Pats K.Lukoškinas turų neveda – tą daro kruopščiai atrinkti gidai, o jis pats kuria turinį, ieško naujų vietų, objektų ir įdomių veiklų, mat svečių iš užsienio norai būna ir patys netikėčiausi.
– Kęstuti, ilgai galvojau, kaip įvardyti jūsų darbą ir jūsų veiklą. Pamaniau, kad galbūt tikslingiausia būtų jus vadinti turizmo kūrybininku. Ar gerai?
– Galbūt. Esu kūrybinis vadybininkas mano įkurtoje atvykstamojo turizmo įmonėje – kuriu turinį, bendrauju su svečiais iki jų atvykimo ir vadovauju kelionių įgyvendinimui.
– Turizmas atrodo kaip ta niša, kuri yra užimta. Agentūrų – yra, informacijos internete – taip pat. Jūs, dirbęs samdomą darbą, ryžotės kurti savo veiklą ir pasirinkote būtent turizmo nišą.
– Atvykstamojo turizmo įmonę įkūriau 2005-aisiais dar dirbdamas samdomą darbą. Pats buvau ir esu nemažai keliaujantis žmogus, nes mėgstu aktyviai leisti laisvalaikį. Be to, kelionės, mano manymu, yra viena geriausių investicijų į save ir apskritai žmogaus gyvenime. Labiau domiuosi aktyviomis kelionėmis į gamtą nei į miestus.
Daug kas ieško nišų arba stengiasi sukurti naujas.
Aš iš karto užsiėmiau automobilių nuoma, vėliau svečiams iš užsienio pradėjau kurti ir planuoti keliones po Baltijos šalis.
Ieškodamas savo nišos išbandžiau įvairias turizmo verslo veiklas, bendradarbiavimo formas, kol 2009-aisiais mano įkurta įmonė tapo tarptautinės tvaraus turizmo šeimos „Intrepid Urban Adventures“ nariu ir atstovu Lietuvoje, kuriais esame ir šiandien.
– Kuo jūsų siūlomos ekskursijos skiriasi nuo kitų?
– Termino „ekskursija“ beveik nenaudoju, sakau „turas“. Žodis „ekskursija“ labai ilgas ir retai vartojamas anglų kalboje, kuria komunikuoju kasdien.
„Vilnius Urban Adventures“ dienos turai yra teminiai, kuriuose maksimaliai gali dalyvauti 12 žmonių. Todėl jie gana asmeniški.
Stengiamės, kad svečiai patirtų interaktyvų nuotykį, susipažintų su vietiniais žmonėmis, jų darbais ir prisidėtų prie jų veiklos pirkdami gaminius iš vietinių bendruomenių, menininkų, ūkininkų, socialiniai atsakingų ar remtinų žmonių bei kitų mažų turizmo verslų.
Nelengva kurti ir išlaikyti išskirtinumą, kai daug ką vieni iš kitų kopijuoja. Visi mūsų turai yra su degustacijomis ir mes vedame turus net ir vienam svečiui. Kiekvieno mūsų turo pabaigoje svečiai gauna vertingą dovaną. Be kompromisų stengiamės suteikti tokias svetingumo paslaugas, kokias norėtume gauti patys.
Stengiamės, kad svečiai susipažintų su vietiniais žmonėmis, jų darbais ir prisidėtų prie jų veiklos pirkdami gaminius iš vietinių bendruomenių.
Jei pats su svečiais keliauju po Baltijos šalis, visur samdau kruopščiai atrinktus vietinius gidus. Mes nesame agentūra, parduodanti kitų įmonių sukurtus ir siūlomus kelionių produktus. Mes patys juos kuriame, nuolat tobuliname.
– Dirbate tik su užsieniečiais?
– Didžioji dauguma mūsų klientų yra užsieniečiai, bet kartais pravedame privačius turus ir tarptautinių įmonių atstovybėms Lietuvoje, oficialiems svečiams arba pažangioms lietuviškoms įmonėms.
– Iš kokių šalių atvyksta turistai?
– Iš viso pasaulio. Savo svečius vadiname keliautojais, nes žodis „turistai“ turi neigiamą atspalvį ir asocijuojasi su būriais šalį vartojančių žmonių. Dauguma mūsų svečių nori giliau pažinti ir patirti šalį, po kurią keliauja.
– Kokią Lietuvą jiems rodote?
– Ne tik Lietuvą. Nuolat ieškau turizmo naujovių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Įdomių veiklų ir patyrimų užsieniečiams randu kai kuriose bendruomenėse, dvaruose ir net kai kuriuose muziejuose. Keli iš populiarių objektų ir užsiėmimų – „Mokslo kavinė“ Kaune, kibinų gamyba Trakuose, kavinė „Pirmas blynas“ Vilniuje. Ilzenbergo dvaras, Lekėčių moterų klubas, Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus Kaune, Saugomų teritorijų nacionalinis lankytojų centras Vilniuje.
Nepaprastai smagu būna padėti svečiams, kurie atvyksta aplankyti savo senelių ar prosenelių gimimo vietų, galbūt – surasti giminaičių. Kai tai pavyksta, suprantu, kad labai mėgstu savo veiklą.
2018-ais metais iš JAV atvyko 11 asmenų šeima. Mamai kelionę į Lietuvą padovanojo vaikai. Jie atsivežė ir genealoginį medį, kuriame buvo dvi nuogos šakos.
Palydėjau juos į Lietuvos ir Lenkijos pasienį, apvažiavome kelis kaimus ir pavienes sodybas, apklausėme nemažai vietinių, kol vienoje iš sodybų suradome šeimą, kuri irgi turėjo genealoginį medį su dviem nuogomis šakomis. Tai buvo ta pati giminė. Iš laimės visi verkėme dvi valandas.
– Ar šiandieninis keliautojas yra reiklus?
– Dažniausiai ne, bet priklauso nuo žmogaus. Beje, labai turtingi arba labai įžymūs žmonės būna tokie kuklūs, kad net smagu iš nuostabos, kad pinigai ir statusas nesugadino žmogaus.
Dauguma mūsų svečių yra išsilavinę, kultūringi, apkeliavę nemažai pasaulio, todėl atvirai nedemonstruoja, kad yra kažkuo nepatenkinti ar prašo kažkokių neįgyvendinamų, ar iš anksto nesutartų paslaugų, be to, bet kokį reiklumą galima suvaldyti tiesiog nuoširdžiai bendradarbiaujant su svečiu.
Mokausi ir kitus raginu domėtis kitomis kultūromis bei kitų kraštų keliavimo įpročiais ir tradicijomis – tai labai padeda maloniai nustebinant svečią, būnant vienu žingsniu priekyje ir padarant daugiau, nei iš tavęs tikimasi.
– Kaip apibūdintumėt keliautoją, kuris atvyksta į Lietuvą – šalį, kurioje nėra geriausių pasaulio paplūdimių, kur nėra paslaugos „viskas įskaičiuota“, į Lietuvą, kuri negarsėja kalnais?
– Lietuva įdomi savo nedideliais miestais, pasaulyje garsiais lietuviais ir lietuviškas šaknis turinčiais pasaulinio garso užsieniečiais, švaria gamta, mažu gyventojų bei, palyginti, mažu turistų kiekiu, craft alumi ir net savo niūrios sovietinės istorijos dalimi.
– Ko jie Lietuvoje ieško: gamtos, pažinties su šalimi, virtuvės, pramogų?
– Vienam svečiui reikia vieno, kitam kito, pagal tai ir teikiame savo paslaugas.
Galime pravesti išsamų miesto ar šalies turą, apimantį daug mūsų istorijos ir kultūros aspektų, arba padėti sukurti ir įgyvendinti turą pagal jo specifinius pageidavimus.
– Ar iš tiesų svečius stebina cepelinai, ar tai – tik mitas? Ir kodėl būtent cepelinai taip dažnai akcentuojami svečiams?
– Mano nuomone, tai labiau mitas, kurį savo turuose paneigiame pristatydami ne tik mūsų kaimietišką kulinarinį paveldą, bet ir miestišką, istorinę, didikų, tarpukario, etninių mažumų, modernią virtuvę.
Mes taip ir sakome, kad cepelinai yra iš mūsų kaimo kilęs nebrangus ir sotus bulvinis patiekalas, o kadangi visi mes esame iš kaimo ir daug kas mėgsta cepelinus, tai ir giriamės jais.
– O kodėl, pavyzdžiui, ne kiaulės skrandžiu ar šlapimo pūsle, į kurią mes kemšame mėsą ir vadiname tai skilandžiu?
– Daugumai ne vegetarų užsieniečių mūsų rūkyta ar vytinta mėsa skani – skilandis labai mėgstamas. Daug kam būna šokas valgyti rūkytas kiaulės ausis. Dėl delikateso kiaulės skrandyje ar šlapimo pūslėje – ačiū, mielai pasidalysiu šia detale su svečiais.
– Kaip trumpai pristatytumėt Lietuvą turistams?
– Europos geografinis centras ir Baltijos širdis. Šalis, į kurią norėsis sugrįžti.
– O Vilnius – tikrai Europos G taškas?
– Taip, Vilnius yra Europos G taškas! Nors kai kam ir kontroversiška, bet man tai atrodo puiki, juokinga ir įsimenama reklama miestui. Gal tik kiek prastokas idėjos išpildymas vaizdo siužetuose. Tobulinčiau ir pratęsčiau šią miesto pristatymo idėją.
– Dirbant tokį darbą tenka mąstyti tarsi atvirkščiu žvilgsiu: matyti Lietuvą tokią, kokią ją būtų įdomu matyti turistams?
– Visiškai teisingai, todėl nuolat mokomės. Patys važiuojame į „Urban adventures“ šeimos konferencijas, važiuoja ir mūsų gidai. Jie turi būti tarptautinio lygio profesionalai.
Kiekvieną dieną bendrauju su kolegomis visame pasaulyje – dalijamės geriausiomis patirtimis, naujienomis, rūpesčiais ir klausiame vienas kito patarimo.
– Matyt, prieš pradėdamas šią veiklą esate buvęs ekskursijose. Teko būti nuobodžiose?
– Taip. Taip nutinka, kai turas vedamas dideliam skaičiui svečių, kaip iš vadovėlio, be ugnelės, yra neinteraktyvus, paviršutiniškas, vedamas nepaisant svečių arba perteikiant jiems neaktualią, perteklinę informaciją. Daug kas priklauso nuo gido asmenybės.
– Ko reikia, kad turas būtų įdomus?
– Ieškoti galimybės pažinti savo svečią ir jo lūkesčius prieš jam atvykstant, o atvykus įsiklausyti ir būti lanksčiam.
Mažiau tikslių datų, didikų vardų, tikslių vietų pavadinimų, o daugiau smagių, keistų, baisių faktų, legendų bei istorijų iš savo asmeninės bei artimųjų patirties. Reikia mokėti klausyti. Laiku sustoti arba pakeisti temą.
Dauguma svečių nori ne tik pažinti šalį, į kurią atvyko, bet susirasti vietinį draugą kelioms valandoms ar dienoms, kartu su juo atsigerti kavos ar alaus, pakalbėti apie save, pasilyginti savo patirtimi ir išgyvenimais.
– Ar keliautojus domina mūsų praeitis: santvarka, kurioje gyvenome?
– Žinoma. Bet dar labiau juos domina mūsų dabartis, mūsų politinės pažiūros, nuomonės, stereotipai apie juos ir apie kitus, mūsų mintys apie ateitį.
– Galbūt yra turų, kurie ir pasakoja apie praeitį?
– Dauguma turų yra apie praeitį – tolimą ar artimą. Kai kurie yra apie dabartį ir mūsų kasdienybę.
– Ar yra vietų, kurių niekada nerodytumėt svečiui?
– Turbūt ne. Smalsiam svečiui, norinčiam geriau pažinti mūsų šalį ir mus, galime suorganizuoti bet kokį patyrimą ir parodyti visus savo gyvenimo aspektus.
Man gėda prieš svečius dėl pilnų, turistų intensyviai lankomose vietose pastatytų šiukšlių konteinerių.
– O ar yra vietų, dėl kurių gėda?
– Visų pirma man smagu, kad daug kas mūsų šalies turizmo infrastruktūroje ir kultūroje sparčiai gerėja – ypač patinka atnaujinti interaktyvūs lankytojų centrai, nauji dviračių takai, viešbučiai.
Gėdos sąrašas galėtų būti ilgas. Trumpai tariant, man gėda prieš svečius dėl pilnų, turistų intensyviai lankomose vietose pastatytų šiukšlių konteinerių miestuose, prasto aptarnavimo maitinimo įstaigose, taip pat dėl to, kad pėsčiųjų ir dviratininkų takai yra nepažymėti parkuose, yra mažai arba nėra visai jokios informacijos anglų kalba viešose vietose, rajonų turizmo ir verslo informacijos centrų svetainių internete.
Gėda dėl mūsų Europos geografinio centro – tiek ilgai ir tiek daug neišnaudotų galimybių padaryti jį traukos centru, kuriuo galėtume didžiuotis. Dabar turime monumentą ir užrakintą bakužę. Ko ten važiuoti?
– Koks buvo netikėčiausias keliautojo prašymas, kalbant apie tai, ką jis norėjo Lietuvoje patirti ar pamatyti?
– Nusifotografuoti su policijos pareigūnais keliose vietose, išbandyti bungee (šuolius su virve), pavairuoti sportinius automobilius lenktynių trasoje, pavairuoti šilumvežį, apsilankyti kalėjime, psichiatrinėje klinikoje.
– Kęstuti, o ko reikia žmogui, norinčiam dirbti tokį darbą?
– Mėgti keliauti, būti smalsiam, tobulintis, žiūrėti į šią veiklą ne kaip į darbą, o kaip į turiningą, akiratį plečiantį pomėgį.
Labiausiai keliautojus iš užsienio dominantys objektai ir temos Lietuvoje:
- Vilniaus senamiestis
- Trakai
- Rumšiškės
- Kryžių kalnas, jo prasmė ir istorija
- Kulinarinis paveldas
- Kasdienybė
- Sovietinė praeitis
- Užupio respublika
- Gamta
- Skrydžiai oro balionais
- Žydų istorija
