tiesiog nemanau, kad privalau kiekvienam pasakoti, kiek kainuoja mezgimo mašinos, kad mezgame atsirinkusios tik gerus siūlus, kokiais kiekiais jų išbandoma ir išmetama, o galiausiai – kiek sunaudojama mūsų didžiuliams megztiniams ir suknioms. Kelias iki galutinio rezultato yra daug ilgesnis, nei gali pasirodyti. Bet galiausiai žinome, kad mūsų drabužiai kokybiški.
– Kadangi labiausiai dėmesį prikausto jūsų megztiniai, kaip siūlote juos dėvėti? Prie ko derinti?
Dirbti su mezginiais yra daug sunkiau. Viskas turi būti apgalvota, nes labai lengva nukrypti ir atrodyti kaip rankdarbių būreliui.
– Taip išėjo, kad šioje kolekcijoje yra daug didžiulių suknelių ir megztinių, kurie patraukia akį ir todėl kiti mūsų drabužiai lieka mažiau pastebėti. Nors, tiesą sakant, su mama labai bijojome per daug „numegztos“ kolekcijos, dvejojome, ar kurti tiek daug megztų modelių. Dirbti su mezginiais yra daug sunkiau. Čia viskas turi būti apgalvota, nes labai lengva nukrypti ir atrodyti kaip rankdarbių būreliui. O aš, kaip jau supratote, esu labai priekabi. Bet, manau, dirbant tokioje srityje tai daugiau pliusas, nei minusas. Nenoriu, kad mūsų drabužiai primintų močiutės mezginius, kad ir kokie mieli, jaukūs ir artimi širdžiai jie būtų.
Na o didžiulius megztinius siūlau dėvėti labai įvairiai. Tiek prie didžiulio sijono, lengvutės suknelės ir „kerzų“, prie sijonkelnių ir, galiausiai, prie įprasų „skinny“ džinsų. Viskas priklauso nuo to, kokio galutinio rezultato norite, na ir, žinoma, nuo figūros ir ūgio.
