Dvejus metus bendravo kasdien
Kai klausaisi tokių istorijų, galvoji, kad taip būna tik filmuose. Bet tada pasvarstai, kad tai filmams scenarijai pasiskolinami iš realaus gyvenimo.
Kristina nuo mažų dienų jautė nepaaiškinamą trauką Lotynų Amerikai, jos kultūrai, muzikai, ją labai žavėjo ispanų kalba. Būdama 16-os sumanė jos mokytis. Per skaipą susirado žmonių, kalbančių ispaniškai, su kuriais galėtų užmegzti ryšį ir bendrauti. Kaip pati sakė, norėjosi tai daryti gyvai, o ne sėdint prie vadovėlių.
Ispanakalbių surado ne vieną – tarp bendraujančių buvo ir merginų, ir vaikinų, tačiau ilgainiui pokalbiai nutrūko. Bet su Ivanu išliko.
„Kai ieškojau ispaniškai kalbančių žmonių, kuriuos galėčiau pridėti skaipe ir su jais bendrauti, tiesą sakant, mano vyrą man išmetė patį pirmą. Dar tada pagalvojau, kad jo net vardas ne ispaniškas. Vėliau paaiškėjo, kad jo proseneliai buvo iš Lenkijos, kadaise emigravo į Argentiną.
Su Ivanu bendraudavome kiekvieną dieną. Kalbėdavomės tokiomis neutraliomis temomis. Bendraudavome laužyta anglų kalba, jis man rašydavo ir ispaniškai, versdavausi, nes mano ispanų kalba tada tebuvo pradedančiosios. Ilgainiui atsirado toks ryšys, kad tas bendravimas tapo kaip priklausomybė – grįžusi iš mokyklos lėkdavau iškart prie kompiuterio, tėvai pykdavo, sakydavo, su kuo tu čia susirašinėji. Bet, nors tėvai buvo gana griežti, jie man leido tai daryti.
Mes net vienas kito nebuvome matę, tik po keleto mėnesių vienas kitam atsiuntėme nuotraukų. Buvo ir iššūkių: mus skyrė 15 tūkst. kilometrų, 6 valandos ir net metų laikai. Dėl laiko skirtumo būdavo ir taip, jog naktį nemiegodavome, kad tik galėtume pabendrauti, o kitą rytą man tekdavo keliauti į mokyklą.
Ilgainiui atsirado toks ryšys, kad tas bendravimas tapo kaip priklausomybė – grįžusi iš mokyklos lėkdavau iškart prie kompiuterio.
Kalbant apie skirtingus metų laikus, būdavo, aš sėdžiu prie radiatoriaus, nes už lango -15, o pas juos Argentinoje tuo metu – daugiau kaip 40 laipsnių karščio, ir Ivanas neatsitraukia nuo ventiliatoriaus“, – smagias akimirkas prisiminė pašnekovė.
Jausmingas pirmasis susitikimas
Po dvejų metų kasdienio bendravimo Ivanas atskrido į Lietuvą aplankyti Kristinos.
„Nei jis, nei jo šeima nežinojo, kur ta Lietuva, ten, Argentinoje, jų niekas nešvietė apie kitą pasaulio kraštą. Jo tėvams buvo šokas, kai pasakė, kad skrenda į Lietuvą pas merginą. O prieš dešimt metų Argentinoje jaunam žmogui iškeliauti į užsienio valstybę, ypač – į Europą, buvo misija neįmanoma. Ivanui teko parduoti savo mylimus būgnus, mesti studijas, kad galėtų pas mane atskristi“, – pasakojo Kristina.
Susitikimas oro uoste, pasak Kristinos, buvo labai jausmingas, bet tuo pačiu ir kupinas įtampos.
„Laukdama jo oro uoste maniau, kad nualpsiu iš streso. Žinote, kaip būna kartais, bendrauji internetu su žmogumi, pažįsti jį vienokį, o susitikus paaiškėja, kad jis visai kitoks. Labai bijojau, kad taip nebūtų.
Bet iš tiesų mūsų susitikimas buvo labai jausmingas, kaip scena iš filmo. Vos spėjus susitikti jis mane pabučiavo. O aš dar buvau paauglė, iki tol neturėjusi vaikino. Galvojau, Dieve, kaip gėda, dar ir mama mato (juokiasi). Ivanas sakė, kad taip pasielgė, jog nuo pat pradžių nepulčiau jo vertinti“, – šypsodamasi prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Lietuvos įstatymai Ivanui mūsų šalyje leido viešėti tik tris mėnesius. Tą laikotarpį jis praleido Kristinos tėvų namuose.
„Tėvai ir kambarį jam atskirą paruošė, ir gana svetingai priėmė. Viskas čia Ivanui atrodė kaip egzotika: žmonių bruožai, kalba, maistas, prie kurio teko priprasti, nors šaltibarščiai dar ir dabar yra kaip keiksmažodis (šypsosi), gamta, kasdien patirdavo tiek įspūdžių.
O dar, kai atvyko, Vilniuje koncertavo jo mėgstamiausia grupė „Rammstein“, jis buvo kaip devintame danguje, – sakė Kristina ir paatviravo, kad iš pradžių jai buvo labai keista, niekaip negalėjo priprasti prie minties, kad čia, jos tėvų namuose, – tas pats žmogus „iš kompiuterio“. – Iš pradžių dar pagauta tokio iš inercijos jausmo, grįžusi iš mokyklos bėgdavau prisijungti prie skaipo (juokiasi).“
Prabėgo trys mėnesiai, per juos, pašnekovės teigimu, juodu labai įsimylėjo.
„Atėjo ta skaudi diena, kai jam reikėjo išvykti, o aš jau buvau įstojusi į universitetą. Pagal įstatymus jis galėjo pagyventi dar tris mėnesius kurioje nors Europos šalyje ir tada dar dviem mėnesiams sugrįžti į Lietuvą, o tada jau būtinai parvykti į savo šalį, kad nebūtų deportuotas.
Mano mama gelbėjo šią situaciją, matė, kad esame įsimylėję iki ausų.
Mano mama gelbėjo šią situaciją, matė, kad esame įsimylėję iki ausų. Paprašė Londone gyvenančio mano pusbrolio, kad jis priimtų Ivaną, kaip tada sakė – būsimą žentą, pagyventi tris mėnesius. Mano pusbrolis nė karto jo nebuvo matęs, nepažinojo, bet sutiko. Pagyvenęs tuos tris mėnesius Londone, Ivanas dar dviem mėnesiams atskrido pas mus į Lietuvą.“
Sugriuvo iliuzinis Argentinos paveikslas
Po antrosios viešnagės Lietuvoje Ivanas grįžo namo. Kristina vykti drauge negalėjo, nes studijavo. Porai vėl teko atlaikyti atstumo išbandymą – metus bendravo tik nuotoliniu būdu. Galiausiai po metų Kristina sumanė keliauti į Argentiną pas mylimąjį. Šiai kelionei labai priešinosi jos tėvai.
„Žinodami mano meilę Argentinai, sakė: išvažiuosi, negrįši, prarasim dukrą. Bet įtikinau juos ir pažadėjau tėčiui, kad po dviejų mėnesių tikrai sugrįšiu“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Kaip Ivanui Lietuvoje, taip ir Kristinai Argentinoje netrūko įspūdžių: susipažino su Ivano šeima, pakeliavo po šalį. Tačiau turėtas svajonių Argentinos paveikslas, kad čia rojaus kampelis, kur žmonės laimingi ir visi gatvėse šoka, ten paviešėjus, sudužo.
„Ivanas man parodė ne turistines gražiausias, nušlifuotas vietas, bet realybę. Ją pamačiusi ganėtinai nusivyliau: niekas ten gatvėse nešoka ir yra labai nesaugu. Ten mes net neidavome susikibę rankomis. Jis eidavo keletą metrų prieky manęs ir vis dairydavosi, ar mums negresia pavojus. Gatvėse vaikščiodavo ir ginkluotų žmonių. Aš esu aukšta, mėlynakė, tad vietinių dėmesį patraukdavau“, – apie realybę, su kuria teko susidurti, pasakojo jauna moteris.
Draugai sakė: „Negi negali susirasti merginos čia“
Po kelionės į Argentiną prabėgo dar metai, kai Kristina ir Ivanas bendravo tik nuotoliniu būdu. „Tuo laiku jau sprendėme, ką daryti, juk taip visada negyvensime. Man Argentinoje labai nepatiko nesaugumo jausmas ir kad ji yra taip toli nuo Lietuvos, galvojau, kad negalėčiau gyventi be savo šeimos. O Ivanui Lietuva patiko, tad jis nutarė atvykti čia.
Šeimai buvo antras šokas, kai pasakė, kad išvyksta gyventi į Lietuvą. Tada jau rimtai visi pradėjo gūglinti, kur ta Lietuva (juokiasi). Draugai jo nepalaikė, sakė: čia pilna merginų, negi negali susirasti sau tinkamos. Bet jis gana nepalaužiamas žmogus, jei jau ką nors nusprendė, ims ir padarys. Susipakavo kuprinę ir atskrido. Tada jau nutarėme, kad daugiau nebesiskirsime.
Būdavo ir dvejonių, sakydavome, kad gal mums nepavyks, nebūkime kartu, nevarginkime savo šeimų.
Mūsų meilė tikrai buvo tokia išauginta, išpuoselėta. Kiek girdžiu istorijų, žmonės neišlaiko draugysčių per atstumą. O mes taip senamadiškai sulipome, ir viskas (juokiasi). Aišku, būdavo ir dvejonių, sakydavome, kad gal mums nepavyks, nebūkime kartu, nevarginkime savo šeimų, bet visada nugalėdavo tas vidinis jausmas“, – pasakojo Kristina.
Ivanas į Lietuvą atvyko žiemą, spaudė apie -20 šaltukas. Argentinoje pūkinių striukių nereikia, tad jis neturėjo lietuviškai žiemai reikalingos aprangos. Svarbiausia tuo metu, pašnekovės teigimu, buvo parūpinti jam šiltų drabužių.
Be žiemos speigų, pora turėjo ir kitų keblumų. Ivanas galėjo atvykti tik trumpam. O norėdamas likti ilgesnį laiką turėjo arba įstoti mokytis, arba susirasti darbą, arba vesti lietuvę.
„Bet su vedybomis dar neskubėjome, tad pradėjome nuo pirmo žingsnio. Jam pavyko įstoti į Kauno technikos universitetą, informacinių technologijų specialybę anglų kalba. Tik vėliau paaiškėjo, kad toms studijoms universitetas dar nebuvo pasiruošęs, nes Ivanas namų darbus gaudavo lietuvių kalba. Tai nusibodo ir jam, ir man, nes turėdavau nuolat juos versti į anglų kalbą.
Po pusmečio jis metė studijas. Vėl atsidūrėme ant bedugnės krašto, nes Ivanas privalėjo greitai rasti darbą, arba jam tektų vėl išvažiuoti.
Su universitetu viskas paprasta – įstoja, mokosi, gauna leidimą gyventi. O jei viskas pasisuka darbo arba santuokos link, prasideda popierizmas ir koją kiša lietuvių kalba – visada turėdavau tarpininkauti Migracijos tarnyboje, Lietuva tuo metu apskritai dar nebuvo pasiruošusi priimti gyventi užsieniečių iš trečiųjų šalių. Lietuva labai nenorėjo jo priimti, biurokratija viskam kirto kelius.
Lietuva labai nenorėjo jo priimti, biurokratija viskam kirto kelius.
Tas laikotarpis mums kainavo daug nervų ir ašarų. Bet viską įveikėme drauge, nes buvome pratę taip lengvai nepasiduoti nepalankioms situacijoms.
Galiausiai Ivanas Kaune ėmėsi ieškoti darbo. Jis išties pasižymi tipišku juodu argentinietišku humoru, kai perskaičiau jo CV ir motyvacinį laišką, pasakiau, kad niekas tavęs į darbą nepriims, turi parašyti tai rimtai, o ne juokaudamas. Ir ką jūs manot? Išsiuntė į tris vietas, paskambino iš visų trijų vietų. Įsidarbino pas vieną prancūzą, kuris labai gerai suprato Ivano padėtį, nes pats buvo vedęs lietuvę ir atsikraustęs čia gyventi“, – kaip Ivanui sekėsi įsikurti Lietuvoje, pasakojo Kristina.
Dėl vaiko sveikatos persikėlė į Ispaniją
Prabėgus pusantrų metų (2013-aisiais) nuo dienos, kai Ivanas apsigyveno Lietuvoje, pora žengė prie altoriaus. Beje, juos sutuokė Lietuvoje gyvenantis ir lietuviškai kalbantis argentinietis kunigas Domingo Avellaneda.
Šventė, kaip pasakojo Kristina, buvo kukli, jauki, šeimos ir artimiausių draugų rate, ceremonija vyko dviem kalbomis, priesaikas jaunieji davė kiekvienas savo kalba. Ivano artimieji nedalyvavo, nes neturėjo finansinių galimybių čia atvykti.
Tiesa, vedybos dar nereiškė, kad Ivanas galės ramiai čia gyventi – susituokus Migracijos tarnyba bandė išsiaiškinti, ar santuoka nėra fiktyvi, juos abu apklausė atskirai, o apklausa vyko lietuvių kalba, kurią vyras jau, ačiū Dievui, buvo pramokęs. Vėliau kas dvejus metus jiems tekdavo įrodinėti, kad gyvena kartu.
Nepaisant šių nemalonių procedūrų, gyvenimas Lietuvoje klostėsi neblogai. Pora gyveno Kaune, Kristina baiginėjo studijas, Ivanas dirbo minėto prancūzo įmonėje, išsilaikė egzaminus ir gavo vairuotojo pažymėjimą, pradėjo žaisti futbolą, susirado draugų. „Koks argentinietis, jeigu nežaidžia futbolo – jam čia kaip religija“, – sakė Kristina.
Porai gimė sūnus. Pradėjęs eiti į darželį, vaikas neišlipdavo iš ligų vežimo.
„Leidome jį į privatų darželį, abu su vyru dirbome. Tačiau labai greit situacija tapo tokia: savaitė – darželyje, dvi savaitės – namie sergant. Sirgdavo įvairiausiomis peršalimo ligomis, ir taip visus metus, nesupratau, kas vyksta. Galiausiai atsidūrė ligoninėje su obstrukciniu bronchitu. Svarstėme su vyru, ką daryti, kas padėtų pagerinti situaciją. Išeitis buvo – keisti gyvenamąją vietą, kur būtų šiltesnis klimatas.
Kadangi abu galėjome dirbti nuotoliniu būdu, pasiūliau vyrui vykti į Ispaniją. Paauglystėje ten buvau, man labai patiko. Priešingai nei jam. Bet sakiau: negi mes norime dar vieną kalbą mokytis? Sūnus jau ir taip kalba trimis kalbomis: lietuvių, ispanų ir anglų.
Taigi po penkerių metų gyvenimo Lietuvoje susikrovėme daiktus, įsigijome bilietus. Pirmas apsižiūrėti, surasti ir išnuomoti mums būstą išvyko vyras, o po poros savaičių – ir mes su vaiku“, – apie gyvenimo pokyčius pasakojo pašnekovė.
Dabartiniais namais tapo Valensija
Pradžia kiekvienoje naujoje šalyje nėra padėta lyg ant sidabrinės lėkštutės, bet, Kristinos, teigimu, jiems gana neblogai sekėsi įsikurti trečiame pagal dydį Ispanijos mieste Valensijoje.
„Norėjome ramesnio, labiau šeimai skirto miesto. Madride per daug triukšminga, Barselona – per daug turistinė. Valensijoje nė vienas nesame buvę, tad apie ją žinojome tik iš interneto. Bet surizikavome ir nesigailime. O ir į Lietuvą atskristi nėra taip toli, grįžtame čia dukart per metus.
Atvykus teko tvarkytis dokumentus, forminti savo gyvenimą ten. Man buvo didelis iššūkis minti įstaigų slenksčius ar spręsti nesusipratimus telefonu, nes mano ispanų kalba buvo argentinietiška – kitoks dialektas. Teko persilaužti ir kalbos atžvilgiu, ir to išlipimo iš komforto zonos. Bet dabar džiaugiuosi, kad vyras paskatindavo tai daryti pačiai ir išmokė mane pakovoti už vietą po saule.
Taigi, radome namus, įsikūrėme. Ivanas iš pradžių tebedirbo nuotoliniu būdu, paskui rado darbą Valensijoje – jis yra programinės įrangos inžinierius. Aš esu įkūrusi skaitmeninės rinkodaros studiją, dirbu savarankiškai, mano klientai – daugiausia Lietuvos įmonės, startuoliai ir pan.
Beje, tik atvykus čia gyventi, akivaizdžiai pagerėjo sūnaus sveikata. Kai viskas susidėliojo į vietas, nutarėme planuoti antrą vaiką – vyras norėjo mergaitės. Genai lėmė, kad susilaukėme dvynukų – mergaitės ir berniuko. Iš pradžių buvo nerimo, kaip vieni susitvarkysime, kai šalia nėra nei šeimos, nei draugų, bet kažkaip viskas išsisprendė. Taigi šiandien mūsų šeimoje – trys vaikai, vyriausiajam sūnui jau šešeri, o dvynukams – dveji“, – pasakojo Kristina.
Didžiausias noras – vėl susitikti
Paklausta, ar prieš gerą dešimtmetį įsižiebusi meilė teberusena ir džiaugiasi savo pasirinkimais, moteris atvira: „Būna visko, ir pasipykstame, pasireiškia vieno ir kito karštakošiškumas, bet yra daug dalykų, kurie išlikę nuo pirmos dienos. Stengiamės pakurstyti tą aistrą, meilę. Kai galime, išeiname į pasimatymą, kai negalime, surengiame jį namie. Santykius reikia puoselėti.
Kalbant apie juos, dažnai girdžiu, kokius aukštus reikalavimus žmonės vieni kitiems kelia, kaip kas turi atrodyti, elgtis. Aš esu aukšta, mano vyras porą centimetrų už mane žemesnis, ir mums tai netrukdo. Niekada neturėjau jokių išvaizdos standartų ir jų kitam netaikiau.
Daugelis porų sako, kad skiriasi, nes yra per daug skirtingi. Mes su Ivanu esame kaip juoda ir balta, mūsų nuomonės, skoniai ir pomėgiai beveik visur išsiskiria, bet būtent tai mus ir sulipina (šypsosi). Teko priprasti prie kultūrinių skirtumų – mes tokie gana uždari, argentiniečiai – atviri. Bet mes labai priėmėme vienas kitą ir tai darome iki šiol. Čia turbūt įvyko kažkas antgamtiško. Daug kas mums sako: rašykite knygą, statykite filmą.
Mes su Ivanu esame kaip juoda ir balta, mūsų nuomonės, skoniai ir pomėgiai beveik visur išsiskiria, bet būtent tai mus ir sulipina.
Pasidalysiu dar viena detale, kurią galima vadinti sutapimu, nors aš pati linkusi tai vadinti ženklu: kai Ivanas pas mane svečiavosi antrą kartą, vieną dieną mane, grįžusią iš pamokų, pasitiko su rože. Prieš jam išskrendant į Argentiną pamačiau, kad rožė vazoje išleido šaknis. Pasitariau su gėlininke, ar būtų verta pasodinti. Atsakė, jog ne, nes tikrai neprigis. Bet aš ją pasodinau. Prigijo! Vėliau krūmelį persodinau sode, ir, žinote, ką? Ta rožė išleido tris mažas rožytes – tarsi mūsų trijų vaikų simbolis.“
Jau treji metai, kai pora savo gyvenimą kuria saulėtojoje Ispanijoje. Kol kas grįžti gyventi į Lietuvą neplanuoja, bet, Kristinos teigimu, Ivanui Lietuva labai sava, jam čia labai patinka, tad neatmeta tokios galimybės ateityje.
Argentinoje per tuos metus šeima su vyriausiuoju sūnumi viešėjo du kartus, dar kartą aplankyti tėvų buvo nuvykęs tik Ivanas su sūnumi.
O šiandien laukiamiausia Kristinos ir Ivano akimirka – vėl susitikti! Pora su vaikais į Lietuvą buvo sugrįžę švęsti Kalėdų. Po švenčių Ivanas su vyriausiuoju sūnumi išvyko į Ispaniją, nes sūnus jau eina į mokyklą, o Kristina su dvynukais dėl darbų liko žiemoti Lietuvoje.
„Kovo viduryje turėjome skristi namo į Valensiją, bet prasidėjo karantinas. Vyras dar bandė pirkti bilietus, bet skrydžiai buvo atšaukti, važiuoti mašina irgi nepavyko, nes uždarė sienas. Taigi jau beveik pusmetį esame nesimatę.
Galiu pasakyti, kad mūsų su vyru tai nepaveikė, mes kasdien bendraujame kaip senais laikais, tik vaikų gaila, jie nesupranta, kas ir kodėl. Nors, kai savo vyresnėliui sakau, kad jo pasiilgau, jis man atsako: tu gi žinai, mama, kad viena diena daugiau yra viena diena mažiau. Net gerklę užspaudžia tokie vaiko žodžiai ir padrąsinimas man. Taigi visi labai laukiame kitos savaitės, nes liepos 2-ąją atskrenda vyras su sūnumi“, – neslėpdama džiaugsmo pokalbį baigė Kristina.
