Praėjusią savaitę portalas 15min pradėjo straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei.
Septynios skirtingų sričių atstovės: Kalėjimų departamento, Vadovybės apsaugos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Lietuvos policijos, Lietuvos kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos, buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkį ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Ką joms teko patirti, kokios baimės slepiasi drąsių moterų širdyje ir kaip sekėsi šiuos iššūkius įveikti, sužinosite jau greitai, o prieš tai kviečiame trumpai susipažinti su kiekviena jų.
Su pirmąja šio ciklo heroje – 29-erių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniąja specialiste Egle Martinkėnaite supažindinome praėjusią savaitę.
Šiandien kviečiame į pažintį su VAD pareigūne, asmens sargybine Simona Daumantiene.
Kaip pasakoja pati Simona, savo gyvenimą ji visada norėjo sieti su sportu, buvo profesionali dviratininkė, prieš ketverius metus tapo profesionalia trenere ir pradėjo dirbti viename Vilniaus sporto klubų. „Sportas nuo mažens yra mano kraujyje, jei ne kitus kankinu, tai save“, – juokdamasi sako pašnekovė.
Šiandien ji džiaugiasi galėdama dirbti ne vieną, o net du savo mėgstamus darbus. Kai nereikia eiti į tarnybą, laiką skiria trenerės darbui. Pasakodama apie savo tarnybą sako, kad svarbiausia visų departamente dirbančių pareigūnų užduotis yra apsaugoti saugomą asmenį ar objektą. „Klaida čia gali kainuoti gyvybę. Mūsų darbas – užbėgti tai klaidai už akių. Turi būti nematomas, bet viską matyti“, – teigia asmens sargybinė.
Klaida čia gali kainuoti gyvybę. Mūsų darbas – užbėgti tai klaidai už akių. Turi būti nematomas, bet viską matyti.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte VAD ir tapote asmens sargybine?
– Visada tikėjau posakiu, kad žmonės mūsų gyvenime atsiranda ne šiaip sau. Vieną dieną susipažinau su žmogumi, turinčiu nemažą patirtį VAD, jis pasakodavo, kaip jam sekėsi, ko išmoko, ką pamatė, mane tai labai sužavėjo. Pajutau, kad tai gali būti mano pašaukimas. Visą gyvenimą norėjau dirbti ką nors tokio.
Teko praeiti nemenką kelią, iki tapau VAD pareigūne. Sveikatos patikra, fiziniai, psichologiniai testai – visa tai užtrunka, bet štai aš čia. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko. Dirbu savo mylimą darbą.
– Apie savo darbą, pareigas ir su tuo susijusius dalykus garsiai nekalbate, neviešinate ir nesiskelbiate, bet kaukių saugodami svarbius asmenis irgi nedėvite. Savo archyve turime nuotraukų, kuriose jūs užfiksuota greta valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės. Ar jaučiate didesnę atsakomybę saugodama būtent prezidentę?
– Saugoti valstybės vadovę yra didžiulė atsakomybė ir garbė, bet saugant kitus asmenis atsakomybė lieka tokia pati.
– Kas šiame darbe jus labiausiai žavi, motyvuoja? Ir su kokiais sunkumais tenka susidurti?
– Viskas žavi (šypsosi). Labiausiai – jausmas, kad esu labai laiminga dirbdama šį darbą, jaučiuosi esanti savo vietoje. Taip pat adrenalinas. Manau, kad jis čia turi būti, antraip būtum pernelyg abejingas. Neslėpsiu, kad žavi ir tai, jog ne kiekvienas gali dirbti šį darbą.
Prie pastarosios minties galima pridurti, kad tai kartu yra ir sunkiausia, nes turi tobulintis ištisus metus, kelti kvalifikaciją, sportuoti, treniruotis, gebėti į viską reaguoti laiku. Tačiau, kai būna sunku, pasakau sau, kad galiu, ir iš tiesų – galiu.
Viskas žavi. Labiausiai – jausmas, kad esu labai laiminga dirbdama šį darbą, jaučiuosi esanti savo vietoje. Taip pat adrenalinas.
– Asmens sargybinėmis dirba ir moterys, tačiau visuomenėje vis dar priimtinesnė mintis, kad toks darbas – labiau skirtas vyrams. Ką pati manote apie šį skirstymą ir moterų darbą, kurį kai kurie linkę laikyti vyrišku?
– Manau, kad moterys, kurios dirba vadinamąjį vyrišką darbą, atlieka jį geriau už kai kuriuos vyrus. Moterims tikrai yra sunkiau, nes jos turi atitikti vyrų lygį, bet jos yra atsakingesnės ir labiau stengiasi. Moteriai visada reikia ką nors įrodyti.
Manau, kad nebereikėtų lygintis. Kalbant apie jėgą, vyrai visada bus stipresni, bet gal moteris apeis situaciją pasitelkusi greitesnę reakciją, gudrumą, intuiciją. Klausimas, kuris geriau sugebės susitvarkyti ir sureaguoti esant stresinei situacijai. Manau, žmonėms tikrai laikas keisti požiūrį.
– Kaip jus rengia darbui?
– Nuolat vyksta mokymai, kovinės savigynos, bendro fizinio atsiskaitymo pratybos ir t. t. Turime kartelę, kurią privalu išlaikyti. Kuriame, modeliuojame situacijas, neseniai vyko mokymai, kaip suteikti pirmąją pagalbą, jei tavo saugomą asmenį sužeistų.
– Kokie dalykai, gauti, išmokti darbe, jums pasitarnauja ir gyvenime?
– Beveik viskas. Draugai iš manęs juokiasi, kad visada, kad ir kur eičiau, būčiau, stebiu situaciją: nužvelgiu žmones, įvertinu aplinką. Jei žmogus įtartinas, iškart pradedu jį dar labiau stebėti. Ramiau jaučiuosi žinodama, kad jei kam nors kas nors nutiktų, galėčiau suteikti pirmąją pagalbą. Man iškart įsijungia aplinkos analizavimo ir visos situacijos modeliavimo mygtukas.
Draugai iš manęs juokiasi, kad visada, kad ir kur eičiau, būčiau, stebiu situaciją: nužvelgiu žmones, įvertinu aplinką.
– Ar yra tekę panaudoti jėgą dėl kokios nors susidariusios situacijos ar ginant save?
– Ne, neteko. Bet jeigu iškiltų tokia situacija, esame paruošti žaibiškai reaguoti ir priimti atitinkamus veiksmus.
– Kokių savybių reikia žmogui, kad sugebėtų dirbti asmens sargybiniu?
– Svarbiausia yra suvokti savo atsakomybę, labai svarbus dėmesingumas, gebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose. Turi gebėti staigiai įvertinti aplinką, mokėti greitai priimti sprendimą ir nebijoti atsakomybės jį priimant. Sekundė kam nors gali kainuoti gyvybę. Čia būtinas atsidavimas, pasiaukojimas, drąsa, aštrus protas. Fiziniai dalykai pasiekiami, daug svarbesni visi šie psichologiniai.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Darbo diena prasideda tada, kai ji prasideda asmeniui, kurį saugome. O jos eiga priklauso nuo to asmens dienotvarkės – kur jis, ten ir mes, nesvarbu – Lietuvos teritorija ar užsienis.
– Kokie bendri reikalavimai taikomi asmens sargybiniams?
– Dirbame vilkėdami klasikinius kostiumus. Turime atrodyti reprezentatyviai, gražiai, tvarkingai. Svarbiausias niuansas – turi būti nematomas, tad jokių ryškių plaukų, netinkamo makiažo ir pan.
Koks skirtumas, turiu aš tatuiruotę ar ne, kurios net nesimato po drabužiais, jei dirbdama savo darbą esu pasiruošusi gyvybę atiduoti už savo saugomą asmenį.
– Ant rankos turite tatuiruotę. Ar dėl to buvo kokių nors keblumų mėginant įsidarbinti VAD?
– Ne, nebuvo ir nebūna dėl tatuiruočių, kurios nėra akivaizdžiai matomos. Kartą turėjau labai įdomią patirtį. Sėdime drauge su kitu asmens sargybiniu, kuris niekaip ypatingai savo išvaizda neišsiskiria, jis irgi apsirengęs taip, kaip pridera – su kostiumu. Kalbamės ir jis man sako: žiūri į mane ir manai, kad esu tiesiog paprastas vyrukas, toks, kokį matai. Ir net nepagalvoji, kad nuo tos vietos, kur baigiasi marškinių apykaklė, iki pat čiurnų visą kūną esu išsitatuiravęs. Rodė nuotraukas, visas kūnas tatuiruotas, o pažiūri į žmogų ir niekada nepasakytum, kad tas vyrukas galėtų turėti tiek tatuiruočių.
Tatuiruočių temą lydi stereotipai – jeigu jau tatuiruotas, tai kažkoks neaiškus tipas. Koks skirtumas, turiu aš tatuiruotę ar ne, kurios net nesimato po drabužiais, jei dirbdama savo darbą esu pasiruošusi gyvybę atiduoti už savo saugomą asmenį.
Niekada nevertinu ir nevertinčiau žmogaus pagal išvaizdą. Kaip ir tas žmogus, su kuriuo teko bendrauti: na ir kas, kad jo visas kūnas tatuiruotas? Jis puikiai atlieka savo darbą, yra vienas geriausių asmens sargybinių savo šalyje. Šiuo klausimu žmonių supratimas dar turi paaugti, gerai bent tiek, kad nebėra kaip anksčiau – jei turi tatuiruotę, tai esi išėjęs iš kalėjimo (juokiasi).
Kiekvienas judesys – akių, rankų, kojų – gali ką nors pasakyti, tik reikia tą kalbą suprasti.
– Kokie dalykai pirmiausia patraukia jūsų dėmesį, kai stebite žmones?
– Bendra kūno kalba. Daug to mokomės, ji tikrai išduoda daug dalykų. Pavyzdys su teroristais-savižudžiais – tie žmonės prieš ketindami įvykdyti nusikaltimą labai blaškosi, neranda sau vietos – taip žmogus bando save raminti. Kiekvienas judesys – akių, rankų, kojų – gali ką nors pasakyti, tik reikia tą kalbą suprasti.
Visi tie dalykai gerai pasimato juos analizuojant. Beje, iš visų tokių analizių galima daryti išvadą, kad prieš ką nors padarydamas žmogus susikaupia. Analizavome įrašus, kai buvo nušautas VIP asmuo, užpuolikas tai padarė iš nugaros. Juostoje matyti, kaip jis nerimastingai laukia to momento, vis tikrina, ar ginklas vietoje, trina rankas, blaškosi, bando būti ramus, bet taip save ir išduoda atlikdamas nelogiškus, nevalingus veiksmus.
– Kai pakvietėme jus dalyvauti mūsų iššūkių projekte, nė neabejojome, kad renkame stiprių moterų komandą. Tačiau visi mes turime didesnių ar mažesnių baimių. Pasidalykite, ko bijote ar galbūt anksčiau bijojote jūs ir kaip su tuo tvarkotės, o gal tą baimę jau įveikėte?
– Aš nerealiai bijau vorų! Dabar, kai tai parašysite, visi į mane pradės mėtyti vorus (juokiasi). Nebijau jokių kitų gyvių, bet vorai... Šią baimę turiu nuo mažens.
Neseniai buvo atvejis, kai teko sukti galvą kaip išvaryti didelį vorą iš namų. Po dešimties minučių namai tapo saugūs (juokiasi).
Baimės susilpnina žmogų, bet aš tvirtai žinau, kad esant reikalui bet kokia fobija gali būti įveikta.
– Turiu prisipažinti, kad ši vorų baimė nesvetima ir man, tad gerai jus suprantu. Pakalbėkime apie šį tą smagesnio – kaip leidžiate laisvalaikį? Įtariu, mezgimas jums ne prie širdies?
– (Juokiasi) Tikrai ne. Turiu mylimą šunį, su juo daug lakstome, dūkstame, o šiaip daug sportuoju, užsibrėžiau tikslą išbandyti save triatlone. Taigi visos pastangos nukreiptos į techninį mokymąsi plaukti, labai svarbi čia ir bėgimo technika, na, o važiuoti dviračiu jau moku (šypsosi).
Skaitau knygas, žiūriu filmus arba kartais tiesiog mėgaujuosi ramybe. Ir dar – šią žiemą turiu tikslą išmokti čiuožti snieglente!
Kiekvienas pareigūnas, išeidamas į darbą, nežino, kas jo laukia, kas gali nutikti, tai gali būti ir paskutinė diena.
– Kaip reagavo jūsų artimiausi žmonės, kai tapote asmens sargybine?
– Taip jau gyvenimas susiklostė, kad mano ir mama, ir močiutė yra pareigūnės, mano vyras – kariškis. Tad to palaikymo buvo ir yra tikrai daug, jaučiu jį ir iš artimiausių draugų.
Mama, žinoma, kaip mama, visoms joms priklauso jaudintis – kiekvienas pareigūnas, išeidamas į darbą, nežino, kas jo laukia, kas gali nutikti, tai gali būti ir paskutinė diena. Turi tai suvokti, darbo aplinkoje – ginklai, pasaulyje – įvairių nutikimų įvyksta, pasikėsinimų. Rizikos yra, jaudulio taip pat, bet jaučiu, kad mano artimi žmonės labai manimi didžiuojasi.
– Renkantis darbą tarnyboje iš esmės pasirenkama tarnauti savo šaliai, žmonėms. Ar apsisprendžiant dėl darbo vietos ir pobūdžio tas niuansas buvo svarbus?
– Taip, čia ir buvo vienas pagrindinių dalykų. Man yra garbė dirbti šį darbą, aš tarnauju savo šaliai, ginu savo šalies vadovus.
– Kaip manote, galima dirbti šį darbą žiūrint į tai tiesiog kaip į darbą?
– Nežinau, kaip yra kitiems, man tai yra labai rimtas aspektas. Aš labai myliu savo šalį, stengiuosi ir darau, ką galiu. Esu labai didelė patriotė, todėl man tai nėra tiesiog darbas. Ir, be abejonės, dirbu savo darbą labai atsakingai, o tikriausiai dar didesnio atsakomybės jausmo prideda suvokimas, kad esi atsakingas už asmenų, kurie ir valdo mano mylimą šalį, apsaugą. Manyčiau, kad žmogus, dirbantis mūsų tarnyboje, turėtų būti patriotas.
Nebijau jokių kitų gyvių, bet vorai... Šią baimę turiu nuo mažens.
– Visi mes turime lūkesčių, tikslų siekti ko nors daugiau, lipti aukščiau. Jūs jau esate ant to vieno aukščiausių laiptelių, ir vis dėlto, ar kada esate pagalvojusi, kokį žmogų, kai baigsis ši tarnyba, norėtumėte saugoti?
– Neturiu mintyse sudėliotų asmenų, kuriuos saugoti būtų siekiamybė. Tik suprantu, kad gyvenimas nestovi vietoje, manau, kad normalu yra norėti ko nors daugiau.
– Manau, kad ir kalbėti apie tai yra normalu ir natūralu.
– Konkretaus asmens neįvardysiu, galbūt tai galėtų būti kitas(-a) Lietuvos prezidentas(-ė). Bet kuriuo atveju, manau, kad dabar įgyta patirtis turėtų puikiai pasitarnauti ateityje, saugant kitus asmenis.
