„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Jos mus saugo. Minosvaidžių būrio vadė G.Kancevičiūtė: „Mano didžiausia baimė – netekti šalies laisvės“

Tvirto charakterio, mėgstanti tvarką ir discipliną, visada galvojanti bent du žingsnius į priekį, o be aštresnio humoro sunkiai įsivaizduojanti darbą kariuomenėje. Tokia yra šeštoji ciklo „Jos mus saugo“ herojė – 24-erių karininkė Greta Kancevičiūtė.
Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.
Greta Kancevičiūtė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

15min tęsia straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei.

Septynios skirtingų sričių atstovės: Kalėjimų departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Lietuvos policijos, Lietuvos kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos, buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkį ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

VIDEO: 15min projektas „Jos mus saugo“: žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkiai pareigūnėms

Ką joms teko patirti, kokios baimės slepiasi drąsių moterų širdyje ir kaip sekėsi šiuos iššūkius įveikti, sužinosite jau greitai, o prieš tai kviečiame į trumpą pažintį su kiekviena jų.

Pirmoji šio ciklo herojė – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesnioji specialistė Eglė Martinkėnaitė, antroji – Vadovybės apsaugos departamento pareigūnė, prezidentės Dalios Grybauskaitės asmens sargybinė Simona Daumantienė, trečioji – Viešojo saugumo tarnybos kinologė Kotryna Misiūnaitė, ketvirtoji – Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Antros komandos ugniagesė gelbėtoja Lina Lelevičiūtė, penktoji – Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 3-ios kuopos 4-o būrio vyriausioji patrulė Ina Dambrauskaitė.

Šiandien kviečiame susipažinti su Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopos I 120 mm minosvaidžių būrio vade leitenante Greta Kancevičiūte.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.

Labiau už viską žemę po kojomis mėgstanti jausti Greta atvira – aukštų pastatų stogai jai žavesio nekelia, greičiau – šiokią tokią baimę, o štai didžiausia jų, pasak pašnekovės, yra netekti savo šalies laisvės.

Kalbėdama apie darbą, šalį ir žmones, ji sako tvirtai tikinti, kad viskas yra mūsų pačių rankose. „Visada svarsčiau taip: kaip mes gyvename, kokia padėtis yra mūsų šalyje, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, šalis yra mūsų rankose ir kiek mes į ją įdėsime, tiek ir turėsime. Aš visada norėjau dirbti savo šalyje, savo šaliai, savo žmonėms. Ir kuo mūsų čia bus daugiau, kuo daugiau pastangų įdėsime, tuo bus geriau. Reikia ne bėgti, o imti ir daryti“, – teigia leitenantė.

Visada norėjau dirbti savo šalyje, savo šaliai, savo žmonėms. Ir kuo mūsų čia bus daugiau, kuo daugiau pastangų įdėsime, tuo bus geriau.

Pirmą kartą apie kariuomenę ji išgirdo būdama dešimtoje klasėje. Tada dar buvo, kaip pati sako, jauna – 16 metų – mergaitė. Sužinojusi, kad keli vaikinai iš mokyklos yra įstoję į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, pradėjo daugiau tuo domėtis. O kai suėjo 18-a, jau matavosi savanorio uniformą.

„Pradėjau nuo savanorių, patarnavau, pasižiūrėjau, ar čia viskas taip, kaip ir tikėjausi, pasikalbėjau su vadu, pasakiau, kad turiu minčių stoti į akademiją, jis mane palaikė. Taigi perėjau visas atrankas ir įstojau. Ją baigiau gana neblogai, o tada pagal sąrašą pasirinkau, kur noriu dirbti“, – pasakoja Greta.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.

– Ir atsidūrėte Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione. Kodėl būtent čia?

– Akademijoje buvome ruošiami kaip pėstininkų būrių vadai. Kadangi praktiką atlikau Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione, turėjau galimybę įsitikinti, kad noriu tapti šios srities specialiste. Taip jau sutapo, kad Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione buvo laisva minosvaidžių būrio vado vieta. Viskas tiko – pėstininkų batalionas, o vieta susijusi su ugnies parama.

– Esate minosvaidžių būrio vadė. Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?

– Mane visada traukė paramos ugnimi kryptis. Siekiant efektyvios paramos, būrys turi būti labai gerai susidirbęs, nes mūsų didžiausias priešas yra laikas. Ugnies uždaviniai turi būti atliekami greitai ir tiksliai. Kadangi savo taikinių dažniausiai nematome, jie gali būti iki 7 km atstumo, darbas reikalauja atidumo ir kruopštumo skaičiuojant ir ruošiantis.

– Suprantu, kad būdama savanore tos aplinkos neišsigandote, priešingai – ji jus dar labiau patraukė. Kas buvo tie dalykai, sužavėję ir leidę galutinai apsispręsti savo gyvenimą sieti su kariuomene?

– Visada buvau ganėtinai rimta, aštraus charakterio ir mėgdavau visiems vadovauti, kaip ir ką reikia daryti, kartais dėl to tekdavo ir nudegti (juokiasi). Be galo mėgstu tvarką ir discipliną, o tai labai supaprastina darbų įgyvendinimo procesą, juk gyvenime ir taip daug chaoso.

– Kaip jūsų sprendimą stoti į kariuomenę priėmė tėvai?

– Labai palaikė. Buvo toks nutikimas, gana juokingas, bet padėjęs apsispręsti. Įstojus į akademiją Rukloje turėjome septynių savaičių bazinio kurso laikotarpį, po kurio grįžusi į akademiją nei iš šio, nei iš to pradėjau savimi dvejoti. O jau tiek metų svajota ir norėta. Paskambinau apsiverkusi mamai ir, kai pasakiau, kad pradėjau savimi dvejoti, ji man atsakė: „Čia ne mano vaikas kalba, kai mano vaikas norės su manimi pasišnekėti, tegul perskambina.“ Daugiau abejonių šiuo klausimu nekilo (juokiasi).

– Galiausiai šeima ne tik palaikė, bet ir tapo postūmiu. Turite brolių, seserų? Jie gal irgi šiuo keliu pasukę ar ketina?

– Turiu jaunesnę seserį, šiemet įstojo į universitetą. Kažkada man buvo užsiminusi, kad galbūt irgi norėtų stoti į akademiją, bet aš jai tariau tvirtą „ne“. Mes labai skirtingos – kaip diena ir naktis. Jos charakteriui tai būtų labai netikę.

Be galo mėgstu tvarką ir discipliną, o tai labai supaprastina darbų įgyvendinimo procesą, juk gyvenime ir taip daug chaoso.

– Moteris kariuomenėje jau turėtų nieko nebestebinti, jų tikrai nėra mažai. Tačiau vyrų čia – dauguma. Kaip sekėsi jums pritapti – ir mokantis, ir pradėjus dirbti?

– 2012 m. moterys kariuomenėje nieko nestebino. Per pastaruosius metus Krašto apsaugos sistemoje moterų skaičius gausiai išaugo. Reikia nepamiršti, kad pirmiausia mes visi esame kariai, vilkime uniformą ir atliekame mums pavestas užduotis. Asmeniškai nejaučiau diskomforto, galbūt todėl, kad jo ir nenorėjau jausti, juk žinojau, kur einu.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena?

– Į darbą atvykstu 8 val. Po 10 minučių turime rikiuotę. Susirikiuoja visa kuopa, būrio vadai ir jų pavaduotojai patikrina karius, jų išvaizdą ir tada nusakome dienos planą, nenumatytas užduotis. 8.30 val. vykstame į rikiuotės aikštę, rikiuojamės, giedame himną, keliame vėliavas, po visų šių procedūrų keliaujame į pratybas. Priklausomai nuo pratybų, jas galiu vesti aš arba paskirti kariai. Jei esame susiplanavę pratybas poligone, nuo ryto vykdome pasiruošimą ir išvykimą.

Darbo diena trunka iki 17 val., pagal tarnybinį būtinumą gali tęstis iki 21 val. Taip pat vykstame į pratybas, kurios trunka ir po kelias savaites.

Šis darbas iš tiesų nenuobodus, nemonotoniškas, nors turime dienotvarkę – ji visada yra kitokia.

– Kai rinkotės profesiją, ar buvo svarbūs tokie akcentai kaip tarnystė savo šaliai, uniforma? Minėjote, kad visada norėjote dirbti vadovaujamą darbą, bet jį galima dirbti ir daugelyje kitų sričių.

– Kai rinkausi, situacija Lietuvoje buvo ypač rami, dar nebuvo prasidėję Ukrainos įvykiai, kai pasakydavai žodį „kariuomenė“, daugelio požiūris buvo: oi, kam čia išvis to reikia, seniai nebeaktualu, nieko nebus, gyvename ramiai laisvoje šalyje. Labai daug mano bendraamžių tuo metu planavo išvykti į užsienį. Aš niekada to nenorėjau, net sakiau, kad pagal „Erasmus“ programą neplanuoju niekur vykti. Kaip sakoma, mes planuojame, o kiti juokiasi – Varšuvoje mokiausi pusmetį.

Kai pasakydavai žodį „kariuomenė“, daugelio požiūris buvo: oi, kam čia išvis to reikia, seniai nebeaktualu, nieko nebus, gyvename ramiai laisvoje šalyje.

Visada svarsčiau taip: kaip mes gyvename, kokia padėtis yra mūsų šalyje, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, šalis yra mūsų rankose ir kiek mes į ją įdėsime, tiek ir turėsime. Aš visada norėjau dirbti savo šalyje, savo šaliai, savo žmonėms. Ir kuo mūsų čia bus daugiau, kuo daugiau pastangų įdėsime, tuo bus geriau. Reikia ne bėgti, o imti ir daryti.

– Nepaisant galimų pavojų iš Rytų, kol kas dar gyvename ramiai. Ar pati esate kada pasvarsčiusi, pagalvojusi apie konfliktines, karo zonas, jei vieną dieną tektų ten atsidurti?

– Tai yra blogiausias scenarijus, apie kurį mes galėtume pagalvoti, bet realiai mes tam ruošiamės. Kaip viskas būtų, negali žinoti. Kalbant apie save ir savo darbą – aš jaučiuosi pasiruošusi, aprūpinimas sparčiai gerėja – o tuo reikia didžiuotis. Taip pat reikia nepamiršti, kad yra daug žmonių, kurie padės, nuo to nepabėgs, darys, kas jiems priklauso. Manau, daugumai tai suteikia saugumo jausmą, o kalbant apie visuomenę – žmonės mato mus, tikiu, kad jiems dėl to ramiau.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.

– Žmogus, pasiryžęs ginti šalį, iš esmės nestokoja ryžto, drąsos. Tačiau, nepaisant to, visi esame žmonės, visi turime savų įsitikinimų, baimių ir panašių dalykų. Ko bijote jūs?

– Man didžiausia baimė yra netekti šalies laisvės. O jei kalbėtume apie realesnę baimę, po jūsų organizuoto projekto įsitikinau, kad aukšti pastatai ir buvimas ant jų stogo manęs nežavi (juokiasi). Anksčiau tokios baimės nebuvo, bet po šuolio parašiutu pajutau, kad mano kinkos kiek dreba šiuo klausimu. Šokti nuo pastato stogo tikrai buvo nedrąsu.

Ir pas mus būna užduočių, susijusių su aukščiu, bet kai jas reikia atlikti greitai, viskas atrodo paprasčiau. Tačiau, kai sustoji ir pradedi galvoti, įsijungia tas vidinis stabdys ir pradedi svarstyti: o kas, jeigu...

Visada stengiuosi, ir karius to mokau, galvoti bent du tris žingsnius į priekį.

– Kaip apibūdintumėte save trim žodžiais?

– Pastaruoju metu save vadinau labai bjauria (juokiasi). Esu labai griežta, daug reikalauju ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Nestokoju humoro jausmo, ypač aštraus humoro, nes kitaip šiame darbe būtų labai sudėtinga. Visada stengiuosi, ir karius to mokau, galvoti bent du tris žingsnius į priekį.

– Pastaroji savybė beveik nebūdinga moterims...

– Mus taip mokė, ir ši savybė man labai pasiteisina ir padeda, tada jau nelabai kas gali ir nustebinti. Man labai savitas užtikrintumo jausmas, mėgstu jausti žemę po kojomis, matyt, visa tai ir susiję.

– Papasakokite apie savo laisvalaikį, kokių turite pomėgių, kuo užsiimate?

– Prasideda antri mano darbo metai, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad pradėjusi dirbti visus anuos metus atidaviau darbui. Visa mano veikla kol kas susijusi su darbu, net grįžusi vakare vis dar galvoju apie darbą. Tas jaunatviškas užsispyrimas...

Neatsiejama mano darbo dalis yra sportas. Daug ir įvairaus jo buvo, esu išbandžiusi ir lengvąją atletiką, penkerius metus lankiau futbolą, bandžiau ir akademijoje į futbolo komandą įsirašyti, bet ten jau buvo sudėtingiau, tad nutariau tą žolę užleisti vaikinams (šypsosi). Nuolat lydi treniruotės, per jas – ištvermės, kardio pratimai, mėgstu aktyvų laisvalaikį.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Greta Kancevičiūtė. Lietuvos kariuomenė.

– Kiek kartų per savaitę kariuomenėje privaloma sportuoti?

– Kariams užsiėmimus rengiame du tris kartus per savaitę, o šiaip iš darbo galime skolintis valandą ir per ją padirbėti salėje, sportuoti, bėgioti ir t. t. Stengiamės taip ir daryti, tik ne visada išeina, jei yra daug darbų.

– Užsiminėte, kad gyvenime visada labiau sutardavote su vyriškąja lytimi, bet, esu tikra, turite ir moterų draugių. Kaip jos vertino jūsų pasirinkimą eiti į kariuomenę? Ir koks jūsų bendravimas – paremtas moteriškais pokalbiais ar tokių nedaug?

– Kai įstojau į akademiją, mokslai atėmė daug laiko, buvau toli nuo namų. Viskas baigėsi tuo, kad mano gyvenime liko tos naujos draugės, virtusios tikromis draugėmis, su kuriomis mokiausi akademijoje. Visos jos yra karininkės arba kariškės, tik viena – policininkė.

Kartais pasvarstau, kad mes, atsižvelgiant į mūsų amžių, galbūt esame per rimtos, nedaug tų linksmybių buvę. Bet kalbamės tikrai apie viską – ir plaukų dažus, ir nagų lakavimus, nes juk mes – moterys (šypsosi).

– Tarnybose įprasta, kad išvaizda turi būti kukli, tvarkinga, neiššaukianti. Kokie išvaizdos reikalavimai taikomi kariuomenėje?

– Kariams išvaizda labai svarbi. Viskas nurodyta statute. Vienas pagrindinių akcentų yra plaukai. Vyrams trumpas kirpimas, moterims kuodas arba standi kasa. Makiažas negali būti ryškus, atkreipiantis dėmesį. Be abejonės, karys visada turi būti pasitempęs.

– Mėgstate filmus apie karą?

– Mėgstu, bet labiau istorinius. Juk juokinga matyti du automatus rankose ir 100 proc. pataikymą. Kita vertus, mes nesame robotai, kurie nieko nepriima, kas vyksta kitaip. Suprantama, kad filmų kūrėjams svarbiausia yra efektas. Filmai yra tam, kad pailsėtume, realybė nėra tokia graži (šypsosi).

– Kokių turite su darbu susijusių minčių, planų ateičiai?

– Kaip ten sakoma: prastas karys, kuris nenori tapti generolu. Aš visada esu tik už judėjimą į priekį. Galima ir ginčytis, bet, manau, moterys, kurios pasirinko tokias profesijas, yra šiek tiek karjeristės. Kai rimtai žiūri į savo darbą, faktas, kad nori kuo daugiau padaryti, o kai darai tai teisingai, viskas dėliojasi savaime.

Prastas karys, kuris nenori tapti generolu. Aš visada esu tik už judėjimą į priekį.

– Kaip į jūsų pasirinkimą, ateities planus žiūri jūsų antroji pusė?

– Jis irgi kariškis (juokiasi), ir taip jau išpuolė, kad dirbame tame pačiame batalione. Jau penkerius metus esame kartu, jis matė labai daug: ir lūžio etapus, ir tuos pakilimo momentus, kai atrodė, kad galiu padaryti viską – tada sakydavo, kad dar daug ko nemačiau, kas manęs laukia. Jis turi kur kas daugiau patirties, nes kariuomenėje yra jau gal devinti metai. Manau, kad nors garsiai ir nesako, jis mane palaiko (šypsosi).

– Ar turite kokį savo gyvenimo šūkį, kuriuo nuolat vadovaujatės?

– Turiu: jei nori, kad darbas būtų gerai padarytas, daryk jį pats.

– Kai su tokiomis mintimis einame per gyvenimą, nepajaučiame, kaip save apsisunkiname.

– Na, gerai, ne visus darbus, bet pačius svarbiausius (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs