Jau pirmos viešnagės metu jie susipažino su liūdna tremtinių į Sibirą dalia, kuri paliko gilų įspūdį ir tapo atspirties tašku būsimai profesiniai veiklai. Praėjus beveik 20 metų po pažinties su mūsų šalimi M.Macrì ir E.Prando galima vadinti savanoriškais Lietuvos ambasadoriais Italijoje, o Italijos – Lietuvoje.
Gyvenimas tarp Milano ir Kauno
Marina Macrì ir Edoardo Prando – profesionalūs fotografai ir žurnalistai, sukaupę kelių dešimtmečių patirtį naciononaliniuose Italijos dienraščiuose bei žurnaluose, redagavę bene visus fotografijos žurnalus šalyje. Šiandien Italijos spaudoje ir internetinėje erdvėje daugiausiai jų vardus pamątyti galima straipsniuose apie Lietuvą.
Žurnalistai traktuoja įvairias temas: nuo istorinių, tautiečiams pasakodami skaudžias tremtinių į Sibirą istorijas, iki šiandienos aktualijų – Lietuva karo Ukrainoje kontekste, NATO Suvažiavimas Vilniuje, pernai vykę „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ ir kiti kultūriniai renginiai.
Nemažai laiko Lietuvoje praleidžianti pora kuruoja ir įvairius kultūros projektus, vienas paskutiniųjų – birželio pradžioje Italijos Ambasadoje Lietuvoje atidaryta M.Macrì kuruojama italų fotografo Angelo Tortorella paroda, kurioje menininkas nagrinėjo Pažaislio vienuolyno ir Pietų Italijoje esančio architektūros ansamblio panašumus.
M.Macrì ir E.Prando įvairius su Lietuva susijusius projektus vysto ir Italijoje – pavyzdžiui, šių metų balandį buvo atvežę fotografo Romualdo Požerskio parodą į Europos fotografijos festivalį Lombardijos regione. E.Prando šiame festivalyje taip pat pristatė jų su M.Macrì parodą Lietuvos tremtinių į Sibirą tema.
Įstojimas į ES sužadino susidomėjimą
Šiuo metu M.Macrì ir E.Prando Italijoje galima vadinti tikrais Lietuvos istorijos ir aktualijų žinovais, apie mūsų šalį jie yra kviečiame dėstyti į įvairias mokymo įstaigas Italijoje. Vis dėlto žurnalistai pripažįsta, kad prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, apie Lietuvą žinojo tiek, kiek dauguma tautiečių – beveik nieko.
„Apie Lietuvą, kaip ir dauguma italų ir kitų Vakarų ir Pietų Europos gyventojų, žinojome labai mažai. Turėjau miglotų mokyklinių prisiminimų apie Lietuvos kunigaikščius, Tomą Maną. Pamenu, 1991 m. sausio 13 d. sirgau gripu ir gulėdamas lovoje žiūrėjau televizorių. Iš šios rūke skendančios šiaurės šalies tądien pasiekė labai negausios naujienos. Buvo rodoma, kad vyksta maištas, nors tai ir nebuvo tiesa. Taip pat kalbėjo Vytautas Landsbergis. Vėliau jį kalbinome, tai buvo labai emocinga akimirka“, – apie pirmuosius nuotolinius susitikimus su Lietuva pasakoja E.Prando.
Susidomėjimas mūsų šalimi žurnalistams kilo 2004 m., kai Lietuva, kartu su kitomis devyniomis šalimis įstojo į Europos Sąjungą. Pašnekovai pripažįsta, kad tuo metu jiems įdomios buvo visos trys Baltijos šalys, o aplankyti Lietuvą nusprendė atsitiktinai, nes ji paprasčiausiai buvo arčiausiai.
„Tai buvo tiesiog smalsumas.Tikriausiai tas smalsumas, kurį visada turėtų turėti mūsų darbą dirbantys žmonės. Apie Lietuvą nežinojome nieko, net internete buvo mažai informacijos“, – pasakoja žurnalistė M.Macrì.
Lietuva skyrėsi nuo paveikslėlio kelionių vadove
Vietos knygynuose jai pavyko rasti tik vieną kelionių vadovą, aprašantį Lietuvą, Latviją ir Estiją.
„Kelionių vadovas pasakojo apie visas tris Baltijos šalis, todėl apie kiekvieną buvo nedaug puslapių. Nors jį ir pirkome 2005 m. pradžioje, sukurtas jis buvo ganėtinai anksčiau, tad rašė apie labai sovietinę Lietuvą. Kai atvykome, šalis buvo jau visai ne tokia“, – pasakoja M.Macrì.
Nors 2005-ieji, kai pora pirmąkart apsilankė Lietuvoje, neatrodo tolima praeitis, daugelis dalykų labai skyrėsi nuo dabarties. Pora su šypsena prisimena į, pasak jų, geležinkelio stotį tuomet panašėjusį Vilniaus oro uostą.
„Iš Milano skridome su persėdimu Kopenhagoje. Ryte įlipome į mažytį turbosraigtinį lėktuvą ir atskridome į Vilnių. Oro uostas nebuvo toks, kaip dabar, buvo mažytis, turėjo tik vieną pakilimo taką“, – prisimena E.Prando. Jam įsiminė ir platūs ir pliki laukai šalia oro uosto, kuriose, kaskart apsilankius, vis išdygdavo nauji infrastruktūros objektai.
Jurtos durys atvėrė kelią negirdėtoms istorijoms
Dvi savaites po Lietuvą keliavę italai aplankė ir Rumšiškėse esantį Lietuvos liaudies buities muziejų, jame susipažinę su negirdėta ir visam gyvenimui įsiminusia, skaudžia Lietuvos istorijos atkarpa.
„Nuvažiavę į Rumšiškes susidūrėme su istorija, kuri mus sujaudino. Ten buvo miško proskyna, krovininis vagonas ir įvairūs kryžiai, parašyti atstumai iki įvairių vietų, kur buvau Gulagai Sibire. Taip pat buvo jurta… Pirma mintis: „ah, taip, Sibiras, Gulagai…“ Labiausiai nustebino, kai pamačiau krovininį vagoną su kūjo ir pjautuvo simboliu. Buvome įpratę ant tokių vagonų matyti nacistinės Vokietijos, kuri deportuodavo žydus, simbolius. Tai buvo pirmas susidūrimas su tremtinių istorija“, – pasakoja M.Macrì.
Pora nusprendė giliau panagrinėti šią temą.
„Tada nusprendėme: turime papasakoti šiuos dalykus platesniam žmonių ratui. Kai susitikę su draugais dalindavomės tremtinių istorijomis, jie nustebę žiūrėdavo į mus: ar tai tikrai nutiko? Manau, kad būtina pasakoti šias istorijas, nes jos yra Europos istorijos dalis. Kaip yra pasakojama apie Holokaustą, turi būti pasakojama apie tremtinius. Istorijos tų, kurie gyveno kitoje pusėje – Sovietų okupacijoje, turi išlikti. Iš jų gimė didelė dalis Europos“, – sako M.Macrì.
Sužavėjo Lietuvos augimas: kaip gėlė, kuri sužydėjo
Po pirmo apsilankymo 2005 m. pora ėmė vis dažniau lankytis Lietuvoje ir stebėjo, kaip šalis greitai vystosi – žurnalistai pripažįsta, kad būtent šis virsmas juos itin sužavėjo.
„Kas mane ir Mariną patraukė? Matyti šalies augimą. Pamatėme Lietuvą 2005 m., kiekvieną kartą grįžę stebėjome augimą, kaip gėlę, kuri gimsta, tada vystosi ir žydi,“ – sako E.Prando, – matyti šalį, kuri išeina iš baisių istorijų, auga ir grįžta į Europą – tai mane sužavėjo ir įsimylėjau.“
Fotografų pora sako pastebinti, kad Lietuvoje studijuoja vis daugiau jaunuolių iš užsienio šalių, tarp jų ir italai. Dalis jų po studijų pasirenka likti gyventi Lietuvoje.
„Lietuvoje jie mato šalį, kuri yra labai atvira jaunimui. Italija, deja, tokių galimybių nesiūlo. Taip pat ir dėl gamtos: Lietuvoje, net ir gyvendamas didmiestyje, vis tiek esi greta gamtos, tai labai skiriasi, nuo, pavyzdžiui, gyvenimo Milano priemiestyje. Tas jaunimui irgi yra labai svarbu“, – sako M.Macrì.
Namais Lietuvoje pasirinko Kauną
Daug laiko Lietuvoje praleidžiantys italai savo lietuviškais namais pasirinko Kauną.
„Įsimylėjome šį miestą, nors pradžioje jis man nepatiko. Kaskart atvažiavę einame pasivaikščioti po centrą, miesto rajonus, užmiestį. Vis atrandu dalykų, kurie mane žavi: architektūra, mediniai namai. Šiam miestui pamilti reikia daugiau laiko, Vilnius lengviau iš pirmo karto patinka visiems“, – sako M.Macrì.
E.Prando prideda manantis, kad laikinoji sostinė vystėsi greičiau už Vilnių. Jis randa ir paralelių su gimtąja Italija.
„1920-ųjų metų Kauno architektūra turi stiprius ryšius su tų metų Italijos architektūra. Italijos architektai čia dirbo, Lietuvos architektai lankėsi Romoje. Tai labai įdomus, mažai kam žinomas aspektas“, – pastebi fotografas, būsimam projektui fotografuojantis to paties laikmečio pastatus Lietuvoje ir Italijoje.
Svarbiausi projektai – apie tremtinius į Sibirą
Daugiausiai su Lietuva susijusio darbo – straipsnius, interviu, video medžiagą, fotografijų parodas – pora sukūrė juos sugraudinusia tremtinių tema. 2017 m. jie sukūrė „Lithuanian Stories“ tinklalapį ir Facebook paskyrą, kur italų ir anglų kalbomis pasakoja apie Lietuvos aktualijas ir istoriją.
„Šiuo metu dirbame ties projektu apie Lietuvos rezistentą, partizaną Joną Žemaitį – Vytautą. Tai bus video interviu serija, kuri iš skirtingų požiūrio taškų pasakos apie Lietuvos rezistencijos ir Žemaičio palikimą, ką rezistencija reiškia dabar, karo Ukrainoje kontekste. Video turės angliškus ir itališkus subtitrus, norime transliuoti tiek italams, tiek tarptautinei publikai“, – sako M.Macrì.
Pasak žurnalistės, jiems svarbu šia tema pakalbinti kuo daugiau liudininkų, nes laikas – negailestingas.
„Projektas apie tremtinius tęsiasi ir norime pakalbinti dar daug žmonių. Deja, kai kurių iš mūsų pašnekovų jau nebėra tarp gyvųjų. Kadangi visi liudininkai yra senyvo amžiaus, svabu pakalbinti juos ir išsaugoti atmintį ne tik teksto, bet ir video pavidalu“, – sako pašnekovė.
Italai apie Lietuvą daugiau žino dėl karo ir NATO
Apie mūsų šalį pradėję pasakoti nuo tremitinių istorijų, žurnalistai išplėtė temų spektrą.
„Pernai sekėme „Kaunas 2022“ renginius. Buvo suorganizuota daugybė kultūriniu požiūriu nuotabių renginių. Organizatoriai gavo nemažai premijų. Retai mačiau, kad Europos kultūros sostinės suorganizuotų tokį kiekį aukščiausio lygio renginių“, – sako M.Macrì.
Žurnalistai teigia, kad jiems labai svarbu pasakoti ir bendrą informaciją apie Lietuvą, nes tėvynėje vis dar sulaukia tokių klausimų, kaip: „ar Baltijos šalys yra Rusijoje, ar kalba rusų kalba, ar rašo kirilica?“. Pašnekovai džiaugiasi, kad šių klausimų užduodama mažiau, nei anksčiau.
Pasak M.Macrì, pastrauoju metu apie Lietuvą Italijoje yra žinoma daugiau dėl liūdnos priežasties: Rusijos karo Ukrainoje pradžios. Daug prie mūsų šalies žinomumo prisidėjo ir plačiai Italijos žiniasklaidoje aprašytas liepą Vilniuje vykęs NATO suvažiavimas.
E.Prando apie tremtinius yra vedęs paskaitas techniniame licėjuje Pjemonto regione, o M.Macrì dėstė fotografijos studentams.
„Norime ir toliau tęsti tokias paskaitas, manau, kad tai yra labai svarbiu, – sako M.Macrì. – 18-21 metų jaunuoliai, kuriems dėsčiau, buvo apstulbę, kad tai galėjo nutikti ne taip toli nuo Italijos. Apie tremtinius į Sibirą jie nežinojo visiškai nieko.“
Lietuvoje patinka ir oras, ir žmonės
Iš saulėtos Italijos kilę M.Macrì ir E.Prando teigia, kad daug šaltesni, nei gimtojoje šalyje, Lietuvos orai jiems visai netrukdo. Atvirkščiai, fotografų akis traukia vis kitokios besikeičiančių metų laikų spalvos ir panoramos.
„Kiekvienas metų laikas yra savaip gražus, Lietuvoje žiema taip pat yra labai graži. Aišku, jei tavo namai yra šildomi, – juokiasi M.Macrì. – Sausio pabaigoje buvome apsilankę Kuršių Nerijoje – taip, buvo labai šalta. Marios buvo visiškai užšąlusios ir vietiniai pasakojo, kad ledo sluoksins siekė apie 30-40 cm. Peizažai buvo įspūdingi.“
Pasak įvairiose šalyse dirbusios žurnalistės ir fotografės, ji labai vertina lietuvių profesionalumą, organizuotumą ir pagarbą kitiems ir jų darbui.
„Kai pradėjome projektą „Lithuanian Stories“, mane labai sužavėjo didesnė, nei Italijoje, pagarba kitų žmonių darbui, visada sulaukiame greitų ir konkrečių atsakymų, nors ir neatstovaujame „Corriere della Sera“ (didžiausio tiražo ir skaitomiausias Italijos dienraštis – aut. pastaba)“, – sako M.Macrì.
