Septynios skirtingų sričių atstovės: Kalėjimų departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Policijos, Lietuvos kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos, buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkį ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Ką joms teko patirti, kokios baimės slepiasi drąsių moterų širdyje ir kaip sekėsi šiuos iššūkius įveikti, sužinosite jau greitai 11 straipsnių cikle, o prieš tai kviečiame trumpai susipažinti su kiekviena jų.
Pirmoji šio ciklo herojė – 29-erių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnioji specialistė Eglė Martinkėnaitė. Trejus metus kalėjimo prižiūrėtoja dirbanti Eglė darbą valstybės tarnyboje sako pasirinkusi neatsitiktinai.
„Ilgai savęs ieškojau: studijavau reklamos vadybą, keletą metų praleidau užsienyje. Ten būdama supratau, kad myliu Lietuvą, kad noriu dirbti valstybės tarnyboje, nes tai man atrodo prasminga, ir kad tai yra mano pašaukimas. Grįžusi įstojau į Mykolo Romerio universitetą studijuoti teisę. Šiuo metu paraleliai mokausi ir dirbu. Ir nesigailiu priėmusi tokį sprendimą“, – teigia pašnekovė.
Paklausta, kas pastūmėjo pasirinkti būtent kalėjimo prižiūrėtojo pareigybę, Eglė sako, kad veikiausiai intuicija. Ir nors, pasak pašnekovės, atrankos etapai neatrodo sudėtingi – sveikatos, fizinių galimybių, ryšių su nuteistaisiais patikra, motyvacinis pokalbis su vadovais, taip paprasta nebuvo.
– Na, jūsų darbas, tikiu, irgi nėra paprastas. Papasakokite, kokios atsakomybės gula ant kalėjimo prižiūrėtojo pečių?
– Kaip jaunesnieji specialistai darome beveik viską, turime daug funkcijų. Esame pavaldūs Apsaugos ir priežiūros skyriui, tad užtikriname apsaugą ir priežiūrą.
Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – ne vien tik žmonės, kurie atlieka bausmę iki gyvos galvos ar gauna kalėjimo režimą. Tai yra ir tardymo izoliatorius, čia yra ir suimtųjų, kuriems galioja nekaltumo prezumpcija. Yra ir nepilnamečių, kurie atvežti tardomiesiems veiksmams, turime ir vieną moterį (du savo vaikus nužudžiusią Almą Bružaitę – red.), kalinčią iki gyvos galvos, yra ir areštinė.
Kai priduodi savo posto raktus, visi asmenys, už kuriuos esi atsakingas, turi būti sveiki ir gyvi, visi įvykiai užfiksuoti ir t. t.
Vykdome apsaugą, stovime apsaugos bokšteliuose, saugome perimetrą, kad į įstaigą nepatektų uždrausti daiktai, kad nebūtų pabėgimų, kad visa tai galėtume užkardyti. Vykdome ir nuteistųjų bei suimtųjų priežiūrą. Atliekame kratas, įvažiuojančių į įstaigą ir iš jos išvykstančių transporto priemonių patikrą, konvojuojame, tarkime, neplaniniu konvojumi į miesto ligoninę, pildome bylas, užtikriname, kad būtų įvykdytos visos nuteistųjų teisės: t. y. teisė į pasimatymus, pasinaudoti telefonu, pasivaikščioti, gauti siuntas, laiškus ir t. t.
Kas mėnesį esame rotuojami į kitą postą, todėl tiek daug tų atsakomybių. Žiūrime, kad būtų vykdomi visi režimo reikalavimai ir kad suimtieji ir nuteistieji ne tik naudotųsi savo teisėmis, bet ir savo pareigas atliktų. Jei reikia, baudžiame – rašome tarnybinius pranešimus apie įvykusį incidentą ar pažeistą režimo reikalavimą. Būna drausminė nuobauda, pavyzdžiui, teisės apsipirkti parduotuvėje atėmimas iki 15 dienų, arba įspėjimas.
Kiekvienas prižiūrėtojas turi savo postą, už kurį yra atsakingas. Tame poste yra apie 50 suimtųjų ar nuteistųjų, maždaug apie 20 kamerų. Kai priduodi savo posto raktus, visi asmenys, už kuriuos esi atsakingas, turi būti sveiki ir gyvi, visi įvykiai užfiksuoti ir t. t.
Mūsų darbas yra komandinis, viską atliekame kartu, ne po vieną, ir kameras atidaryti galime tik, kai esame dviese. Naktį priežiūra sustiprinta, kameras apeiname ir patikriname kas 40 minučių, o jei asmeniui priskirta sustiprinta priežiūra, kameros apeinamos kas 15 minučių.
– Nesinori skirstyti, kad vieni darbai yra tik moterims, o kiti – tik vyrams. Kaip pati vertinate, kokių savybių reikia, norint dirbti tokį darbą?
– Tikrai manau, kad šis darbas skirtas ne kiekvienam ir tikrai ne moterims – tai nėra moteriška profesija. Turi būti stiprus ir dvasia, ir kūnu. Manau, moterys yra emocingesnės. Kalbant apie pagrindines savybes, kurių čia reikia, pirmiausia išskirčiau nešališkumą – negali teisti, vertinti, prikišti savo subjektyvios nuomonės, nes tu esi pareigūnas ir žiūri, kad būtų vykdomi įstatymai. Taip pat svarbus pasitikėjimas savimi, užsispyrimas.
– Visada būti visiškai nešališkam – išties labai sunku. Kaip jums tai pavyksta? Juk visi esame žmonės, reaguojame į situacijas, įvykius, aplinkinius.
– Tiesiog ateini į darbą, perimi savo pamainą, o kalbant apie ten kalinčius asmenis – jie irgi tokie pat žmonės. Kitas dalykas, ant kaktos neparašyta, kas tas ar kitas žmogus, baisų ar ne nusikaltimą padaręs. Manau, kad nereikia galvoti ir susidėlioti sau etikečių, nereikia būti teisėjais ir smerkti. Čia turi veikti nešališkumo, humanizmo principai, su visais turi elgtis vienodai, visiems galioja tie patys įstatymai.
Nereikia susidėlioti sau etikečių, būti teisėjais ir smerkti. Čia turi veikti nešališkumo, humanizmo principai.
– Nors pati sakote, kad šis darbas tikrai nėra skirtas moterims, jų, dirbančių kalėjimo prižiūrėtojomis, netrūksta. Kaip manote, kas jas ten vilioja?
– Nežinau, kas jas vilioja, bet manau, kad tai gerai. Moterys yra atsakingesnės, gali kruopščiau atlikti administracinius darbus, nes ne visos užduotys susijusios su konfliktų sprendimu, suimtųjų ir nuteistųjų tramdymu.
Pas mus vyrų ir moterų išskirtinai nėra, čia tu tiesiog esi pareigūnas, visi yra lygūs. Yra funkcijos, kurias tiesiog turi vykdyti, o jei jau čia esi, vadinasi, sugebėsi tai daryti. Vyrų yra daugiau, bet gali būti, kad po kelerių metų tas skaičius išsilygins.
– O jūs, kaip moteris, jaučiate skirtumą tarp to, kaip kalintys asmenys bendrauja su jumis ir kaip su jūsų kolegomis vyrais?
– Taip, tas skirtumas tikrai yra. Vyrai gali pakelti balsą, pasakyti griežčiau, moterims iš tiesų yra sunku. Kai kurie suimtieji ir nuteistieji negali priimti to, kad jiems aiškintų, nurodinėtų moteris. Mano pagrindinis ginklas yra ramus tonas, labai reikia jausti ribas, kaip ir su kuo kalbėti, kad neišsivystytų konfliktinės situacijos.
Kai kurie suimtieji ir nuteistieji negali priimti to, kad jiems aiškintų, nurodinėtų moteris. Mano pagrindinis ginklas yra ramus tonas.
– Tai veikiausiai atėjo su patirtimi?
– Tikrai taip. Pirmus metus, kai dėvėjau uniformą, norėjosi būti ir griežtesnei, ir daugiau pasakyti, sudrausminti, išties būdavo įvairiausių konfliktų. O ilgainiui supranti, kaip ir kas vyksta, perpranti psichologiją, imi elgtis kitaip.
– Kas jums šiame darbe sunkiausia?
– Mūsų darbas labai dinamiškas, kiekviena diena yra skirtinga – ateini ir nežinai, ką rasi, kokias užduotis gausi. Sunkiausia yra psichologinis spaudimas, konfliktai su suimtaisiais ir nuteistaisiais, sunku „pernešti“ jų manipuliacijas. Fiziškai kartais sunkiausia ištverti visą parą be miego.
– Susiduriate su įvairaus amžiaus, charakterio žmonėmis, kokius skirtumus pastebite, kalbant apie žmonių bendravimą, reakciją į aplinką?
– Lengviau bendrauti su ramesnio charakterio žmonėmis, jie ne taip karštai į viską reaguoja, susitaiko, kad šiuo metu yra tokia situacija. Sunkiausia su nepilnamečiais – jie pasižymi nevaldomu charakteriu. Dar labai priklauso, kas tie žmonės.
Tarkime, nuteistieji, gavę kalėjimo režimą arba nuosprendį iki gyvos galvos, yra rimtesni, jie žino, kad nieko nebepakeis, jų bendravimas visai kitoks. O suimtieji, kuriems galioja nekaltumo prezumpcija, daugiau reikalauja, daugiau tikisi ir daugiau sau leidžia.
– Papasakokite daugiau, kuo skiriasi nuteistųjų ir suimtųjų kalėjimo sąlygos?
– Suimtųjų Lukiškėse yra dauguma, skiriasi jų teisinis režimas, tarkime, suimtieji turi teisę paskambinti telefonu kasdien, nuteistieji – tik du kartus per savaitę. Nuteistieji yra skirstomi į grupes: lengvoji, paprasta, drausminė. Turime ir nuteistųjų, paliktų ūkio darbams atlikti, skyrių: turime elektrikus, stalius, santechnikus, kirpėjus, virėjus ir t. t. Mes paslaugų neperkame, jie patys dirba ir užsidirba pinigus, kad galėtų atiduoti skolas ar turėti jų sau.
– Kokie yra kalinių santykiai, kiek jie turi sąlyčio taškų, kaip bendrauja?
– Lukiškėse suimtieji yra izoliuoti. Jei ir įvyksta koks konfliktas tarp vieno ir kito, tai daugiausia apsižodžiavimas, nėra galimybės fiziškai konfliktuoti. O nuteistieji, palikti įstaigoje ūkio darbams atlikti, gyvena grupėje gražiai ir draugiškai. Jie vieningi kaip viena šeima, susiskirstę grupėmis, vykdo socialinės reabilitacijos priemones, žaidžia, pavyzdžiui, stalo tenisą, sportuoja, mezga, siuva, dirba. Manau, kad atmosfera tarp jų normali, juk turi gyventi, dabar ten yra tų žmonių namai.
– Papasakokite, kokia yra įprastinė dienotvarkė, kada ir kas daroma?
– Darbo dienomis keliamasi šeštą ryto, įjungiamos dieninės šviesos, duodama apie dešimt minučių visiems susitvarkyti. Tada atvažiuoja pusryčiai, valgyti duodama tris kartus per dieną. Po pusryčių yra laisvas laikas, 8 val. vyksta budinčių pamainų keitimasis, patikra.
Nuo 8 val. iki pietų atliekami visi reikalai: vizitai pas medikus, susitikimai su advokatais, palydime į kirpyklą, dušą, konvojus, vedame pasivaikščioti ir pan. Visur suimtieji ir nuteistieji eina tik su palyda, visur yra stebimi – tuo ir skiriamės nuo pataisos namų. Paskui – pietūs, ūkinio aptarnavimo darbuotojas – jis irgi yra nuteistasis, dalija maistą, vėliau vėl seka reikalų tvarkymo metas.
Tada vakarienė ir poilsis. 22 val. griežtai išjungiama elektra, įjungiamos naktinės šviesos, suskaičiuojame, kiek nuteistųjų ir suimtųjų yra iš viso, perduodame raktus korpuso vyresniajam ir vykdome naktinį stebėjimą.
– Kai pats nesi matęs, klausantis mintyse bėga vaizdiniai iš filmų. Ar pati mėgstate filmus, kuriuose vaizduojamas kalėjimų, kalinių gyvenimas? Tokių ir serialų ne vienas buvęs. Ką manote, kai juos žiūrite, ar yra dalykų, kurie jus juokina, nes tai tiesiog neatitinka tikrovės?
– Labai mėgstu tokius filmus ir juos žiūriu, kai kuriuose filmuose yra dalis tiesos ir, aišku, dalis perdėtai vaizduojamų dalykų. Sakyčiau, suimtuosius, nuteistuosius atkuria gana neblogai, tačiau kalėjimo prižiūrėtojo vaidmuo dažnai būna juokingas – jie vaizduojami per daug atsipūtę (šypsosi).
Sakyčiau, suimtuosius, nuteistuosius filmuose atkuria gana neblogai, tačiau kalėjimo prižiūrėtojo vaidmuo dažnai būna juokingas – jie vaizduojami per daug atsipūtę.
Kaip minėjau, mūsų darbas yra labai įvairiapusis – ir lakstome kaip administracijos darbuotojai su popieriais, ir su pačiais asmenimis dirbame. Tikrai nėra taip, kad tik sėdėtum ir situaciją stebėtum.
– O ar kada esate pagalvojusi apie darbą viename pavojingiausių pasaulio kalėjimų? Ar bent jau buvo kilusi mintis, kad būtų smalsu pabandyti?
– Kodėl gi ne? Aš save laikau karjeriste (juokiasi). Dėl ekstrymo – taip, kalbant apie kitus dalykus, manau, kad moteris, kad ir kiek ruoštųsi, sportuotų ji visada bus silpnesnė už vyrą, tad neneigiant, kad ten dirbti galbūt būtų visai įdomu, manau, kad tie ekstremalūs kalėjimai – ne moterims. Kitas dalykas, tokiais tie kalėjimai vadinami greičiausiai dėl to, kad ten kali daugiausia asmenų, įvykdžiusių žmogžudystes. Išskirstytų juos, ir situacija būtų kitokia. Bet tai irgi savotiškas išlikimas gyventi būryje.
– Kaip reagavo jūsų šeima ir artimieji, kai pasakėte, kad imsitės tokios profesijos?
– Tėvai palaikė ir palaiko, žino, kad esu užsispyrusi ir manęs taip lengvai neperkalbėsi. Sako, kol pati neparagausi ir nesužinosi, kaip yra, neverta su tavimi ir šnekėti (juokiasi). Yra žmonių, su kuriais dėl to visiškai nutrūko ryšiai. Kodėl? Nežinau, galbūt žmonės visai nenori turėti jokių sąsajų su teisėsaugos sistemomis.
Ir mano pačios prioritetai tapo kitokie, turi rinktis tarp darbo, laisvalaikio, mokslų, poilsio ir pan. Ką padarysi, praradau senus draugus, atsirado naujų.
– Kalėjime dirbančios moterys, bent jau taip būčiau linkusi įsivaizduoti, yra gana stiprios, savimi pasitikinčios ir tam tikra prasme bebaimės. Bet visada sakau, kad kiekvienas žmogus ko nors bijo. Ko bijote jūs?
– Turiu labai kvailą baimę, ji nesusijusi su tarnyba, – bijau gyvačių ir kirmėlių. Tai man šlykštu, bijau visko, kas šliaužia (juokiasi).
– Per vieną iššūkių, apie kuriuos skaitytojai sužinos kiek vėliau, teko „laimė“ patirti šią baimę, tiesa?
– Esu kovinga, karinga, man visada svarbu įveikti iššūkius, taip buvo ir prieš šį. Miškas ir pelkės šiek tiek kėlė nerimą. Per tą iššūkį su savo baime teko susidurti akis į akį. Jausmas nerealus, kai tu užklimpusi ir negali ištraukti kojos, ir girdi, kaip rėkia: „Merginos, į kraštą! Angis! Angis!“ Tuo metu svarbiausia buvo išsikrapštyti iš tos pelkės.
– Kaip sekėsi tai padaryti, skaitytojams irgi netrukus parodysime. Tie iššūkiai buvo gana ekstremalūs, o ką pati mėgstate veikti, kuo užsiimate laisvalaikiu?
– Nuo mažų dienų sportuoju, anksčiau plaukiojau, jau gal šešerius metus užsiimu Rytų dvikovomis – Tailando boksu muai tai, treniruojuosi, dalyvauju įvairiose varžybose, sporto seminaruose, bėgimo maratonuose ir pan.
– Kas jus žavi Rytų dvikovose?
– Tikriausiai savęs valdymas, savitvarda – čia pagrindinis dalykas, nes kitaip labai greit išeikvosi savo jėgas, tai neveda pergalės link. Kovinis sportas dar patinka tuo, kad tai yra ne ciklinė sporto šaka.
Plaukimą mečiau būtent dėl šios priežasties, kad tai ciklinė sporto šaka, tu tiesiog kartoji tą patį judesį. Gal ir čia kiek azarto yra, bet jau dvikovose jo tikrai daug, adrenalino taip pat. Nuolat strateguoji, bandai susidėlioti situaciją, ir tai vyksta sekundžių tikslumu. Viską turi daryti tą pačią minutę. Ir man labai patinka kario, kovotojo savybės – tokios kaip šaltakraujiškumas, ramybė, stengiuosi jas ugdyti, o paskui galiu pritaikyti tarnyboje.
– Apibūdinkite save trim žodžiais.
– Man visada labai sunku kalbėti apie save. Gal kai kuriems ir neatrodo, bet esu šiek tiek drovi, atkakli, kovinga, dabar jau ir drąsi (juokiasi).
Į kalėjimą atėjau dirbti būdama kur kas jautresnė ir karštakošė (juokiasi). Ši profesija pakeitė mano charakterį, reakciją, požiūrį į gyvenimą, užsiauginau dramblio odą.
– Prabėgo keleri metai tarnybos, kokių minčių turėjote pradėdama dirbti ir kokią įtaką jums spėjo padaryti šis darbas?
– Iš pradžių tikrai buvo nedrąsu: nors žinojau, kur einu, pamenu, dar prieš pradedant dirbti mintyse šmėstelėdavo filmų epizodai, kai kaliniai leisdavo sau bet kaip užgaulioti prižiūrėtojus ar net paimdavo juos įkaitais (šypteli). O dabar turbūt ilgiuosi tų dienų, nes viskas buvo nauja.
Žinote, kai išbandai ką nors nauja, būna toks azartas, adrenalinas, kai nepažįsti žmonių, aplinkos, dar nelabai suvoki, kas yra darbas kalėjime, kokie gali būti pavojai, kad jie ne visada matomi plika akimi – visa tai buvo didelė naujovė.
Į kalėjimą atėjau dirbti būdama kur kas jautresnė ir karštakošė (juokiasi), bet darbas daro savo, dabar į daugelį dalykų reaguoju kitaip. Ši profesija pakeitė mano charakterį, reakciją, požiūrį į gyvenimą, problemas, užsiauginau dramblio odą, tapau tvirtesnė.
