Kiek vėliau, XIX a., mieste veikė septynios vyninės ir devynios kavinės (kavernios), kuriose buvo galima rasti kavos, saldumynų ir rimto maisto“, – pasakoja penktus metus kulinarines ekskursijas apie daugiatautį Vilnių vedanti istorikė ir gidė Anželika Laužikienė.
Anot jos, tokiems britų žurnalistams vis dar nesuvokiama, kaip Vilniaus senamiesčio kavinės gali neturėti istorinės tąsos.
Tačiau jie primiršta, kad viskas sovietmečiu mūsų krašte buvo nacionalizuota, nebuvo jokios privačios nuosavybės, taigi ir jokių kavinių tęstinumo būti negalėjo.
Tačiau tai, kas vyko iki pirmojo pasaulinio karo, tarkime, šokoladinės Vilniaus istorijos, žadą atima ne vienam smaližiui.
Vienoje istorinių Vilniaus kavinių kava kvepia ir šiandien
Štai ir šiandien senamiestyje, šalia signatatų namų, esančiame pastate vilniečiai degustuoja „Eskedar Coffee“ skanėstus, o anksčiau, XIX a. antroje pusėje pastatą įsigijus Karlui ir Juzefai Štraliams čia veikė Karlo Štralio cukrainė „Baltasis Štralis“,.
Žinoma, kad ji užėmė 10 kambarių, rūsį, sandėlį, turėjo dvi virtuves. Jos kieme stovėjusi krosnis konditerijos gaminiams kepti. Karlo sūnus Kazimieras po mirties paveldėjo minėtą cukrainę.
Tarpukario žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis savo atsiminimuose rašo, kad „Baltasis Štralis“ iš visų trijų Štralio kavinių buvo mažiausiai žinomas. Garsėjo skaniais pyragaičiais ir tortais.
„Baltojo Štralio” salė atrodė romantiškai, todėl pasieniais ant minkštų sofų joje sėdėdavo įvairiaamžės poros.
Neretai čia užklysdavo ir iš tolimų parapijų atvykę į Vilnių dvasios tėvai. Gal todėl ši kavinė buvo dar vadinama „kunigiškas Štralis”.
Tiesa, pamėginti eiti istorinės kavinės keliu planų turėjo ir dabartinė kavininkės savininkė Eskedar Maštavičienė, bet, kaip pastebi A.Laužikienė, Eskedar kavinukė jokių sąsajų su „Baltuoju Štraliu“ neturi: „pasidalinome su ja ir keliais senaisiais receptais. Bet jie neturi galimybių gaminti vietoje, o tai labai apriboja.”
Anot A.Laužikienės, gardi „Baltajame Štralyje“ buvusi ne tik kava, bet ir mielinė boba, kuriai reikėdavę apie trisdešimties kiaušinių, šafrano ir kitų prieskonių. Jei iškepti pavykdavo, tai būdavo skaniausias minkštutis ir korėta kepinys.Tiesa, vėliau būtent šio kepinio receptas siekė ir Prancūziją.
Užkandžių ieškojo vietiniuose turgeliuose
Daug ko gardaus anksčiau miestelėnai rasdavo ir miesto turgelyje, šurmuliavusiame šalia „Ponių laimės“.
Dažniausiai čia uždarbiaudavo žydų prekeiviai. Iš to laikotarpio vienas žinomesnių užkandžių – hamburkos (apvalios bandelės perpjautos perpus pagardintos sūriu viduryje), paklausą turėję ir kepti obuoliai su cukrumi, ir t.t.
Juodajame mieste, taip vadintame žydų kvartale, prekyba vykusi ne itin kultūringai: prekeiviai ramiai pro šalį praeiti neleisdavo, siūlydavo aktyviai savo prekes pigiau, todėl ir nusivylimų pasitaikydavo.
Na, o Rotušės aikštėje atvykę į Vilnių įsigydavo gardėsių ir skanėstų prieš didžiąsias metų šventes (meduolių, baronkų, mielinių bobų ir pan.).
A.Laužikienė pasakoja, kad taupesnės šeimininkės turgelyje įsigytus meduolius sudžiovindavo ir po truputį tarkuodamos naudodavo visus metus tokiems mėsos patiekalams gardinti.
Dar vienas įdomesnių desertų, nedavusių ramybės XIX a. Vilniui, anot pašnekovės, buvo kefyras, gardintas cukrumi arba cinamonu. Ypač gerai jį pirkdavo karštomis vasaros dienomis, netrūko manančių, kad tai gėrimas, gelbstintis nuo visų ligų. Na, prisiminus, kad XIX a. Vilniuje veik kefyro prenumerata, ta jo traukos magija, kaip ir suprantama.
Apie desertinį Vilnių anuomet pasakoja ir talentingojo Romualdo Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas”, tarsi, primenanti, kad be kokybiško ir švaraus vandens nebus jokio deserto.
Šokoladininko palikimas, kurio ragauja ir šiandienos Lietuva
Šokolado – taip pat. Taip pat skulptūra pasakoja apie Izraelio Bunimovičiaus (pirklio, bankininko, filantropo, visuomenininko) sėkmės istoriją, galima ją vadinti ir turtuolio šokoladininko nelaimės istorija, kuomet per karą užsidegus šokolado fabrikui ėmė aižėti ir verslo, ir asmeninė jo laimė: vienas po kito žuvo vaikai.
Dešimties vaikų tėvas pats kilęs iš varganos šeimos. Jo tėvas duonai užsidirbdavo nešiodamas žmonėms vandenį.
Tai buvo sunkus ir prastai apmokamas darbas. Bet sūnus labai greitai perprato prekybos ir verslo mechanizmą, įsidarbino banke, o galiausiai pasiėmęs paskolą įkūrė saldainių fabriką „Viktoriją“, kuris tapo didžiausia įmone visame Vilniuje (jame dirbo 200, o klestėjimo laikotarpiu ir 800 žmonių).
Modernų saldumynų fabriką jis įsteigė 1893 m. Plačiojoje gatvėje. Po kelerių metų jis perkeltas į pastatą, esantį dabartinių Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankirtoje.
Pats Izraelis gimė Valažine, Baltarusijos provincijoje, buvo mokytas namuose, išpažino judaizmą, o namuose kalbėjo jidiš, taip pat mokėjo rusų, lenkų kalbas.
Į Vilnių atvyko jis atvyko apie 1868 metais, būdamas 21-erių, vos su keliais daikteliais.
Žinoma, kad 1873–1874 m. dirbo kaip parankinis vietinio žydo pirklio Kivelio Baltremanco banko kontoroje Vokiečių gatvėje. Na, o nuosavo verslo ėmėsi trisdešimties: įsteigė nuosavą banko kontorą.
Fabriko „Viktorija“ gaminamų saldumynų buvo galima nusipirkti pačiame fabrike ir dar keliose vietose, viena jų – dabartinio Gedimino prospekto pradžioje, kur dabar yra batų parduotuvė.
Čia buvo firminė „Viktorijos“ fabriko parduotuvė, o ją primena ant fasado išlikę meškiukai, valgantys šokoladą.
Kitos dvi parduotuvės veikė Didžiojoje ir Kalvarijų gatvėse.
Labai daug apie I.Bunimovičiaus nuopelnus šokolado industrijai pasako ir Paryžiaus šokolado parodoje pelnyti 25 medaliai.
Kol sėkmingam šokolado verslui kojos nepakišo pirmasis pasaulinis karas, verslininkas prekiavo šokolado gaminiais ir vakarų Europoje.
Norintiems įsivaizduoti, kaip tuo metu atrodė šokoladininko namai, tereikia praverti Kultūros ministerijos duris, na, o buvusio šokolado fabriko patalpose šiuo metu gyvena miestelėnai, tiesa, laiptų turėklai ir grindų plytelės dar saugo prisiminimus apie auksinius šokolado laikus Vilniuje.
Tiesa, šimto rūšių saldainių, ledinukų, desertinių bombų, vaisių ir riešutų šokolade ir karamelės receptūrų iš „Viktorijos“ saldainių fabriko užmarštin nenugarmėjo: žmogus, dirbęs fabrike, perdavė jas Šiaulių saldainių fabrikui „Rūta“.
Taigi Prancūzijoje įvertintos I.Bunimovičiaus veiklos pastangos niekur nedingo: jos tęsiamos, tiesa, jau ne jo palikuonių rankomis.
