Daugiau įkvepiančių istorijų skaitykite e. žurnale www.mieloji.lt.
– Erika, kada Jūs pati pirmąsyk išgirdote apie DIS – disociatyvinį tapatybės sutrikimą (angl. disiociative identity disorder – DID)? Kas šį sutrikimą nustatė ir kada?
– Disociatyvinis tapatybės sutrikimas į ligų sąrašus įtrauktas visai neseniai. Čia turiu paaiškinti, kad ligų sąrašai – tai nuolat atnaujinami žinynai, kurie nurodo, jog konkrečios ligos, pasireiškiančios tam tikrais simptomų deriniais, egzistuoja, tai yra sutarta tarptautiniu mastu ir patvirtinta Pasaulio sveikatos organizacijos, ir reikia joms priskirti kodą. Psichiatrijoje dažniausiai naudojami du sąrašai – bendras visų ligų sąrašas TLK (Tarptautinis ligų klasifikatorius) ir tik psichinių ligų žinynas.
TLK disociatyvinis tapatumo sutrikimas atsirado 2021 m. spalio mėnesį, o Psichinių ligų žinyne – kur kas anksčiau, 1994 m. Iki to laiko šis sutrikimas buvo vadinamas daugybinės asmenybės sutrikimu, dar anksčiau – skilusios asmenybės sutrikimu, o XIX ir XX a. sandūroje – dažniausiai tiesiog isterija.
Apie savo asmenybės dalis mes kalbame nuolatos, tik nevadiname savęs sutrikusiais, kad tai – tam tikra emocijų įveikos forma.
DIS tyrinėjimai labiausiai siejami su traumų tyrinėjimais ir XIX a. prancūzų psichologu Pierreʼu Janetu, kuris šioje srityje buvo nepralenkiamas. Tuo metu šis sutrikimas buvo vadinamas isterija. Nemažai prie traumų tyrinėjimo prisidėjo ir Sigmundas Freudas. Deja, palaipsniui aiškėjant, kad vaikystėje traumos dažnai turi seksualinio išnaudojimo ar prievartos atspalvį, minėtų teorijų atsisakyta. Akivaizdu, kad to laiko visuomenė dar nebuvo pasiruošusi judėjimui „Me too“.
Palaipsniui traumų psichologija atsiribojo nuo plačiai paplitusios isterijos ir susitelkė į karo traumų ir potrauminių reiškinių tyrinėjimą. Tad dažniausiai traumų tyrimuose buvo analizuojama ne asmenybės struktūra, o jų liekamieji reiškiniai: staiga kylančios mintys, vaizdiniai ir jų nuotrupos, prisiminimai, užplūstantys afektai, nevaldomi veiksmai, kankinančios paranojiškos idėjos ir pan. O disociacija labiau tyrinėta kaip psichotinis mechanizmas, pasireiškiantis giliai sutrikusiems ar sutrikdytiems individams.
Nuo 1970 m. vėl imta vis garsiau kalbėti apie vaikystės traumas ir jų pažeidžiamąjį pobūdį. Sugrįžta prie disociacijos kaip psichikos atsako į traumą, o ne kaip savarankiško ar psichotinio simptomo. Pamažu imta pripažinti, kad daugybė vaikų, berniukų ir mergaičių vaikystėje patiria seksualinę prievartą ar išnaudojimą. Tai skaudi tema. Priimti tai, kad mūsų įsivaizduojamai sveikoje visuomenėje, sveikai iš išorės atrodančiose šeimose gali būti seksualiai išnaudojami vaikai ar seksualinę prievartą už šeimos ribų patyrę vaikai negauna tinkamo atsako iš tėvų, yra sudėtinga. Natūralu, kad visuomenė ginasi nuo šio siaubingo supratimo, mat minėtų faktų pripažinimas mažina kiekvieno individo saugumą ir didina nepasitikėjimą žmonėmis.
– Priimti tai šiandien – nė kiek ne lengviau, tiesa?
– Daugybė vaikų ir šiandien patiria seksualinę prievartą ar priekabiavimą. Tačiau kiekvienas norėtume galvoti, kad jie – tik ne mano vaikai, tik ne mano sūnėnai ir dukterėčios. Moksliniai tyrimai rodo, kad ši problema nėra būdinga vienai kuriai socialinei ekonominei grupei. Tad kieno tie vaikai? Sunku tai priimti.
Galiausiai nemažai išnaudojamų vaikų tėvų patys vaikystėje patyrė seksualinį priekabiavimą, tvirkinimą, išnaudojimą ar prievartą, bet neturėjo galimybės šių patirčių tinkamai apmąstyti, tad jos tūno juose atskilusios nuo jų tapatybės ir tarsi neegzistuoja. Dėl to neegzistuoja ir jų vaikų skausmas, arba jis būna nuvertintas, kad netrukdytų gyventi toliau.
Taigi išties sudėtinga tokiems terminams skintis kelią – jie susiję su traumomis, kurios visuomenėje yra tabu. Nors disociacinis sutrikimas tikrai nėra susijęs tik su seksualinio pobūdžio traumomis, vien jau šių traumų specifika aptemdo termino ir viso šio problemų lauko priėmimą ir pripažinimą įvairiais lygmenimis.
Štai vieno universiteto mokslininkai atliko tyrimą su studentais, kuriems buvo įteigti ne jų pačių trauminiai prisiminimai. To tyrimo rezultatai nuskambėjo taip garsiai ir tapo tokie populiarūs, kad ilgam, apie dvidešimt metų, užgožė visus kitus mokslinius tyrimus, jį paneigiančius ar parodančius jo trūkumus, atskleidžiančius priešingus rezultatus. Kitaip sakant, mes girdime tai, ką norime girdėti.
Išties sunku priimti tai, jog vaikai traumuojami ne tik karo ir stichinių nelaimių, bet ir namie (fizinis, emocinis smurtas, seksualinė prievarta), kieme (seksualinė prievarta, išnaudojimas, žeminimas, ritualinė prievarta), mokykloje (žeminimas iš globą turinčių teikti figūrų, bendraamžių atstūmimas ir smurtavimas). Trauma – ne pats įvykis, o tai, jog skausmingos patirties vaikas nesugeba integruoti (sutvarkyti) savo viduje ir turi griebtis naujų ar daug stipresnių būdų, kad galėtų adaptuotis nesaugiame pasaulyje ir neprarastų noro mokytis, draugauti, žaisti, valgyti, augti.
Skausmingos patirties vaikas nesugeba integruoti savo viduje ir turi griebtis naujų ar daug stipresnių būdų, kad galėtų adaptuotis nesaugiame pasaulyje.
Nepadedant šios patirties „perdirbti“, kitaip tariant, neapsiautus vaiko suprantančių suaugusiųjų saugumo apsiaustu, jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik imtis ko nors naujo, kūrybiško, netikėto, kad galėtų išlikti bendruomenėje ir džiaugtis (net jei ir mažiau) gyvenimu. Juk vaikams galėjimas atrasti, džiaugtis ir žaisti yra pagrindinės psichinio ir mentalinio vystymosi sijos.
– Atrodo, nors sutrikimas – jau senas, tik dabar pradedamas suvokti, priimti?
– Pats terminas ir supratimas, kas jame slypi, yra labai senas ir kartu naujas reiškinys psichologijoje ir psichiatrijoje. Mokslinių tyrimų ir literatūros šia tema pastaruoju metu sparčiai daugėja.
Psichologinėje literatūroje iki XX a. pabaigos vyravo terminas daugybinė asmenybė, nesiejamas su vaikystės traumomis ir siejamas ypač retai su asmenimis, turėjusiais tokias asmenybės dalis, kurios buvo akivaizdžiai matomos net nepatyrusios akies. Tos asmenybės dalys gyveno atskirus gyvenimus, turėjo atskirus vardus ir t. t. Bet tai – tik kraštutiniai DIS atvejai. O ir pats DIS yra gana kraštutinė forma. Dar egzistuoja „nepatikslintas disociacinis tapatybės sutrikimas“, kuris iš esmės reiškia tą patį, tik netrukdo žmogui gyventi ir šis galbūt niekada nesužinos savo diagnozės.
– O ar Jūs savo praktikoje dažnai susiduriate su DIS, jį nustatote?
– Disociaciją, kaip asmens problemų sritį, išskirdavau dažnokai, mat mano pacientai neretai yra patyrę traumų ir jų reiškinių. Matydavau ir suprasdavau tarytum padalintą jų asmenybės veikimą, tačiau negalvojau apie asmenybės dalis ir juo labiau apie daugybinį asmenybės sutrikimą, kurį buvau išmokyta atpažinti kaip ypač stiprų atskirų asmenybių pasireiškimą. Mano ieškojimus paskatino vidinis nepasitenkinimas, kad nepaisant didelio įdirbio ir didelių paciento asmenybės pasikeitimų, po kelerių metų intensyvaus tiek mano, tiek ir pacientų darbo, kas nors vis tiek neįvyksta, lieka nepaliesta. Negalėjau suprasti – kas.
Ir štai vieną sykį, ruošdamasi paskaitoms studentams skaitinėjau Nancy M. Williams knygas ir skyrius apie disociaciją, kuriuos, esu tikra, buvau ne kartą skaičiusi ir anksčiau, tik šį kartą man tarsi atsivėrė akys – supratau, kad radau tai, ko ieškojau. Tuo metu buvau JAV ir internete aptikau, kad kaip tik netrukus vyks Tarptautinė traumų ir streso tyrimų konferencija, kurioje keletas pranešimų bus perskaityta būtent šia tema. Taip pat internete radau ir įsigijau ką tik išleistą traumas tyrinėjančios psichoterapeutės Janinos Fisher knygą. Pamažu pradėjau perprasti terminą ir sutrikimą, mokiausi pas pačią J. Fisher. Būtent jos darbo modelis, taikomas gydant šį sutrikimą, man pasirodė priimtiniausias.
Dažnai diagnozė tampa stigma, gėda, kliūtimi. O matyti savo asmenybės dalis gali būti žaisminga ir naudinga, reflektyvu.
Pamažu ėmiau pastebėti, kad apie savo asmenybės dalis mes kalbame nuolatos, tik nevadiname savęs sutrikusiais, kad tai – tam tikra emocijų įveikos forma. Galbūt ji susiformavo anksti kaip atsakas į sudėtingus vaikystės išgyvenimus, kurių niekas negalėjo padėti įveikti. Prasiplėtė ir traumų supratimas, geriau suvokiau, kad dažnai net labai maži kūdikiai turi trauminių patirčių.
Pavyzdžiui, kai sovietmečiu kūdikiai būdavo atskiriami nuo mamų, medicininė priežiūra nebuvo globojanti ir sauganti, į juos dažnai žiūrėta labai atlaidžiai, o iš tiesų aplaidžiai, nes tikėta, kad nieko neprisimins. Tačiau kūne lieka traumų, kurioms integruotis nebuvo galimybės, atmintis kaip iki galo nerealizuotas kūno atsakas į užpuolimą. Tad disociacija – tai kūrybiškas ir dažnai genialus vaiko sprendimas, padedantis įveikti sudėtingas, neperdirbamas, gąsdinančias, giliai integralumą pažeidusias vaikystės patirtis.
Pradėjusi gilintis ir mokytis dirbti su DID, o labiau – su asmenybės dalimis, pamačiau, kaip galima sparčiau sukelti pokyčius, stabilizuoti paciento nervų sistemą, kaip daug greičiau gali vykti integracija. Neuropsichologas Danas Siegelis yra pasakęs kažką panašaus – tai, ką norime sujungti, pradžioje reikia išskaidyti ir apžiūrėti, pažinti.
Beje, nemanau, kad DIS visais atvejais svarbu diagnozuoti. Dažnai diagnozė tampa stigma, gėda, kliūtimi. O matyti savo asmenybės dalis gali būti žaisminga ir naudinga, reflektyvu. Tai padeda integruoti supriešintas savasties dalis.
– Jei kelias asmenybės dalis iš esmės turime kone kiekvienas, kada tai jau yra sutrikimas?
– Taip, kelias asmenybes turime kone kiekvienas. Galbūt dėl to, kad beveik visi turime trauminių patirčių. Nebūtinai minėtųjų seksualinio tvirkinimo ar prievartos, nors jos tikrai labai dažnos. Medicininės intervencijos taip pat yra trauminė kūno patirtis. Tai pasakytina ir apie chroniškai nesveiką vaikui aplinką, kuri traumuoja ir sukelia tuos pačius simptomus.
Čia reikėtų priminti, kad žmogus – jo kūnas, organai, psichika, sistemos – yra kūrybiška ir dinamiška visuma. Tad kiekvienas žmogus net tokiomis pačiomis aplinkybėmis sukurs kitokią strategiją joms įveikti ir išmoks visai kitokias pamokas. Vis dėlto moksliniai tyrimai rodo, kad stiprų disociacinį tapatybės sutrikimą dažniau turės asmenys, kurie vaikystėje įgijo trauminių patirčių arba gyveno itin nepalankioje aplinkoje. Be to, nepamirškime, kad egzistuoja transgeneracinės traumos – genetiškai paveldėtos traumos, tiksliau – atsakas į jas. Toks mechanizmas būdingas visai gamtai. Tad traumos ir užpuolimai (karas, prievarta, kankinimai, okupacija, gąsdinimo kultūra) neišvengiamai palieka pėdsakų ir juos išgyvenusiesiems, ir jų palikuonims, bent trims kartoms.
Su asmenybės dalimis dirbti gana smagu, sumažėja vidinio konflikto intensyvumas, pagerėja tolerancija skirtingam savo elgesiui.
Ne sutrikimo atveju atskiros asmenybės dalys pasireiškia labai paprastai. Ne vienas „pasikalba su savimi“. Dažniau šis „pasitarimas“ yra nesutariančių, priešingų balsų. Ne vienas turime vidinį kritiką, teisėją, vaiką, t. y. tai, ką vadiname dalimis. DID atveju šios dalys dar labiau tarpusavyje nesutaria ir tarytum užvaldo žmogų, kai jis to visiškai nesitiki ir neturi galimybės „išjungti“ vienos ir „įjungti“ kitos. Nors iš pirmo žvilgsnio šis dalykas gali skambėti gana žaismingai, bet jis labiau nepatogus nei smagus. Ne vienas žmogus prisimins būsenų ar situacijų, kuriose elgėsi tarsi nebūdamas „savimi“, ir sakys „buvau kaip ne savas“.
Aš neskirstyčiau žmonių į turinčius ar neturinčius DID. Veikiau sakyčiau, kad svarbu pastebėti, kurie iš jų šį mechanizmą naudoja stipriau ar silpniau. Su asmenybės dalimis dirbti gana smagu, sumažėja vidinio konflikto intensyvumas, pagerėja tolerancija skirtingam savo elgesiui. Atrodytų, sumažėja atsakomybė už savo elgesį – ten juk buvo viena mano dalis, ne „aš“, tačiau įvyksta priešingai – žmogus ima suprasti, kad ta dalis irgi yra jis. Gal ne tokia brandi, gal pasaulį matanti ribotai, gal negalinti išmokti ar pamatyti naujų dalykų, bet vis tiek – jo dalis, vadinasi, jis.
Galėtume rasti asmenybės dalių atitikmenų ir kitose teorijose: Karlo Gustavo Jungo šešėlis, S. Freudo išstūmimas ar neigimas.
– Kodėl mūsų asmenybės dalys paprastai nesutaria?
– Kai vaikas susiduria su pernelyg sudėtingais išgyvenimais ir negali naujos patirties prijungti prie jau turimos patirties sistemos arba turi išsižadėti noro matyti pasaulį kaip saugų, žaismingą, įdomų, žadantį, jis tikrai genialiai perskelia savo asmenybę pradžioje į dvi dalis – tą, kuri patyrė nesutvarkomą įvykį ir yra nesėkmingoji, blogoji, nepriimtinoji, bandoma išstumti, nuneigti, nematyti, ir tą, kuri išgyveno ir nieko neprisimena, gali toliau džiaugtis gyvenimu, draugauti, žaisti, mokytis. Paprastai skausmingus įvykius patyrusioji dalis neišvengiamai nešasi su savimi intensyvius išgyvenimus, tačiau ne tik neigiamus, bet ir teigiamus, o naujoji, išgyvenusioji, paprastai labiau remiasi mąstymu, yra mažiau emocinga ir todėl atsparesnė aplinkai.
Turime nustoti save vertinti ne kaip „sergančius“, net jei nesame tobuli ar turime simptomų.
Vėliau, vaikui augant, keičiantis ir plečiantis jo pasauliui, atsirandant daugiau patirčių, išgyvenimų, situacijų, aplinkų, jau atskirtas asmenybės dalis dažnai reikia dalinti į dar daugiau, kad geriau reaguotum į pokyčius. Teorija iš tiesų yra šiek tiek sudėtingesnė, ir tiems, kuriems įdomu, siūlyčiau pasidomėti Franko W. Putmano struktūrine disociacijos teorija, taip pat IFS – vidinės šeimos sistemos teorija, sukurta Richardo Schwartzo, ar jau mano minėtos J. Fisher, kuri kūrybiškai integruoja abi teorijas, darbais.
– Taigi darbas su skirtingomis asmenybės dalimis Jums ir Jūsų pacientams pasiteisino?
– Kai pradedi dirbti su asmenybės dalimis, pamatai, kiek daug žmonių šis būdas tinka, kaip jis paspartina pokyčius ir jokių diagnozių daugiau nereikia. Liga įrašoma į žinynus tam, kad jos gydymą galėtų apmokėti ligonių kasos ir žmonės, kenčiantys nuo besikeičiančių asmenybės dalių, būtų pripažinti ir galėtų reikalauti tinkamo gydymo. Svarbiausia šiuo atveju yra visuomenės ir terapeutų branda suvokti, kad traumų, itin stiprių išgyvenimų, deja, esame patyrę beveik visi. O jei ne mes, tai jų, ko gero, patyrė mūsų tėvai ar seneliai.
Turime nustoti tai ignoruoti ir save vertinti ne kaip „sergančius“, net jei nesame tobuli ar turime simptomų, bet kaip siekiančius susitaikyti su savo ar protėvių žinojimu, kad pasaulis yra ne tik mielas, pūkuotas ir gražus, bet ir užgaunantis, žeidžiantis, užpuolantis, kai tam esi mažiausiai pasiruošęs. Be to, turime neatsisakyti nuostabios minties, kad visi, jei pasistengtume, galėtume gyventi santarvėje. Nelengva juk, ar ne?
DIS yra ne tik sutrikimas, bet ir dovana. Dovana, kurią reikia pritaikyti prie gyvenimo, o ne atiduoti į blusų turgų. Mūsų asmenybės dalys savyje slepia ne tik traumines patirtis, bet ir nepanaudotus resursus – galimybę suvokti pasaulį unikaliai, giliai. Mūsų asmenybės dalys – tai galimybė atgaivinti visą pasaulio patirtį: nuo kūdikiško atsidavimo ir priėmimo, vaikiško žaismingumo, žingeidumo, smalsumo, gebėjimo jausti ryšį su visa gamta, paaugliško maištingumo, drąsos, nekonformiškumo, jaunatviško jausmingumo ir idealizmo, brandaus racionalumo ir praktiškumo bei kitų dalykų.
Tad išgijimas šiuo atveju – tai išmokimas ir leidimas savo dalims girdėti vienai kitą, pasiremti vienai kita, iš susipešusios neklusnios nesutaikomų dalių grupės sukurti vieningą komandą, kur asmuo yra treneris, o visos jo dalys – žaidėjai. Visa tai yra vienas „aš“ – nuostabus kūrinys, užtaisas, su kuriuo tikrai galima pažinti visą pasaulio ir kitų žmonių grožį, kurti, gyventi, verkti, gedėti, džiaugtis, juoktis, žaisti, bręsti, senti.
