S.Tacas gimė Lietuvoje 1946-aisiais, taigi iškart po Antrojo pasaulinio karo. Abu jo tėvai – per karą išgyvenę žydai. Būdamas 27-erių, jis emigravo į Izraelį, o nuo 1984-ųjų gyvena JAV ir jau kelis dešimtmečius dirba savo įkurtoje klinikoje Niujorke. Šiame mieste jis vienas trokštamiausių pasaulinio lygio įžymybių kineziterapeutų, o neretai – ir paskutinė jų viltis įveikti profesinius skausmus.
Vakarų medicinos patirtį sujungęs su Rytų technikomis, jis sukūrė unikalią kūno derinimo programą. Jo pacientų galerijoje – kompozitorius Andrew Lloydas Webberis, baleto šokėja Nina Ananiašvili, aktorė Kathleen Turner ir kt.
Nepaisant didžiulės sėkmės užjūryje, S.Tacas niekada nenutraukė ryšių su Lietuva ir vispusiškai stengiasi prisidėti prie kineziterapeutų įgūdžių tobulinimo programų, dažnai šiais tikslais atvyksta į Lietuvą.
Lietuvių kalba išėjusios net trys jo knygos, parašytos kartu su žurnaliste ir rašytoja Inga Liutkevičiene. Pirmoji iš jų – „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ – kaip tik apie tai, kaip natūraliais būdais, be vaistų ir operacijų puikiai jaustis ir laisvai judėti.
Šiuo sudėtingu visam pasauliui laikotarpiu S.Tacas vėl nepamiršo savo šaknų – Lietuvos. Jo dovana tautiečiams – unikalios, pagal jo metodiką sudėliotos mankštos, kurias jis internetu veda iš koronaviruso epidemijos apimto Niujorko.
Pagrindinis šių mankštų akcentas – kvėpavimo ir limfinės sistemų stiprinimas, kadangi būtent nuo jų labai priklauso organizmo atsparumas virusams ir bakterijoms. Antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 17 val. Lietuvos laiku gali prisijungti visi norintieji, o tuo metu negalintys vaizdo įrašus bei daugiau informacijos gali rasti jo įkurto paramos fondo TATZ feisbuko paskyroje.
15min GYVENIMO skaitytojams kineziterapeutas pažėrė ir daugiau patarimų, kaip išgyventi šį sudėtingą laikotarpį.
– Mankšta, kurią rodote, nėra įprasta tiems, kurie laukia daugiau fizinių pratimų. Kuo ji remiasi?
– Šios metodikos ištakos siekia 1971-us metus, kai Druskininkuose mokiausi pas Karolį Dineiką, kurio gydymas kaip tik ir rėmėsi kvėpavimu. Iki tol maniau, kad jau moku kvėpuoti, bet pas jį mokydamasis supratau, kad nemoku visiškai. Taip pat jo sistemoje buvo specialūs masažai ir pratimai plaučių problemų turintiems žmonėms.
Taip pat ši sistema buvo paremta sveiku judėjimu, kuris apsaugotų nuo sąnarių protezavimo operacijų. Dabar visi deda į jas dideles viltis, bet aš dirbdamas matau, kad pakeitus klubo ar kelio sąnarį problemos neišnyksta. Dirbtinis sąnarys galbūt kartais nuima naktinį skausmą, bet kūnas tampa dar nejudresnis ir kreivesnis.
Dabar kalbama apie tai, kad žmonės, kurie persirgo koronavirusu, ateityje taip pat gali turėti tam tikrų problemų su plaučiais. Todėl, kaip ir prieš sąnario pakeitimo operaciją būtina daryti kineziterapiją, nes moksliniai tyrimai rodo, kad kūnas tuomet po operacijos geriau atsistato, taip ir viruso pasekmes plaučiams galime sumažindami užsiimdami profilaktika iš anksto.
Kaip teigia dauguma prognozių, šis virusas anksčiau ar vėliau vis tiek atkeliaus į visų mūsų kūnus. Taigi turime savo organizmą paruošti šiai kovai iš anksto. O pagrindas tam yra kvėpavimas ir limfinė sistema. Labai gerai, kad mes sėdime namuose, dažnai plauname rankas ir laikomės visų valdžios rekomendacijų, tačiau to neužtenka.
Man gaila, kad šiuo metu nesu Lietuvoje, bet tikiu, kad per porą mėnesių viskas praeis, ir aš atvyksiu. Tuomet organizuosime kursus žmonėms, kad kompensuotume tą nuostolį, kurį per epidemiją patyrėme sėdėdami namuose ir galynėdamiesi su niūriomis mintimis.
Turime savo organizmą paruošti šiai kovai iš anksto. O pagrindas tam yra kvėpavimas ir limfinė sistema.
Per savo mankštas ir noriu parodyti, kad nebūtina mums eiti į sporto klubą, krepšinio aikštelę ar sėsti ant dviračio. Daug gerų dalykų galime daryti ir namuose, kad sustiprintume kvėpavimo ir limfinę sistemas. Be to, Lietuvoje susimokėti už kineziterapeuto paslaugas ne kiekvienas pagyvenęs žmogus išgali, todėl noriu, kad kuo daugiau tiek mano bendraamžių, tiek jaunų žmonių, išmoktų dirbti su savo kūnu patys.
– Iki šiol jūsų fondas rūpinosi menininkų fizine sveikata. Ar tai reiškia, kad fondas keičia kryptį?
– Kol kas – taip, o vėliau, kai viskas praeis, vėl grįšime prie menininkų – muzikantų, dainininkų, šokėjų.
Paskutinius kelis dešimtmečius Niujorke turiu kliniką, kuri dažniausiai dirba su šios srities žmonėmis. Todėl man malonu matyti, kai prasimuša meno žmonės ir iš Lietuvos, kai jie pas mus atvyksta ir pasirodo svarbiausiose salėse. Tačiau taip pat labai gerai žinau, kad tūkstančiai menininkų lieka už borto. Viena iš priežasčių – fizinės kūno problemos, kurios sustabdo karjeros vystymąsi (šokėjams – keliai, nugara, muzikantams – viršutinė kūno dalis).
Todėl mano fondas daro viską, kad būtų paruošti kineziterapeutai, galintys dirbti būtent su šiais žmonėmis, nes kai, tarkime, smuikininkas dėl dešinio peties skausmo nueina pas gydytoją, šis jam pasiūlo tik pakeisti rankas grojant. Skamba kurioziškai.
Taigi su menininkais dirbantiems kineziterapeutams reikia šiek tiek išmanyti muzikinių instrumentų biomechaniką, šokio pagrindus, kad geriau suprastų menininkų kūno problemas.
Aš visada sakau, kad sveikiausi yra liaudies šokiai. Būtent čia yra sveikata. Niujorke nėra lietuvių liaudies šokių ratelių, todėl savo pacientus siunčiu šokti afrikietiškų šokių. Kuo anksčiau pradėsime šokti „liaudiškus šokius“, teisingai kvėpuoti, tuo lengvesnė ir malonesnė mums bus senatvė. Mums nereikės vaistų iš vaistinės, o mūsų vaistai bus kamuolys ir lazda – tiek knygose esu parašęs, tiek pats rodau daug pratimų, kuriuos galima daryti su šiomis priemonėmis.
– Taigi esate nusiteikęs atskleisti visas savo paslaptis?
– Iš pensijų fondų gaunu tiek pinigų, kad tikrai nebijau, kad iš manęs kažkas atims duonos kąsnį. Nežinau, kiek man metų dar liko dirbti – 10, 20, todėl noriu apmokyti kuo daugiau kineziterapeutų Lietuvoje.
Šiemet pas mane jau mokėsi keturi kineziterapeutai iš Lietuvos. Esu labai patenkintas, kad mano fondas suteikia galimybę jauniems specialistams atvažiuoti pas mane į kliniką ir praktiškai stebėti darbą, kuris čia vyksta.
Geras mokytojas visada tikisi, kad jo mokinys bus geresnis už jį, o kiekvienas pacientas – tai naujas mūšis. Savo pacientams visada sakau: mes esame trise – tavo problema, aš ir tu, ir nugalėti tavo problemą galėsiu tik tuomet, jeigu mes su tavimi sudarysime sąjungą.
Aš savo pacientus mokau daug dalykų, kuriuos jie gali daryti patys. Aišku, atsiranda ir tokių, kurie nori, kad viską padaryčiau už juos. Tada sakau: gerai, tai tau kainuos papildomus 2 tūkst. dolerių, bet tu tikrai galėtum visa tai daryti ir pats.
– Kaip jūs šiuo metu pats jaučiatės Niujorke? Kaip atrodo jūsų diena?
– Prie mano namų yra uždaras parkas, skirtas specialiai mūsų gyventojams, tad kasdien du kartus per dieną po 1–1,5 val. išeinu pasivaikščioti, atlieku pratimus. Dabar čia lankosi tik tėvai su mažais vaikais, o kiti žmonės užsidarę. Vaikščiodamas žiūriu į dangų, meldžiuosi saulei, kad man padėtų būti stipresniam ir kad kuo geriau atlaikyčiau šį metą.
Už šimto metrų yra restoranas, kuriame galima nusipirkti maisto išsinešimui. Tačiau jeigu noriu rimčiau apsipirkti, valandą upės pakrante einu į labai didelę parduotuvę. Kainos, regis, šiuo metu kiek kilstelėtos, bet tikrai nieko netrūksta. Po parduotuvės išsikviečiu taksi, kad vairuotojas su kauke mane parvežtų.
Gatvės – tuščios, o net pažįstami žmonės neretai apsimeta, kad manęs nemato. Manau, kai epidemija praeis, psichologinės traumos pasekmių neišvengsime ir, ko gera, keisis kai kurie bendravimo įpročiai, pavyzdžiui, sveikinantis paspausti ranką.
Kita vertus, man labai priimtinas ir atrodo daug sveikesnis rytietiškas nusilenkimas pasisveikinant. Kai atvažiuoju į Lietuvą, nuo rankos paspaudimų man visada įsiskausta ranką, nors pats dirbu rankomis. Ypač dzūkai smarkiai spaudžia.
Šiuo metu svarbios šiltos vonios su druska. Aš dar dedu ir daug sodos.
Taigi iš šios nemalonios situacijos pasiimsime ir daug gerų dalykų. Žmonės pradės daugiau dėmesio skirti savo kūnui, kvėpavimui, limfinei sistemai, kuri turi būti geros būklės visada. Visiškai nebūtina iššokti į aukštį 2,20 metro ar 100 metrų nubėgti per 10 sekundžių, bet judėti mes turime, kad mūsų sąnariai išliktų lankstūs.
Aš pats dabar visą savo dėmesį ir jėgas sutelkiu į kūno stiprinimą. Šiuo metu svarbios šiltos vonios su druska. Aš dar dedu ir daug sodos. Anksčiau tokią vonią pasidarydavau kartą per savaitę, o dabar – kasdien.
Ką nors veikdamas – valydamas dantis, skusdamasis ar tiesiog sėdėdamas – visą laiką stengiuosi judėti. Prisiminkite savo mažus vaikus ir anūkus, kurie visą laiką juda.
Judėkite ir jūs, net sėdėdami, nes žmogui natūralu judėti, tuo metu kūnas su mumis kalba mums suprantamesne kalba. Ir dar: kadangi šiuo metu neturiu galimybės daryti vieno maloniausių dalykų – rankomis liesti kito žmogaus, todėl dabar dažnai liečiu save. Kitaip tariant, stengiuosi bendrauti su savo kūnu.
Lavinu savo kvėpavimą, vis prisimenu savo diafragmą, pagalvoju, paglostau ją, pastuksenu, kad kvėpuočiau jai padedant. Taip pat mėgstu trinti rankas, mes su amžiumi pirštai stingsta.
Iš esmės darau tuos dalykus, kuriuos darydavau su savo pacientams. Taigi aš nuolat kreipiu dėmesį į savo kūną – į raumenis, kaulus, vidinius organus.
Tai darydamas ir patardamas kitiems, remiuosi savo 50 metų darbo patirtimi – metodais, padedančiais sustiprinti žmogaus organizmą, o jeigu yra bėdų – ir išgydyti. Visus juos esu išbandęs ant savęs ir žinau, kad jie padeda.
Tikiu, kad visa tai padės mums tapti atsparesniems ir jeigu ateityje vėl teks susikauti su kokiu nors virusu, būsime jam pasiruošę.
Taigi darykite vonias, kvėpuokite, stuksenkite rankomis visą savo kūną, prisiminkite, kur yra limfiniai mazgai, ir pasakykite jiems, kad juos mylite, paprašykite jų pagalbos šiuo metu.
