Vietoj žvejybos – į ligoninę
Su ponu Jonu ir jo žmona Loreta susitikome šeimos namuose Tauragėje, prabėgus porai dienų nuo vadinamojo antrojo J.Stažio gimtadienio. 2018 m. rugsėjo 13-osios pavakarė, atrodė, niekuo nesiskiria nuo kitų dienų – juodu su žmona, kaip ir kasdien, nes yra užkietėję žvejai, ruošėsi į žvejybą.
„Kasdien penktą valandą Loretai grįžus iš darbo važiuodavome žvejoti. Skambinu žmonai, sakau, paimk sliekus ir važiuosime. Belaukiant jos man po truputį ėmė skaudėti apatinę nugaros dalį. Anksčiau irgi paskaudėdavo, bet išgerdavau tabletę nuo skausmo ir praeidavo.
Tą patį padariau ir tą pavakarę. Prabėgo dar šiek tiek laiko, jau reikia važiuoti į žvejybą, o mane staiga taip surėmė skausmas. Labai greit jis tapo tiesiog nepakenčiamas.
Žmona – medicinos sesuo, baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, sako, nori suleisiu vaistų nuo skausmo. Tik spėjo jų suleisti, man visur ėmė traukti mėšlungis. Atrodė, kad net ir veidą surakino. Sakau jai: „Viskas, Loreta, mirštu“, nes jaučiau, kad tuoj nebekalbėsiu.
Ji nesutriko, ėmė keliais spaudyti man tą mėšlungį, paskambino į ligoninę, atvažiavo greitoji. Dar pats sugebėjau iš antro aukšto nulipti ir nueiti į greitosios automobilį“, – kas nutiko prieš metus, pradėjo pasakoti pašnekovas.
Koridoriai skleidėsi, kaip jis šaukė iš to skausmo, o gydytoja juokėsi: toks vyras, akmenukas įstrigo ir skausmo nepakenčia.
Vyrauja toks įsitikinimas, kad vyrai mažiau pakantūs skausmui, galbūt dėl šios priežasties ir ponas Jonas Tauragės ligoninėje susilaukė pašaipaus seselės abejingumo, neva apsimetinėja. „Aš jums nemoku apsakyti, koks beprotiškas buvo tas skausmas. Jokie vaistai jo nenumalšino“, – giliai atsiduso drūtas vyras.
Į pokalbį įsiterpė ir ponia Loreta: „Koridoriai skleidėsi, kaip jis šaukė iš to skausmo, buvo visas violetinis, drabužiai – tiesiog gręžiami, o gydytoja juokėsi: toks vyras, akmenukas įstrigo ir skausmo nepakenčia. Nieko neradę jie nutarė, kad greičiausiai inkstuose yra akmenukas.“
Pasiūlė pagulėti karštoje vonioje
Tauragės ligoninėje J.Stažiui buvo atlikti vidaus organų rentgenologinis bei kraujo tyrimai, nieko nerasta. Ponios Loretos teigimu, tik su gydytojos giminaitės įsikišimu buvo atlikta kardiograma.
„Atėjo mūsų giminaitė vaikų gydytoja, pasikvietė kolegą chirurgą, jis vidaus ligų gydytojos paklausė, ar bent kardiogramą padarė, o ji arogancijos pilna atsakė: „O kam reikia? Ką aš ten pamatysiu?“
Jonas – širdininkas, jam nustatytas širdies ritmo sutrikimas. Bet gydytojai kažkodėl vis tiek atrodė, kad vyras daugiau vaidina, nei jam iš tiesų skauda“, – neslėpdama jaudulio kalbėjo L.Stažienė.
Galiausiai J.Stažiui buvo atlikta echoskopija, tačiau ir ji nieko neparodė. „Nes viduriai buvo iškelti, pilni dujų, o pilvo aorta eina palei stuburą, todėl nieko nesimatė. Aišku, jeigu nebūtų buvę tų dujų, būtų buvęs stipresnis kraujavimas ir jis iškart būtų kritęs. Jo pilvo presas ištreniruotas, dujos spaudė, tai viską sulaikė ir gyvybę gelbėjo, nors diagnozei nustatyti tai ir nepadėjo“, – pasakojimą tęsė ponia Loreta.
Tą naktį J.Stažys praleido Tauragės ligoninėje, nors budinti gydytoja ir sakė, kad nėra prasmės čia likti, siūlė važiuoti namo ir pagulėti karštoje vonioje.
„Kadangi tyrimai nieko nerodė, skausmas buvo nugaros apačioje, nutarė, kad greičiausiai inkstuose yra akmuo. Vidaus ligų gydytoja norėjo išvaryti mus namo, nors vyras, vaistų prifarširuotas, pats jau sunkiai besilaikė ant kojų. Tik to chirurgo dėka Joną paguldė nakčiai į ligoninę. Bet visą naktį niekas net neatėjo pažiūrėti...
Chirurgas buvo sakęs, kad ryte padarys kompiuterinę tomogramą ir žiūrės, kas yra. Tačiau rytą atėjęs pasakė: nerizikuojame, rašau su klaustuku apie galbūt trūkusią aortą – jis, matyt, jau kažką įtarė, – ir skubiai vežame į Klaipėdą. Tai įsivaizduokit, kas būtų buvę, jei su trūkusia aorta tą vakarą būtų grįžęs namo ir ėjęs pagulėti į karštą vonią...“ – svarstė L.Stažienė.
Liepė atsisveikinti su šeima
Kitą rytą J.Stažys buvo nuvežtas į Klaipėdos jūrininkų ligoninę, kur jam buvo atlikta kompiuterinė tomografija, parodžiusi, kad vyrui išties trūko pilvo aorta.
„Norėjo iškart daryti operaciją, bet kraujas buvo per skystas“, – pasakojimą tęsė ponia Loreta.
„Toks paradoksas, nes šiaip geriu vaistus, kad kraują skystintų – dėl širdies rimto sutrikimų, o tada kaip tik reikėjo, kad jis būtų tirštesnis. Bet laukti nebuvo kada. Greit susisuko du anesteziologai, suleido vaistus, kad kažkiek sutirštintų kraują“, – įsiterpė ponas Jonas.
Kad trūkusi aorta ir veža operuoti, sužinojau tik per durų langą pamačiusi, kad jam duoda pasirašyti kažkokius lapus.
Prieš pat operaciją gydytojas J.Stažiui liepė atsisveikinti su žmona ir vaikais ir, duodamas pasirašyti dokumentus, įspėjo, kad, jei nesutiks operuotis – mirs iškart, jei sutiks – 5 proc. tikimybė, kad pavyks išgyventi. „Pasakiau žmonai ir vaikams, kad eitų pavalgyti picos, čia mane greit sutvarkys“, – savo žodžius prisiminė pašnekovas.
Ponia Loreta užsiminė, kad tai, jog kompiuterinė tomografija nebuvo atlikta Tauragėje, veikiausiai padėjo vyrui išsaugoti gyvybę, nes atliekant tomografiją rentgenas paveikia kraujagysles, o ponas Jonas ir taip jau buvo netekęs 2,5 litro kraujo.
„Kad trūkusi aorta ir veža operuoti, sužinojau tik per durų langą pamačiusi, kad jam duoda pasirašyti kažkokius lapus. Įpuoliau ten sakydama, kad be akinių jis nieko nemato. Tada vyras ir pasakė, kokia situacija. Visko tikėjomės, pasimetimas buvo beprotiškas“, – paklausta, kaip reagavo į tokią žinią, pasakojo ponia Loreta.
Po operacijos – savaitę trukusi koma
Stažių teigimu, gydytojas, atlikęs operaciją, – labai geras specialistas, bet visiškai nekalbus. „Iš jo tik po žodį traukdama sužinojau, kad operaciją pavyko išgyventi“, – lengvesnio atodūsio akimirką prisiminė pašnekovė. „O man jis išvis į jokius klausimus neatsakinėjo, tai net ir nežinau, kokio ilgio vamzdelį ten įstatė“, – pridūrė ponas Jonas.
Po operacijos vyrui buvo sukelta dirbtinė koma, trukusi savaitę. „To reikėjo, nes keturias dienas jis buvo paliktas neužsiūtais viduriais, pilvas atviras – negalima judėti. Po keturių dienų jį vėl vežėsi į operacinę pažiūrėti, ar viskas gerai su tuo įstatytu vamzdeliu, ir tik tada užsiuvo“, – paaiškino ponia Loreta.
Keturias dienas jis buvo paliktas neužsiūtais viduriais, pilvas atviras – negalima judėti.
„Atsibudęs maniau, kad esu prikaltas prie kryžiaus“
Tos dienos ponui Jonui kaip reikiant sumaišė sapnus ir realybę. Ir būdamas komos būklės, ir busdamas iš jos vyras sapnavo, regėjo daugybę keistų vaizdinių.
„Kai pabudau, man atrodė, kad esu prikaltas prie kryžiaus, nes rankos buvo pririštos šonuose. O žiūrėdamas į savo kojas, apačioj jų mačiau bedugnę, kurioje – velniai, žmonės, tikra pekla... – prisiminimais pasidalijo pašnekovas ir pasijuokęs pridūrė: – Matyt, būčiau ne į rojų, o į peklą ėjęs. Tą duobę dar kelias dienas mačiau.
O kas rytą ateidavęs gydytojas klausdavo, kur esu? Iš pradžių ilgai galvodavau, kur esu, paskui tas klausimas jau ėmė atsibosti. Tai kartą vėl jį išgirdęs įtraukiau oro per nosį ir sakau: „Užuodžiu jūrą“ (juokiasi).“
„Šitų patikrų reikėdavo, kad gydytojai suprastų, ar yra sąmoningas. Nes būdavo, kad kalba normaliai, ir staiga vėl visas gyvenimas kažkur nuplaukia, – apie dienas po to, kai pabudo iš komos, pasakojo ponia Loreta. – Visko ten buvo. Vieną dieną kalbamės apie viską normaliai, kitą rytą atvažiuoju, žiūriu vėl pririštas. Dar tebegulėjo reanimacijoje. Klausiu, kas nutiko? Pasirodo, iš lovos išlipo ir norėjo išeiti su visais vamzdeliais...“
„Daug visko mačiau ir jaučiau dalykus, kurių, pasirodo, net nebuvo. Man visas tas dienas atrodė, kad kas rytą esu atvežamas iš Tauragės į Klaipėdą, bet nėra vietos manęs paguldyti. Palieka mane mašinoje, guliu, šalta, matau, kaip gydytojai kažką pjausto, daro, paskui vėl esu parvežamas į Tauragę“, – dar vienu prisiminimu pasidalijo pašnekovas ir juokdamasis pridūrė: – Ir vis sakydavau žmonai: „Duok tu man užsirūkyti.“
Kas rytą ateidavęs gydytojas klausdavo, kur esu? Iš pradžių ilgai galvodavau, paskui tas klausimas ėmė atsibosti. Kartą vėl jį išgirdęs sakau: „Užuodžiu jūrą“ (juokiasi).“
Ligoninėje J.Stažys praleido 14 dienų, paskui – tris savaites reabilitacijoje. Baigėsi sapnai, vaizdiniai, darė mankštas, pradėjo vaikščioti, sveikata ėmė gerėti.
Dabar jokių skausmų nebejaučia, vaikšto, nors iš namų vienas toli neina, o prisiminus dienas prieš operaciją vis dar šiurpas nukrato: „Toks košmariškas buvo tas skausmas...“
Žvejybą teko užmiršti
Po to, kai išėjo į pensiją, ponas Jonas dar ilgai dirbo – konsultuodavo futbolo komandą, kas vakarą su žmona traukdavo žvejoti, o dieną ruošdavo jai pietus, kad grįžusi iš darbo galėtų pavalgyti – ponia Loreta Tauragėje turi savo optiką, ten ir dirba.
Prabėgo metai nuo dienos, kai buvo atlikta operacija ir kai J.Stažys gavo antrą progą gyventi. Kalbėdamas apie pokyčius vyras su liūdesiu konstatuoja, kad didįjį savo gyvenimo pomėgį – žvejybą – teko pamiršti.
Paklaustas, kada pradėjo žvejoti, pašnekovas sakė: „Atsimenu, kad tėvo meškerę dar vos panešdavau, matyt, nuo kokių penkerių metų. Kartą užkibo lydeka kokių 5 kg, kaimynas padėjo ištraukti, parnešu namo, o tėvai sako: „Nešk, padėk, iš kur paėmei!“ Netikėjo, kad pats ištraukiau! (juokiasi)
Paskui išmokiau ir žmoną žvejoti, tai keikdavausi, kad kasdien reikia važiuoti. Suprantat, ji dar tik truputį pramokusi buvo, man nekimba, o jai kimba ir kimba! (juokiasi)“
Deja, nebežvejoja ir ponia Loreta. Nors per šį pokalbį netrūko linksmų akimirkų, supranti, kad tas juokas slepia itin sunkų šeimai laikotarpį. Prabėgus keletui mėnesių po vyro operacijos, patirtas stresas atsiliepė ir ponios Loretos sveikatai: „Kirto per rankas – užspaudė nervų kanalus, teko daryti operaciją, ir per kojas – dar ir dabar nenustato, kas yra, be vaistų nuo skausmo beveik neatsistoju, nėra jėgų.“
Metė rūkyti po 50 metų
Trūkusi aorta ponui Jonui tapo svaria priežastimi atsisveikinti su žalingu įpročiu, kuriam vyras buvo ištikimas net 50 metų. „Matyt, jau niekad nebūčiau metęs, nes bandžiau ne kartą, bet nepavyko. Aišku, negerai taip iškart po šitiek metų nukirsti, organizmui nesveika, bet užsispyriau – taigi jau metai, kaip neberūkau, – sakė pašnekovas ir pridūrė: – Nors norisi juodai.“
„Tik pabudęs iš komos dar reanimacijoje sakė: „Ar tau gaila nupirkti tų cigarečių?!“ Paskui prašė jų ir budinčio gydytojo, – juokdamasi prisiminė ponia Loreta. – O anksčiau būdavo, kad per vienas rungtynes – vienas pakelis.“
J.Stažys pripažino, kad gydytojai seniai buvo liepę mesti rūkyti, visiškai atsisakyti alkoholio ir susireguliuoti mitybą.
„Alkoholio atsisakiau, pavalgyti, žinot, visada norisi, ypač, kai pats mėgdavau gaminti, dabar jau retai tai bedarau. O rūkyti mečiau tik po operacijos. Gerai jaučiuosi, valosi plaučiai, lengviau ėmiau kvėpuoti“, – pasakojo J.Stažys.
Futbolas – didžioji gyvenimo meilė
Atsakymą, kaip pasikeitė jo gyvenimas po operacijos, iš pono Jono išgirdau tik trečią kartą uždavusi tą patį klausimą. Nes jis vis nusukdavo kalbą apie... futbolą. O kaipgi kitaip. Jam J.Stažys atidavė 57-erius savo gyvenimo metus.
Kelmėje gimęs ir augęs J.Stažys futbolą pradėjo žaisti dar būdamas vaikas šalia namų buvusiame stadione. Po to, kai su bičiuliais sudalyvavo Panevėžyje vykusiose „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio taurės varžybose, buvo pakviestas mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Būdamas 17-os pradėjo žaisti Panevėžio „Ekrano“ komandoje, po kelerių metų keliai atvedė į Tauragės „Taurą“. Sulaukęs 33-ejų baigė žaidėjo karjerą ir atsidėjo trenerio darbui.
Ne kur kitur, o futbolo stadione susipažino ir su savo būsimąja žmona Loreta – ji ten dirbo kaip medicinos sesuo. „Nespėjau čia atvykęs nei pagastroliuoti, – juokdamasis į kur kas mielesnius prisiminimus nuklydo pašnekovas. – O jei rimtai, po savaitės nuo pažinties jai pasipiršau – man užteko nueiti į šokius ir į kiną, paskui jau ėjau pas jos mamą prašyti dukters rankos.“
Juokais paklausiau: tai kuri meilė didžioji? O ponas Jonas atsidusęs ištarė: „Jeigu reikėtų rinktis... vis dėlto futbolas.“
Kad ta meilė ne tik didžioji, bet ir amžina, išduoda ir pašnekovo atsakymas į klausimą, kurie metai laimingiausi jo gyvenime? Ne tie, kai gimė antrą kartą. O 1987-ieji, kai gavo nusipelniusio trenerio vardą ir tais pačiais metais su suaugusiais „Tauro“ futbolininkais tapo Lietuvos čempionais.
Žmona nepyksta už tokį atsakymą, nes meile futbolui serga visa šeima: ponia Loreta beveik nėra praleidusi rungtynių, dukra Karolina, kaip sakė pašnekovė, užaugo futbolo aikštelėje ir iki šiol su tėčiu diskutuoja apie futbolą, o sūnus Darius treniruoja „Tauro“ jaunių komandą.
Kiek mačiau gydytojų ir kiek jų matė mane, randą per visą pilvą, visi klausė to paties: Kaip tu likai gyvas?
„Kai jis gulėjo komos būklės, ištisas dienas leisdavome prie jo, kalbėdavome su juo, nes taip buvo liepęs gydytojas. Kai dukra pasakodavo apie futbolą, jam nubėgdavo ašara“, – dar vienu jautriu prisiminimu pasidalijo ponia Loreta.
Pramaišiui bekalbėdamas apie futbolą ir operaciją, pakeitusią jo gyvenimą, J.Stažys sakė: „Visą gyvenimą buvau darboholikas, dirbau nežiūrėdamas diena ar naktis, darbas buvo svarbiausia. O dabar supratau: kokį nori darbą dirbk, kiek nori turėk pinigų, turtų, niekam jie nereikalingi, jokios reikšmės neturi, jeigu nebėra sveikatos.
Keistai gyvenu šiuos metus, toks dar neįėjęs į ritmą, toks jausmas, kad širdis bet kada gali sustoti. Nežinia, kuriam laikui ta operacija – dešimt ar dvidešimt metų dar gyvensiu. Kiek mačiau gydytojų ir kiek jų matė mane, randą per visą pilvą, visi klausė to paties: Kaip tu likai gyvas? Tai realiai buvau miręs. Kaip tik prieš kelias dienas suėjo ta operacijos data, kai gimiau iš naujo...“
Nors į antrą galimybę gyventi J.Stažys vis dar žiūri su atsarga, nors trūkusi pilvo aorta atėmė žvejybą ir nebeleidžia taip dažnai sukinėtis virtuvėje, kas nors džiuginančio vis tiek turėjo likti. Ir tada su šypsena, jau atsisveikindamas, ponas Jonas ištarė: „Vis dar rašau eiles. Ar turiu tikslų? Taip – sulaukti 70-mečio ir tais metais išleisti savo poezijos rinkinį.“
