– Kodėl jums įdomūs jausmai ir emocijos?
– Ilgą laiką jų nepažinojau. Teoriškai gal ir žinojau, kas jie, bet neturėjau artimo santykio nei su savo emocijomis, nei su mane supančiais žmonėmis. Ankstesniame gyvenimo etape man daug svarbiau buvo atsakyti į klausimus: „Kodėl aš čia esu? Kokia gyvenimo paskirtis?“ Šie klausimai nedavė ramybės nuo pat paauglystės.
Nors mokykloje turėjau draugų, mokiausi gerai, nebuvau užguitas, viduje visada kirbėjo – atrodė, kad kažko trūksta. Būdamas šešiolikos, užsimaniau pažinti savo protą, norėjau išmokti sustabdyti savo mintis. Galvodavau – negi tie dialogai ir monologai visada turi suktis mano galvoje?
Prisimenu, net bėgte išbėgdavau iš namų. Toks sportiškai nusiteikęs atsisėsdavau po medžiu ir „išjungdavau protą“, nors niekas meditacijos manęs nemokė. Kartais man netgi pavykdavo atrasti momentą tarp dviejų minčių. Tai buvo pakankamai intensyvus dabarties patyrimas.
Galvodavau – negi tie dialogai ir monologai visada turi suktis mano galvoje?
Vėliau išvažiavau studijuoti į Angliją, susipažinau su Vipasanos meditacijos praktika, pradėjau medituoti, skyriau tam aštuonerius metus ir keliavau po pasaulį, meditavau įvairiose vietose. Dar vėliau pradėjau dirbti su sunkią negalią arba stuburo traumas turinčiais žmonėmis – iki kaklo paralyžiuotais, nevaikštančiais. Padėjau jiems gyventi kasdienybėje.
Per visą šį laikotarpį siekiau geriau pažinti save, pasaulį, atsakyti į egzistencinius klausimus. Kai prieš porą metų grįžau gyventi į Lietuvą, į paviršių iškilo emocijos ir santykiai – sritys, kurių meditacija tiesiogiai nepaliečia. Pajutau vidinį trūkumą, o gal tiesiog atėjo laikas pilniau save suvokti – pradėjau jausti santykių trūkumą. Pamačiau savo ribotumą, supratau, kad vienas pats visko negaliu padaryti. Naujai pažvelgiau į santykius su tėvais.
– Net jeigu meditacija nėra skirta jausmams tyrinėti, regis, ji jus atvedė ten, kur dabar esate. Papasakokite plačiau, kokių svarbių dalykų išmokote medituodamas.
– Meditacija padėjo prisiliesti prie dabarties momento ir patirti, kad dabartis gali būti labai turtinga – vienu metu vyksta tiek daug dalykų ir niekuomet nebūna nuobodu! Jau paauglystėje buvau įsitikinęs, kad daug ką praleidžiu. Svarstydavau, kaip padaryti, kad nepraleisčiau, ir kaip iš tikrųjų patirti prieš mane besireiškiantį gyvenimą.
Meditacija man suteikė progą mokytis gyventi patiriant tikrovę giliau. Įgijau išminties ir per patirtį suvokiau laikinumą. Patyriau, kad manyje vykstantys procesai, mano mintys, pojūčiai ir aš pats – visa tai nuolat keičiasi. Ir laikinumas nėra teorija – aš jaučiu, kaip mano dalelės kiekvieną akimirką juda, vyksta cheminės reakcijos.
Buvo tokių patyrimų, kai jaučiau tą virsmą itin subtiliame lygmenyje. Šis virsmas vyksta nuolat kiekvienoje kūno dalelėje. Ir niekas nenuginčys šio patyrimo, kad aš kiekvieną akimirką vis mirštu ir gimstu iš naujo, kad mano dalelės tai daro milijonus kartų.
Ši įgyta, patirta išmintis formuoja mano tolesnį ėjimą per gyvenimą ir ryšį su kitais. Galiausiai medituodamas praktikuoju meilę, geranoriškumą kitiems – linkiu, kad kitiems pasisektų. Ir tik patyręs tokią atjautą, supratau jos vertę – duodamas kitiems, aš pats iš to daug pasisemiu.
Norint jausti empatiją, tenka pajusti dalį to, ką jaučia kitas.
– Šiuo metu „duodate kitiems“ vesdamas įvairias emocijų patyrimines dirbtuves, taip pat individualias konsultacijas. Kiekvieną dieną girdite daug skirtingų istorijų, matote daug intensyviai jaučiančių žmonių. Ką iš to gaunate?
– Kartais tikrai būna, kad tarsi perimu kitų žmonių jausmus ir su jais kurį laiką būnu, gyvenu. Kita vertus, man atrodo, kad kaip tik būtų keista, jei kitam dalinantis jautria istorija manyje niekas nė nesukirbėtų ir likčiau nepaveiktas. Norint jausti empatiją, tenka pajusti dalį to, ką jaučia kitas. Ir, mano manymu, tai žmogiška. Juk be šio gebėjimo negalėtume jausti tikro artumo su kitais – liktume saugūs, tačiau giliai viduje jaustumės izoliuoti, vieniši.
Tiek asmeniškai konsultuodamas, tiek grupių metu ar atsakinėdamas į skambučius Jaunimo linijoje, aš jaučiu, jog suteikiu kitiems labai svarbią asmeninę erdvę. Tokią erdvę, kurioje niekas nepatarinėja, tačiau išklauso, palaiko ir paskatina, kurioje yra saugu. Žinau, kaip tai vertinga, nes ir man dažnai prireikia tokios erdvės.
Šiame savo gyvenimo etape empatiją laikau svarbia vertybe. Toks bendravimas, įsiklausymas į kitą žmogų, padrąsinimas jį saugiai, savu tempu pasigilinti į visa tai, kas vyksta viduje, man suteikia džiaugsmo. Toks bendravimas man vėl ir vėl primena, kas yra žmogiška, iš kur kyla gili bendrystė ir atjauta.
– Kaip gimė projektas „Per patirtį“?
– „Per patirtį“ gimė iš įmonių darbuotojams skirto projekto, kurio ašis – streso valdymas ir perdegimo prevencija. Kaip išbūti komandoje, tame gana sudėtingame organizme, kaip išlaikyti ryšius, padėti vieni kitiems ir neperdegti? Kadangi mūsų mokymai yra patyriminiai, sugalvojome tokį pavadinimą – juk iš esmės tikras mokymasis įvyksta per asmeninį patyrimą.
Projektas auga, šiuo metu vyksta „Points of You“ vakarai, jausmų pažinimo vakarai, emocijų patyrimo dirbtuvės, organizuojame vyrų saviugdos erdvę – visa tai vienija mokymasis per patyrimą. Supažindinę dalyvius su baziniais teoriniais pagrindais, kviečiame juos „ragauti“ to, ko mokome, ir per patirtį užtvirtinti.
– O kaip apskritai apibūdinamas patyrimas, patirtis?
– Tai tam tikrų dalykų išgyvenimas. Kaip yra pasakęs vienas Rytų mokytojas, yra trijų rūšių išmintys. Pirmoji – aš kažką išgirstu, perskaitau, man pasako ir aš patikiu. Tai tikėjimu paremta išmintis. Antroji išmintis pasireiškia, kai visa tai įsisąmoninu ir suprantu protu, o trečioji išmintis – tai, ką aš patiriu savo kūnu ir protu, praleidžiu pro save, tai, ko niekas nenuginčys.
Ši išmintis yra manyje ir aš tai žinau. Pastarosios išminties mes ir siekiame. Viskas, ko mokaisi, kol to nepatiri, lieka kažkur ore. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu – juk šito iš knygų neišskaitysi!
Pyktis padėtas į destruktyvių emocijų lentynėlę, nors realiai jis tėra emocija.
Neseniai darėme mokymus apie pyktį. Akivaizdu, kad svarbiausias momentas yra patirti savo pyktį ir susipažinti su juo asmeniškai. Šiose dirbtuvėse mes kartais inscenizuojam situacijas, kuriose kyla pyktis. Tokiu būdu mokomės ne tik patirti pyktį, bet ir konstruktyviai jį išreikšti. Paprastai žmonės bijo pykčio, nes jį asocijuoja su veiksmais, kurie kyla po pykčio.
Dažnai tai būna destruktyvūs veiksmai, todėl pyktis padėtas į destruktyvių emocijų lentynėlę, nors realiai jis tėra emocija. Tačiau veiksmai gali būti tiek konstruktyvūs, tiek destruktyvūs. Mes čia ir mokomės, ką daryti – kaip neuždaryti pykčio viduje, kad užsistovėjęs nevirstų į ilgalaikę depresiją ar fizines ligas, o išleisti į išorę, tačiau tokia forma, kuri būtų sveika ir nesugriautų viso namo!
– Tikriausiai mes draudžiame sau patirti ar išreikšti ne tik pyktį?
– Taip. Paskutinėje grupėje tyrinėjome keturias dažniausiai kylančias emocijas – baimę, liūdesį, pyktį ir džiaugsmą. Jas tyrinėdami, mokėmės atpažinti šimtus kitų jas lydinčių emocijų ir jų atspalvių. Jų yra daugybė ir jos reiškiasi kiekvieną akimirką. Mokėmės leisti sau jausti, įsisąmoninti, kad jausti ir išreikšti jausmus yra sveika, išbandėme įvairius išraiškos būdus.
Žmonės dažnai bijo jausmų. Vieni bijo džiaugsmo, kiti bijo pykčio, dar kiti – liūdesio. Dažniausiai neigiamų jausmų bandome vengti, o teigiamų vaikomės, ir kai jie mus ištinka, neretai įsitempiame, jaučiame stiprų nerimą, kad jie kažkada pasibaigs. Čia tenka pripažinti, kad jausmų skirstymas į teigiamus ir neigiamus iš esmės yra žalingas.
Aš irgi manydavau, kad pykti žalinga, ir buvau įsitikinęs, kad niekada nepykstu.
– Kaip manote, iš kur atsiranda toks jausmų skirstymas?
– Iš žmonių pojūčių. Kai kyla liūdesys, baimė, pyktis, visa tai, kas vyksta fiziologiniame lygmenyje, yra sveika mūsų organizmo reakcija į situaciją. Mes jaučiame nemalonius pojūčius. Žinoma, yra žmonių, kurie mėgsta pykti, – jiems lengva jausti pyktį ir jį išreikšti. Na, gal retkarčiais viena kita lėkštė sudūžta... Ir yra žmonių, kurie giliai viduje tiki, kad pyktis yra velnio pramanas.
Aš irgi manydavau, kad pykti žalinga, ir buvau įsitikinęs, kad niekada nepykstu, kad esu toks be galo geras... Jei man kas pasakydavo – „tu turbūt pyksti“, pasipiktinęs atsakydavau: „Baik tu, aš niekada nepykstu!“ Ir šis įprotis dažnai tampa vertybe. Žalinga vertybe. Juk paprastai visi susierziname ar pykstame, galima sakyti, kiekvieną dieną. Ir ką mes darome? Jei esame įpratę nepykti, ši emocija užsisuka labai giliai, įsismelkia į mus ir pradeda „valgyti“ iš vidaus – apima bejėgiškumas, savigrauža, depresija ar atsiranda fizinės ligos.
– Mes dažnai bandome pyktį „išbėgioti“, o liūdesį „suvalgyti“. Ar tai gali būti veiksminga? Gal ne visada būtina reikšti savo jausmus?
– Žinoma, vienas iš efektyvių pykčio valdymo būdų yra fizinis aktyvumas. Ir tai tikrai vertingas įrankis, ypač kai pyktis užauga tiek, kad per ausis ima dūmai rūkti. Tokiu atveju triskart apibėgti aplink namą labai naudinga. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek tenka grįžti į tą pačią situaciją ir mokytis, kaip viduje kylant pykčiui bendrauti ir būti suprastam.
Liūdesys taip pat gali pasiekti ribą, kai į jį pažvelgti tampa per sunku. Tada geriausia kreiptis į patikimą specialistą, kuris gali padėti. Durims prasivėrus, pamačius bent dalį to, kas slepiasi pilkame liūdesio debesyje, tampa drąsiau jį pažinti, priimti. Čia panašiai, kaip atidarius duris į kokią nors seniai nevėdintą patalpą: kuo toliau, tuo darosi gaiviau ir lengviau joje būti. Taip pat ir su baime, kaltės jausmu, gėda ar nerimu.
– Tikriausiai visi esame sutikę žmonių, teigiančių, kad nieko nejaučia arba kad vadovaujasi vien savo protu, nes jausmais pasitikėti negalima. Ką jūs manote apie tai?
– Labai įdomus klausimas. Psichologijos mokslas emocijas pradėjo tyrinėti tik prieš kelis dešimtmečius, ilgai jos buvo vertinamos kaip „nepatikimas rodiklis“. Tačiau šiandien dedama vis daugiau pastangų siekiant suprasti emocijas ir išmokti jomis protingai pasinaudoti.
Viena tapo aišku, kad emocijas jaučia visi. Kitaip žmogus paprasčiausiai neišgyventų. Ir tikrai yra žmonių, kuriems nelengva įvardinti savo jausmus: jausmai vyksta pasąmonėje ir žmogui atrodo, kad jis nieko nejaučia. Kai kurie emocijas tiriantys mokslininkai sako, kad jausti emociją reiškia akimirkai „išduoti“ protą.
Jausmai ir protas tarsi yra du įrankiai, kuriuos naudodami galime įgudusiai eiti per gyvenimą. Tačiau tiesa, kad pasikliauti jausmu kai kuriems iš pradžių tikrai gali būti didelis ir net bauginantis iššūkis.
– Labai keista, kad net šiandien, kai jau tiek nemažai žinome apie pasaulį ir žmogų, turime mokytis atpažinti ir išreikšti jausmus.
– Aš taip pat dėl to jaučiu apmaudą. Kai pradėjau mokytis pažinti emocijas, supratau, kiek manyje daug spragų. Ir kaip tai yra svarbu – ir svarbu kiekvieną dieną! Pradėjęs savanoriauti „Jaunimo linijoje“, mokymų metu suvokiau, kiek daug manyje yra jausmų, apie kuriuos nieko nežinau. Vėliau pradėjau mokytis juos pastebėti.
Supratau, kad būtent iš jausmų stebėjimo atsiranda bendrumas su kitu žmogumi: aš jaučiu, tu jauti, kartais mūsų jausmai persipina, gimsta empatija, aš iš dalies jaučiu tai, ką tu jauti, atsiranda ryšys. Tai ir yra svarbiausia, kad jausmai ir jų pažinimas mus veda prie gilesnio ryšio savimi ir su mus supančiais žmonėmis.
