Tamelių šeimai, kuri yra tapusi nuolankumo ir tikėjimo pavyzdžiu rajono bendruomenei, prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė Jonavoje vykusio Tarptautinei šeimos dienai skirto renginio metu įteikė padėką, rašoma Jonavos rajono savivaldybės pranešime spaudai.
Padėką atsiėmė tik Vaida su vaikais – jos vyras laukė sudėtingos galvos smegenų operacijos.
Pokalbis su Vaida ir Regimantu – apie jų kasdienybę, šeimos vertybes ir ko išmoko sunki liga.
– Kokiomis mintimis priėmėte žinią, kad padėka skiriama būtent jūsų šeimai?
Regimantas: Netikėta. Manau, kad yra vertesnių šeimų.
Vaida: Buvo labai įdomu. Sekmadienį Regimantas ruošėsi rimtai smegenų operacijai. Mums paskambino Jonavos vicemerė ir pasakė: Vaida, meras jus išrinko apdovanojimui. Už viltį.
Aš suabejojau, nes tikrai yra kitų šeimų. Antra vertus, ši padėka mums buvo tarsi pastiprinimas, kad nesame vieni. Ypatingai tokiu sudėtingu laikotarpiu. Manau, kad Dievas randa būdų pastiprinti ir pasakyti: nesate vieni, viskas bus gerai. Po to, kai gavome padėką, iš karto vežiau vyrą į Kauno klinikų neurochirurgijos kliniką operacijai.
– Esate gausi šeima – keturi vaikai.
Regimantas: Tik keturi. O gal net keturi? Vyriausioji Izabelė – dvylikametė, Danieliui – devyneri, Sofijai – septyneri, o jaunėliui Laurynui bus treji. Du berniukai, dvi mergaitės. Taip Dievas davė.
– Jūs tikri jonaviečiai ar atvažiavę į šį miestą iš kitur? Kuo gyvenime užsiimate?
Vaida: Tikri jonaviečiai, užaugę Jonavoje. Ir šaknys Jonavoje. Dabar gyvename sodyboje Šveicarijoje, mažojoje Europoje. Regimantas yra zakristijonas ir didelis Jonavos mylėtojas, nuostabiai vedantis ekskursijas Jonavos bei Skarulių bažnyčiose. Dabar, kai man tenka jį pavaduoti, girdžiu iš žmonių, kad Regimantas – pats geriausias gidas. Jis yra pašaukimo žmogus.
Aš – tikybos mokytoja, dirbu Neries pagrindinėje mokykloje, dar studijuoju ISM universitete švietimo vadybą. Taip pat turiu veiklos bažnyčioje. Kartu su bendruomene organizuojame procesijas, rengiame mergaites, kaip mūsų močiutės darydavo.
– Kas vertybiniu požiūriu jums yra darni šeima?
Vaida: Jonavos bažnyčioje, šeimos centre, ruošiame sužadėtinius santuokai. Kai ateina poros, kalbame jiems, ką reiškia gyventi santuokoje, ką reiškia gyventi meilėje. Mes abu užaugome bažnyčioje. Regimantas labai gražiai sako: savo antrosios pusės reikia ieškoti ten, kur praleidi daugiausiai laiko. Mūsų atveju tai buvo bažnyčia.
Atsimenu, kai maža stovėjau bažnyčioje ir kunigas manęs paklausė, kuo norėsiu būti užaugusi. Mano pašaukimas linko į vienuolės gyvenimą. Vaikystėje, prieš pamokas, ateidavau į bažnyčią pasimelsti ir tik tada – į mokyklą. Taip pat svajojau studijuoti katalikų teologiją. Todėl visi parapijiečiai nustebo, kai tąsyk pasakiau: noriu turėti tikintį vyrą. Dabar pagalvojau: juk galėjau prašyti ir sveiko (juokiasi). Bet man tikrai buvo labai svarbu, kad mano vyras būtų tikintis.
Mano pašaukimas linko į vienuolės gyvenimą. Vaikystėje, prieš pamokas, ateidavau į bažnyčią pasimelsti ir tik tada – į mokyklą.
O meilė yra kai tu myli kitą žmogų tokį, koks jis yra, nebandai jo pakeisti. Liepos devintąją atšventėme trylika santuokos metų.
Regimantas: O prieš santuoką draugavome devynerius.
Vaida: Mums buvo labai svarbu iki santuokos kartu negyventi. Buvome senoviniai, kurie susitinka, kurie palydi, kurie tik užeina kavos. Buvo labai lengva ugdyti vertybes, nes šeima – šventa. Dabar, būdama tikybos mokytoja, aš jaunimui pasakoju, ką reiškia, pavyzdžiui, nemiegoti kartu, bet pažinti vienas kitą žiūrint filmus, meldžiantis kartu. Jiems būna keista. Dar keista, kad mes esame vienas kitam pirmi. Nesame turėję kitų draugysčių. Taip turbūt Dievas norėjo.
– Regimantai, jūs taip pat nuo vaikystės būdavote bažnyčioje?
Regimantas: Taip, nuo dešimties metų patarnavau mišiose.
– Kiek metų buvo, kai judu susipažinote?
Vaida: Šešiolika. Atsimenu, kai šventoriuje ant laikraščio skiautės Regis užrašė savo telefono numerį. Mūsų meilė augo kaip šeimos židinys – labai palaipsniui. Pamenu, kai vaikščiodavome už Neries, o vienoje vietoje, kur buvo sunku praeiti, man Regimantas ištiesdavo ranką, Paskui – pirmas bučinys, apsikabinimas. Tai vedė į santuoką.
– Statistika teigia, kad vyksta daug skyrybų. Kodėl? Ko mes negebame ar gal nuo pat pradžių darome ne taip, kurdami santykius?
Regimantas: Gal nuo pradžių ne taip?
Vaida: Meilė, šeima yra ne tik jausmas, nes įsimylėti tu gali būdamas santuokoje. Kad ir kitą žmogų. Tačiau yra labai stipri vidinė atsakomybė. Meilė yra kaip tęstinumas, kaip įrašytas failas. Ji giluminis jausmas.
Paviršutinių išbandymų būna. Po santuokos su Regimantu kalbėjome: aplinkui yra ir gražesnių, ir geresnių. Bet pas mus yra vidinė meilės formulė, ji vedė ir veda dabar, turbūt tai yra vienodas žvilgsnis į tikslą. Labai svarbu, kad meilėje nebelieka egoizmo.
– Tai, apie ką kalbame, duotybė ar išsiugdoma?
Vaida: Aš manau, kad to išmokstama. Arba išmoko gyvenimas, patirtys. Meilė yra tai, kad tu rūpiniesi kitu ir su juo lenktyniauji, darydamas tą kitą laimingu. O ne sėdi, laukdamas kaip tortas.
Regimantas: Kai kepi duoną, kad išeitų skaniai, turi į ją įdėti ir druskos, ir cukraus. Taip ir meilėje. Visko reikia.
Vaida: Arba kaip laužas.
Regimantas: Nepaisant to, kad esame trylika metų vedę – lėkštė gali dužti bet kada. Nuo to niekas neapsaugo.
Vaida: Pavyzdžiui, mes vis dar mokomės valdyti savo finansus. Kartais net gėda, kad nemoki susistyguoti, o gavai štai tokį apdovanojimą. Rūpesčių šeimoje yra, kartais net baisu, kad jų yra daugiau, nei džiaugsmų. Tačiau įdomu tai, kad rūpesčiuose atrandi džiaugsmą. Juk kai viską turi, nieko nestinga – tada nėra tiek džiaugsmo. Džiaugsmas kyla ką nors įveikus, padarius. Tikras džiaugsmas, o ne emocinis, kuris greitai praeina.
Tačiau įdomu tai, kad rūpesčiuose atrandi džiaugsmą. Juk kai viską turi, nieko nestinga – tada nėra tiek džiaugsmo.
Šalia ligos yra tikėjimas, jis mūsų šeimoje labai stiprus, tai nuo vaikystės. Yra tradicinė vakaro malda. Mes visi meldžiamės, niekada neiname miegoti nepasimeldę.
Dar svarbus atsiprašymas. Mokomės to patys ir mokome vaikus: niekada neiti miegoti nesusitaikius. Nepaisant to, kad kartais jautiesi įsiskaudinęs, svarbu rasti jėgų, net ir nebūnant kaltu, atsiprašyti. Tai labai gydo, labai išlaisvina. Tarsi sąžinės peržvalga kiekvieną vakarą.
Regimantas: Santykius reikia remontuoti. Aišku, lengviausia viską palikti ir, sušlavus duženas, jas išmesti. Bet nebūtinai nauji santykiai atneš laimę.
Vaida: Ir mūsų vaikai tuos dalykus perima, mes esame veidrodis vaikams. Pavyzdžiui, Izabelė vyko į dainų šventę ir jai pasidarė bloga, kažkas su žarnynu. „Mama, pasimelsk“, – parašė ji, o mokytoja svarstė, kad reikės greitosios. Visi pradėjome melstis ir Izabelei pagerėjo. Malda labai gydo, labai laisvina, tačiau ji turi būti kartu su stipriu tikėjimu.
Regimantas: Malda, tikėjimas yra kaip kaip oras, kurio nematai, bet jauti.
Vaida: Mes tikime, kad viskas bus gerai, bus taip, kaip Dievas nori, nes jis mūsų šeimai turi planą. Mes, atėję į žemę, turime jį įvykdyti ir džiaugtis. Bet... Kaip mums kas nors nutinka, pavyzdžiui, vyrui smegenų operacija – tada galvoji, kas bus? Ir supranti, kad dar neturi pilno pasitikėjimo, tokio, kada galėtumei sakyti: ši diena priklauso tau, Dieve.
Prieš operaciją gydytojas sakė nežinantis, kaip pavyks, ar Regimantas galės vaikščioti. Dieve, tavo valia. O po visko skambina gydytojas: pavyko, jis vaikščios.
– Kiek laiko Regimantas jau serga?
Regimantas: Pirma operacija buvo 2021 metais.
Vaida: Kai atšventėm dešimt santuokos metų. Kaip reikia švęsti visas progas! Atšventėme kavinėje, buvo daug svečių. Mes šventėme gyvenimą, nerealiai buvo. Kiekviena diena yra svarbi, bet mes ir patys to, ko gero, dar iki galo nesupratome.
Regimantas: Jei būtume supratę, būtume dar labiau šventę.
Vaikai irgi žino apie tėčio ligą. Sako: jeigu ką, tėtis danguje patarnaus. Ten irgi galima gyventi.
Vaida: Kiekviena diena yra beprotiška dovana. Šiandien žinom, kas bus, bet negalime planuoti rytojaus, nes jis ne mūsų žinioje.
Gerai, kad turime draugų kunigų. Su jais susirašome, jie teikia vilties, kad viskas bus gerai. Daug mums padeda šv. Jokūbo parapijos žmonės, ji labai stipri. Net nežinau, kiek žmonių meldžiasi už Regimantą. Turbūt trečdalis Lietuvos parapijų. Kai gavome apdovanojimą, net prezidentūros kanclerė, kuri irgi viešėjo Jonavoje, pasakė: mes meldžiamės už Regimantą, aš esu maldos grupėje, viskas bus gerai. Tai nustebino.
Vaikai irgi žino apie tėčio ligą. Sako: jeigu ką, tėtis danguje patarnaus. Ten irgi galima gyventi. Tada supranti, kad čia mes gyvensime daugiausiai iki šimto metų, o tada gyvensime irgi. Tai ko bijoti?
– Ir į mirtį filosofiškai žiūrit?
Vaida: Taip.
– Sudėtinga.
Regimantas: Bet, tiesiai šviesiai sakant, kai prispaudžia subinę – kaip daugiau žiūrėti? Ką tu gali daugiau prarasti? Ne pinigai, ne mašina, ne namai yra džiaugsmas, o tikėjimas. Viskas praeina, amžinai nesitęsia. Viskas visada. Sunki situacija irgi praeis, bet kuriuo atveju praeis. O kas bus toliau? Čia irgi klausimas.
Vaida: Ir kiek gėrio tu pasėji žemėje? Kiek tu mylėjai žmones? Tai labai svarbu. Aš kartais stebiu, kiek Regimantas dalykų daro negaudamas atlygio, kiek jis laiko praleidžia, pasakoja? Tą darė, kol sveikata leido. Man kaip kosmosas atrodo, jis tarsi iš kosmoso.
Viena mūsų parapijos senolė kartą manęs paklausė: ar tu, Vaida, kada nors dėkojai? Už tą situaciją, už ligą?
Ne. Bet kai imi dėkoti už ligą – dar keičiasi dalykai.
– Dėkoti už ligą – skamba gana keistai. Arba kyla klausimas: dėkoti už ką?
Vaida: Kad ją davė. Tada pamatai, kad negyveni paviršiumi, o gyveni truputį giliau būtent dėl šios ligos, dėl situacijos. Žmogus, kad ir koks bebūtų išsilavinęs, labiausiai džiaugsmą gali atrasti kančioje. Žiauriai skamba? Bet tie momentai, kai supranti, kokios yra tavo dovanos, išsigrynina tik kančioje. Kai viskas sekasi – tau dažnai nereikia nei Dievo, nei vienas kito. Tu pats sau esi Dievas ir tada iš tikrųjų esi nelaimingas.
Labai gražus buvo Dievo vedimas. Regimantas visada šeimą matė labai gausią. Sakydavo, kad norėtų kokių septynių vaikų. Ir man taip buvo, tarsi įrašyta vidinė meilės programa. Kai tu myli – tu nori dalintis. Ir tai yra vaikai. Mums svarbu gyvybė.
– Giliai tikintys žmonės dažnai sulaukia klausimo: jei Dievas yra, tai kodėl miršta vaikai, kodėl vyksta karai.
Regimantas: Toks Dievo kelias. Kad žmonės turėtų patirtį. Nebus taip gražu viskas, o per skausmą atsiranda labai didelis supratimas. Po pirmosios operacijos negalėjau vaikščioti, negalėjau atlikti tam tikrų dalykų. Todėl prieš antrąją jau žinojau, kas manęs gali laukti. Pirmasis kartas pamokė, kaip pasiruošti antrajam. Nežinia, ar taip pat bus, bet pasiruošti turi. Patirtys išlieka. Be to, ir kitam gali papasakoti, sustiprinti jį.
Vaida: Daug dalykų yra ne iš Dievo, o iš žmogaus, kuris įneša į gyvenimą mėšlo. Bet kad užaugtų geri vaisiai, reikia mėšlo. Kad užaugtų tauta, irgi. Kaip ir Jėzus gimė tvarte, mėšlyne. Kai tai suprantu, tada nebaisu, ramu.
Viena mano kolegė sako: kokia subrendusi yra jūsų dukra Izabelė. Bet jei ne Regimanto liga, ji tokia nebūtų. Mes iš Dievo perspektyvos nežinome, kas bus toliau. Nežinome ir to, kokie tie vaisiai – mūsų vaikai – užaugs? Gal kunigas užaugs? O gal vyskupas?
– Kokie jūsų šeimos džiaugsmai?
Vaida: Mano svajonė, kai užaugs vaikai, yra kelionės. Norėčiau į Afriką, pamatyti, pažinti jų kultūrą. Bet dabar tam ne laikas.
Džiaugsmas yra namas, sodyba, nes mes gyvename nuostabioje vietoje. Iš ryto atsikelti, atidaryti duris, atsisėsti ant sūpynių, įkvėpti pušų oro, ypač po lietaus, mėgautis ir už viską dėkoti. O aplink laksto vaikai. Kai jie auga – suteikia gražių dalykų, džiugina jų mokslo pasiekimai.
Mane džiugina darbas, einu į jį kaip į šventę. Myliu savo mokinius, ypatingai – padūkėlius. Kai matai, kad jie truputį pasikeitė, tapo truputį geresni, tai irgi yra džiaugsmas.
Taip pat draugai, nes turime daug tikrų draugų, tikrų žmonių. Jie yra mūsų džiaugsmas, nes Dievas mums nelabai davė artimųjų, šeimos. Mano – tik mamytė ir sesė su šeima, Regimanto visi jau iškeliavę į amžinybę.
Kai nusipirkome butą, pamenu, kaip džiaugėmės – jau turime šaukštus, kėdės tik dvi buvo, tai svečiai sėdėdavo ant žemės. Viską kūrėmės po truputį.
Kaip sakydavo mano babytė, mes esame kaip du iš lizdų išmesti paukščiukai ir patys turime viską susikurti. Nėra taip, kad nukrenta iš dangaus. Kai nusipirkome butą, pamenu, kaip džiaugėmės – jau turime šaukštus, kėdės tik dvi buvo, tai svečiai sėdėdavo ant žemės. Viską kūrėmės po truputį.
Mums labai svarbu tradicijos. Turime filmų vakarus, žaidimų vakarus, per Adventą piname vainikus. Viena iš tradicijų – sekmadienio pietūs, kuriuos valgome visi kartu, susėdę prie stalo. Ne prie kompiuterių ar telefonų.
Regimantas: Tai kuria ryšį. Ne tik tarp mūsų, bet tarp visko.
Vaida: Laiminame maistą. Laiminame vienas kitą. Tokios mažosios tradicijos. Visada užsakome mišias. Pavyzdžiui, jei gimtadienis – svečiai pirmiausia susirenka į mišias, o paskui prie stalo.
– Auginate keturis vaikus, kai tuo tarpu kitos šeimos pasirenka gyventi be vaikų arba turi vieną. Jūsų nuomone, kodėl?
Vaida: Labai gerai gyvename, labai daug turime.
Regimantas: Norime skirti laiko sau.
Vaida: Bet man vilties yra, kad pasaulis eina ratu. Buvo laikas, kai labai mažėjo gimstamumas, bet ratas apsisuka. Žiūrėkime, kiek žmonių kraustosi gyventi į kaimus? Tu pamatai, kad tie dalykai teikia džiaugsmo. Fainai, kai tai supranti anksti, bet jei tau 50 metų, o tu supranti, kad dar negyvenai?
Regimantas: Ir pusė gyvenimo jau praėjo.
Vaida: Ką tu veikei? Tai yra liūdna. Mes vaikams sakome: nepaliekame dvarų, pinigų, bet paliekame jums vienas kitą. Tai didžiausia mūsų dovana jums: broliai ir sesės. Jie tą žino, vertina, supranta. Kai visi sugula ir apsikabina – tada supranti, kokia tai dovana.
Antra vertus, gal kitų šeimų misija yra neturėti vaikų? Ar turėti jų vieną? Mes kiekvienas turime įvykti misiją, su kuria atėjome į žemę. Kuo ją labiau įvykdome – tuo esame laimingesni.
Regimantas: Ateiname su paslaptimi. Arba išgliaudome ją, arba ne.
Vaida: Atskleidžiame, įgaliname.
Regimantas: Kai žmogus yra savo rogėse, iš jo darbų tai matosi.
Vaida: Mes labai daug lekiame, daug skubame. Bet kas nutinka, kai nuvažiuoji į ramybę, į tylą? Tada išlenda visi kirminai, visos mintys. Kokie tavo santykiai, ar mylėjai, ar neprasilenkei? Sunku būti tyloje. Bet tyloje ir ramybėje gali daug atrasti. Nebūtina gyvenime labai daug daryti. Kartais nedaryti yra irgi išmintinga.
