Kotaro gyvena Osakos prefektūroje, Japonijoje. Dirba maisto prekių parduotuvėlėje geležinkelio stotyje. Be japonų ir lietuvių kalbų, moka lenkų, rusų, ukrainiečių ir anglų. Kai tarėmės dėl pokalbio ir Kotaro pasakė, kad jam tiktų apie 18 val. Lietuvos laiku – pasitikslinau, ar tikrai, juk mus skiria septynios valandos, o tai reiškia, kad Japonijoje tuo metu bus jau pirma valanda nakties.
Pašnekovas patvirtino, kad tikrai taip, teigdamas, jog kaip tik tada jau bus grįžęs iš darbo ir galėsime pasikalbėti. Be to, pridūrė jis, tai metas, kai dažniausiai sėda kurti savo vaizdo įrašų apie Lietuvą ir lietuvių kalbą.
Mokėsi kalbos, nes norėjo dainuoti lietuviškai
Kaip jau supratote, mūsų pokalbis vyko lietuvių kalba. Jos Kotaro savarankiškai pradėjo mokytis dar prieš pirmąją savo kelionę į Lietuvą, kuri įvyko prieš aštuonerius metus. Paklaustas, kodėl norėjo išmokti lietuvių kalbą, pašnekovas sakė, kad jam labai patiko tarimas: „Man lietuvių kalba skambėjo kaip muzika. Seniai dainuoju ir labai norėjau dainuoti lietuviškai.“
Buvo dar ir kita priežastis – Kotaro norėjo kuo daugiau sužinoti apie Lietuvą: „Man labai patinka Lietuva, tik sunku rasti daug informacijos apie ją angliškai, ypač japoniškai. Tam, kad apie Lietuvą sužinočiau daugiau, man reikėjo išmokti lietuvių kalbą.“
Man lietuvių kalba skambėjo kaip muzika. Seniai dainuoju ir labai norėjau dainuoti lietuviškai.
Paklaustas, kaip jos mokėsi, Kotaro pasakojo, kad tam pasirinko keletą būdų: savarankiškai studijavo lietuvių kalbos vadovėlius, internetu susipažino su keletu lietuvių ir ėmė su jais bendrauti, žiūrėdavo ir tebežiūri įvairius lietuviškus vaizdo įrašus „Youtube“ kanale, klausydavo lietuviškų dainų ir pats dainuodavo – tebedaro tai iki šiol, o atvykęs paviešėti į Lietuvą bandydavo praktikuotis ir su visais kalbėti lietuviškai. Gera praktika vadina ir lietuviškų straipsnių skaitymą, kai traukiniu vyksta į darbą.
Vienas juokingiausių žodžių – „žvaigždė“
Ar sunki lietuvių kalba? „Labai sunki. Nes yra kirčiuotės ir nuolat keičiasi kirčio vieta“, – sakė Kotaro. Išgirdęs pasvarstymą, kad japonų kalba irgi atrodo labai sunki, Kotaro nusijuokė sakydamas, kad ir patiems japonams jų kalba tokia: „Aš ir pats negaliu jos gerai išmokti. Kartais negaliu ko nors perskaityti, nes yra labai daug kinų hieroglifų, kurių nežinau – nežinau, kaip juos perskaityti, kaip tarti ir ką jie reiškia.“
Kotaro, kalbėdamas apie lietuvių kalbą, užsiminė, kad jam ji dažnai skamba kaip lenkų, nes turi daug č, š, ž raidžių. O vienas juokingiausių žodžių jam – „žvaigždė“. „Skamba keistai ir juokingai“, – juokdamasis sakė pašnekovas.
Tiesa, Kotaro atkreipė dėmesį, kad kai kurie lietuviški žodžiai jam priminė japoniškus. „Pavyzdžiui, žodis „tokio“ – skamba kaip Japonijos sostinė Tokijo, kitas žodis „nieko“, kurį pirmą kartą išgirdau klausydamas „Saulės kliošo“ dainos „Meilei nieko“. Man jis skambėjo kaip japoniškas žodis „neko“, kuris reiškia „katė“. Lietuviai dažnai sako „nieko tokio“ – tai skamba labai japoniškai. Dar vienas žodis – „retas“ – irgi skamba kaip japoniškas, kuris reiškia „salota“, – šypsodamasis aiškino Kotaro.
Patiko ne tik sostinė, bet ir kaimai
Pirmą kartą apie Lietuvą Kotaro išgirdo apie 2008–2009 m. per televiziją, o po ketverių metų ir pats čia atvyko: „Atvykau savaitei pakeliauti, pamatyti, kaip atrodo Lietuva. Internetu buvau susipažinęs su viena lietuve, buvo smagu susitikti.“
Nuo to laiko Kotaro Lietuvoje viešėjo daugiau kaip dvidešimt kartų. Kur kas dažniau čia atvykdavo, kai ketverius metus gyveno Lenkijoje, kur pagal mainų programą metus mokėsi licėjuje, dar metus – lenkų kalbos mokykloje, o vėliau dar dvejus metus studijavo rusų filologiją.
Labai patinka cepelinai ir bulviniai blynai. Kai atvykstu į Lietuvą, visada juos valgau.
Sugrįžęs į Japoniją (nuo 2016-ųjų vėl ten gyvena) pašnekovas sakė vis tiek kasmet aplankydavęs Lietuvą: „Turėjau atvykti ir praėjusiais metais, bet negalėjau dėl koronaviruso.“
Čia viešėdamas jis nemažai pakeliavo. Jam patiko Vilnius ir Kaunas, taip pat ir mažesni šalies miestai – pavyzdžiui, Telšiai, ir net kaimai.
„Įprastai internete arba knygose gali pamatyti nuotraukų, kaip atrodo žymūs miestai, bet nedaug galima rasti kaimų ar nežymių vietų vaizdų. Mane labiau traukia vietos, kurios yra nematomos, kyla noras jas aplankyti.
Taigi man ypač patiko kaimai. Juose daug senų medinių pastatų, gamtos. Labai įdomu pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, nes jų gyvenimas skiriasi nuo miesto gyvenimo. Jaučiuosi kaip keliaudamas laiku, ir tai man labai patinka“, – sakė Kotaro.
Paklaustas, ką mano apie lietuvių virtuvę, pašnekovas teigė, kad jam viskas labai skanu: „Labai patinka cepelinai ir bulviniai blynai. Ir dar šaltibarščiai. Kai atvykstu į Lietuvą, visada juos valgau.“
Nustebino žmonių skaičius
Kotaro pasidalijo keletu dalykų, kurie jį Lietuvoje labai nustebino. Vienas jų – kad viešuosiuose tualetuose dega mėlyna šviesa: „Man niekur neteko to matyti, tik Lietuvoje. Labai nustebau, bet paskui sužinojau, kad tai susiję su narkomanais.“
Antras dalykas, japonui palikęs nuostabos jausmą, kad Lietuvos trečiame ir ketvirtame pagal dydį miestuose – labai mažai žmonių.
„Žinojau, kad Klaipėda ir Šiauliai yra trečias ir ketvirtas Lietuvos miestai. Įprastai tokie miestai gana triukšmingi, juose daug žmonių. Mane nustebino, kad net geležinkelio stotyse nėra žmonių, išskyrus tada, kai traukinys atvažiuoja“, – šypsodamasis sakė pašnekovas.
Trečias Kotaro nustebinęs dalykas – kad sostinėje Vilniuje turime daug žalumos, regioninių parkų, pašnekovo žodžiais „miškų“, kurie greit pasiekiami.
Pavydi pigių daržovių, nesiilgi žiemos ir kasininkių
Kotaro sakė, kad yra keletas dalykų, kurių lietuviams jis pavydi. Vienas jų – pigūs vaisiai ir daržovės. Pašnekovo teigimu, Japonijoje vienas obuolys kainuoja vieną eurą.
Kitas dalykas – ilgos vasaros dienos, palyginti su Japonija. Trečias – tai, kad mūsų šalyje – mažai gyventojų. „Lietuvoje nėra 3 mln., Osakos prefektūroje gyvena 9 mln. – čia pergrūsta žmonių, kartais negali laisvai vaikštinėti, traukiniai taip pat pergrūsti“, – pasakojo Kotaro.
Manau, kad lietuvių kasininkės nėra malonios.
Tačiau pašnekovas pripažino, kad yra keletas dalykų, kurių jis visai nesiilgi. Pirmu numeriu jo sąraše įrašyta lietuviška žiema. Keletą kartų čia viešėjo būtent šaltuoju metų laiku: „Vieną kartą buvo 17 laipsnių šalčio. Aš kilęs iš ten, kur nebūna taip šalta.“
Antras dalykas, kurio Kotaro visai nesiilgi Lietuvoje, – parduotuvių kasos ir jų darbuotojos. „Manau, kad lietuvių kasininkės nėra malonios. Buvo keletas malonių, bet dažniausiai tokios nėra. Nesisveikina ir dažniausiai atrodo nelaimingos. Suprantu, kad dirbti kasoje nėra labai smagu. Aš taip pat dirbu kasoje, bet nebūnu nepatenkintas ar nelaimingas, nes tada tokie būtų ir mano klientai“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
Susipažino su L.Adomaičiu
Kotaro teigia, kad myli Lietuvą, jam patinka lietuvių kalba ir labai mėgsta lietuvišką muziką – ne tik klausyti, bet ir pats dainuoti.
„Nepamenu, kada tiksliai pirmą kartą išgirdau lietuvišką muziką, bet, manau, kad dar gyvendamas Japonijoje, prieš išvykdamas į Lenkiją, – maždaug prieš dešimt metų. Internete radau vieną dainininką – Luką. Klausydavau jo. Paskui pradėjau klausyti „Saulės kliošo“, man jie labai patinka. Ieškojau daugiau lietuviškos muzikos – atradau Liną Adomaitį, Vaidą Baumilą, Jurgą Šeduikytę ir kt.“, – pasakojo pašnekovas.
Kotaro keletą kartų buvo „Saulės kliošo“ koncertuose, o su L.Adomaičiu susipažino asmeniškai: „Aš „Instagrame“ įkėliau įrašą, kur dainavau L.Adomaičio dainą. Jis pamatė tą vaizdo įrašą, parašė man, pakvietė kavos, kai čia vėl būsiu. Kai atvykau, susitikome. Iš viso buvom susitikę du kartus.“
„Youtube“ kanale Kotaro kelia savo kuriamus vaizdo įrašus apie Lietuvą ir lietuvių kalbą, o „Instagrame“ galima rasti ne vieną vaizdo įrašą, kuriame japonas traukia lietuviškas, lenkiškas ir rusiškas dainas. Socialiniuose tinkluose Kotaro bendrauja ir su keletu lietuvių bičiulių ir sako, kad mielai sutiktų tą kontaktų ratą praplėsti, kad dar daugiau sužinotų apie mūsų šalį, žmones ir geriau išmoktų kalbą.
