15min tęsia straipsnių ciklą „Jos mus saugo“ – apie moteris pareigūnes, pasirinkusias profesiją, kuri reikalauja didelės atsakomybės, drąsos ir ryžto, ir darančias tai dėl vieno tikslo – tarnauti tėvynei. Jos buvo pakviestos priimti žemės, oro, ugnies ir vandens iššūkius ir pasiduoti nežinomybei išbandant save tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Į šį keturių iššūkių projektą 15min pakvietė septynias skirtingų sričių atstoves: Eglę Martinkėnaitę (Kalėjimų departamentas), Simoną Daumantienę (Vadovybės apsaugos departamentas), Kotryną Misiūnaitę (Viešojo saugumo tarnyba), Liną Lelevičiūtę (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas), Iną Dambrauskaitę (Lietuvos policija), Gretą Kancevičiūtę (Lietuvos kariuomenė) ir Deimantę Zybartienę (Valstybės sienos apsaugos tarnyba).
Pirmajam – žemės – iššūkiui, kurį rengė Vadovybės apsaugos departamentas, buvo pasirinktas Pamusės kaime, Širvintų rajone, esantis kliūčių ruožas „Bebro kelias“ – čia treniruojasi įvairių specialiųjų tarnybų pareigūnai.
Vykstant į antrąjį – oro – iššūkį, kurį rengė Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai, merginoms buvo uždėti aukštalipių apraišai, jų vardais tapo joms suteikti numeriai, jos buvo susodintos į šarvuotus automobilius ir nuvežtos į pratybų bazę. Išlipus iš automobilio kiekvienai jų ant galvos buvo uždėtas maišas ir jos buvo palydėtos prie penkių aukštų pastato, kuris tapo šio iššūkio ašimi.
Pragarišką pirtį merginoms užkūrė trečiojo – ugnies – iššūkio organizatoriai – Ugniagesių gelbėtojų mokykla (UGM).
„Turėsite įrodyti, kad nebijote aukščio, karščio, uždarų patalpų, gebate dirbti komandoje ir būtinai turite pasiekti savo tikslą“, – prieš prasidedant ugnies iššūkiui pareigūnėms sakė UGM Praktinio parengimo skyriaus vyriausiasis specialistas Vaidotas Dievulis.
Jų laukė trys užduotys: degantis konteineris, lipimas ugniagesių gelbėtojų kopėčiomis į 27 m aukštį lyjant lietui ir kliūčių ruožas.
Prieš pirmąją užduotį merginos apsivilko ugniagesių gelbėtojų kostiumus ir su savimi pasiėmė reikalingą įrangą. UGM Praktinio parengimo skyriaus vyriausiasis specialistas Ruslanas Ceiko davė nurodymus: į konteinerį nesinešti nieko, kas bijo drėgmės ir aukštos temperatūros – ten ji siekia apie 600 laipsnių. Pareigūnių užduotis buvo užgesinti gaisrą degančiame konteineryje, paskui iš konteinerio ištraukti sunegalavusį asmenį.
Šį išbandymą dalyvės prilygino pirčiai ir pragarui. „Degė pečiai ir nugara“, – sakė Vadovybės apsaugos departamento pareigūnė Simona Daumantienė. „Tikrai nemaniau, kad bus taip baisiai“, – apie šią iššūkio dalį sakė Viešojo saugumo tarnybos pareigūnė, kinologė Kotryna Misiūnaitė.
Merginos išties buvo gerai nusiteikusios, užsidegusios ir pasiryžusios įveikti visas joms UGM paruoštas užduotis.
Antroji užduotis – užlipti ugniagesių gelbėtojų kopėčiomis. Kaip sakė R.Ceiko, tai yra psichologinis ir fizinis išbandymas. Kopėčios pakeltos į 27 m aukštį, pasvirusios 73 laipsnių kampu. Užlipti į viršų reikia per 42 sekundes.
Trečia užduotis – kliūčių ruožas. V.Dievulio teigimu, ugniagesiai gelbėtojai turi būti ne tik stiprūs, bet ir ištvermingi: „Šiame ruože yra daug įvairiausių elementų, kurie nėra labai sudėtingi, bet reikalauja tiek komandinio darbo, tiek ištvermės.“
Kaip sekėsi merginoms, matėte aukščiau esančiame vaizdo įraše, žemiau pateikiame jų pačių įspūdžius ir užfiksuotas akimirkas.
Ugniagesė gelbėtoja Lina
„Ugnis – mano darbo erdvė. Žinoma, važiuodama supratau ir nujaučiau, kas mūsų laukia. Ši aplinka man nesvetima, pažįstamas kiekvienas kampelis, darbo specifika, technika ir įranga. Kai merginos „puošėsi“ ugniagesių gelbėtojų drabužiais ir kita ekipuote, aš jų klausiausi ir jas stebėjau. Buvo įdomu matyti jų reakcijas dėl ugniagesių gelbėtojų naudojamų drabužių, batų patogumo, svorio ar išvaizdos, – pasakojo Lina.
– Besidalydamos įspūdžiais po pratybų ugnies konteineryje merginos komentavo, kad tokio darbo nenorėtų dirbti, kad jis – sunkus, alinantis ir kad gaunamas uždarbis neadekvatus atliktam darbui. Visais klausimais su jomis sutikau, išskyrus vieną – aš šį darbą dirbu noriai.
Ne kiekvienas jį gali dirbti, kad ir kaip norėtų ar svajotų. Čia neužtenka būti stipriam fiziškai, labai svarbu ir emocinis stabilumas.
Ne kiekvienas jį gali dirbti, kad ir kaip norėtų ar svajotų. Čia neužtenka būti stipriam fiziškai, labai svarbu ir emocinis stabilumas – jis gal net svarbesnis. Ugniagesio darbe mokėjimas dirbti komandoje – pranašumas. Interpretacijoms ir saviraiškai čia ne vieta, nes netinkamai priimti sprendimai ir atlikti veiksmai visą komandą gali išvesti iš rikiuotės. Ir užuot suteikus nukentėjusiajam pagalbą, dar reikės gelbėti ir komandos narį.
Dalyvaujant šiame iššūkyje įdomiausia buvo stebėti ugniagesio gelbėtojo duonos neragavusių reakcijas – tai buvo tarsi muzika mano ausims (šypsosi).“
Pasienietė, kinologė Deimantė
„Fiziškai buvo sunku ištverti didžiulį karštį konteineryje. Taip pat reikėjo daug fizinių pastangų norint iš gaisro ištempti sužeistą žmogų. Emociškai buvo sunkiau pasiryžti lipti ugniagesių kopėčiomis, tačiau užlipus pasirodė toli gražu ne taip jau ir baisu, palyginti su šuoliu nuo penkiaaukščio, – neslėpdama šypsenos įspūdžiais dalijosi Deimantė.
– Niekada nieko panašaus nesu patyrusi, nors ir buvo pragariškai karšta, buvo labai įdomu, ypač stebėti ugnį iš taip arti. Po iššūkio jaučiausi fiziškai kiek pavargusi, tačiau kupina įspūdžių ir geros patirties.“
Minosvaidžių būrio vadė Greta
„Laukiau šio išbandymo, nes tėtis šioje tarnyboje dirba jau beveik 20 metų. Būdama maža mėgdavau užeiti pas jį į darbą ir prašydavau, kad leistų pasėdėti ugniagesių automobilyje. Labai norėjau išbandyti, ką jam tenka daryti, – prisiminė Greta.
– Sunkiausia šiame iššūkyje buvo nepakeliamas karštis. Ugniagesių uniformos išties sunkios, reikėjo judėti – nebuvo taip paprasta.
Ugniagesių gelbėtojų darbas – siaubingas karštis, apranga nėra patogi, reikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų, nes niekada nežinai, kas laukia, o nuo tavęs priklauso kitų žmonių gyvybė.“
Policininkė, kinologė Ina
„Nemaloniausias jausmas, kurį esu patyrusi, buvo „degti“ tame konteineryje. Buvo labai karšta, nebuvo kuo kvėpuoti. Tas momentas, kai užgesinau ir ėjau į galą visų laukti, nes tame konteineryje keitėmės ratu, ir pamačiau visų veidus, akis, mačiau jose kažkokį keistą jausmą, – sakė Ina.
– Paskutinėje rungtyje, įveikus kliūčių ruožą, sustatytomis padangomis reikėjo lipti į viršų. Tai jau yra nepatogu, bandai lipti, o ant tavęs dar pila vandenį. Nežinau, kokia buvau, bet tikrai sunervino (juokiasi). Dar galbūt nebūtų taip supykdę, jei nebūčiau mačiusi tų, kurie pylė tą vandenį, šypsenų, nes man tikrai nebuvo smagu.“
Prezidentės asmens sargybinė Simona
„Prisipažinsiu, kad apie ugnies iššūkį mažiausiai galvojau ir dėl jo visai nesijaudinau. Įsivaizdavau, kad teks prabėgti pro kokį ugnies konteinerį, duos palaistyti iš žarnos ir viskas, – juokdamasi mintimis dalijosi Simona. – Bet iš tiesų viskas buvo visiškai atvirkščiai.
Buvo tikrai sunku – tiek emociškai, tiek fiziškai. Sunkiausia man buvo tame kliūčių ruože, kai reikėjo su ekipuote lįsti į tuos siaurus padangų tunelius. Viskas pradėjo strigti, apsisukti vietos nėra, net kojos nėra kaip prisitraukti, tai tik rankomis ir kapsčiausi. Gal kitoms – žemesnėms – merginoms buvo lengviau, bet man tai buvo problema su ilgomis kojomis (juokiasi).
Vieną akimirką sustojau tame tunelyje ir pamąsčiau: o jei pradėčiau panikuoti, ar mane kas nors išgirstų, ar ištrauktų? Tikriausiai ne, todėl reikia judėti į priekį, negalima pasiduoti. Čia ir buvo sunku emociškai ir fiziškai.
Tačiau tikrai įspūdinga. Niekada gyvenime neteko nieko panašaus patirti, bet tikiuosi, kad ir neteks. Po tokių patirčių pradedi suprasti ugniagesių darbą – nerealiai sunku. Jaučiu jiems didžiulę pagarbą ir jais didžiuojuosi.“
Riaušių malšintoja, kinologė Kotryna
„Svarstėme, kas gali mūsų laukti. Tikėjomės, kad duos apsirengti visą aprangą – taip ir buvo, manėme, kad tikriausiai imituos gaisrą ir mums tiesiog teks jį užgesinti, – kaip įsivaizdavo ugnies iššūkį, pasakojo Kotryna.
– Vienareikšmiškai sunkiausia buvo paskutinė rungtis – kliūčių ruožas. Buvome labai pavargusios po pirmųjų užduočių, šlapios, nes tą dieną lijo, drabužiai pasunkėjo ir tikrai reikėjo atiduoti paskutines jėgas ruožui.
Šis iššūkis fiziškai buvo labai sunkus, jėgų visiškai neturėjau, bet jaučiausi labai gerai, buvo labai įdomu pamatyti gaisro pradžią ir visas ugnies bei gaisro stadijas.
Po šio iššūkio mano pagarba ugniagesiams gelbėtojams išaugo tris kartus. Supratau, kad jų darbas yra labai sunkus, labai atsakingas. Turi greitai reaguoti, kad nenukentėtum pats, kad padėtum kitam. Turi būti labai šaltų nervų ir, žinoma, fiziškai pasiruošęs. Didžiausią pagarbą ir susižavėjimą jaučiu kolegei Linai, kuri kaip moteris ryžosi tokiam sunkiam darbui.“
Kalinių prižiūrėtoja Eglė
„Apsivilkusi ugniagesio uniformą ir ant pečių užsidėjusi deguonies balioną jaučiausi apie 15 kg sunkesnė, o tai, be abejo, varžė judesius ir prisidėjo prie fizinio nuovargio, ypač kai ugniagesio apranga kiaurai peršlapo.
Pati sunkiausia dalis man buvo pirmoji – atviro ugnies židinio gesinimas, maniau, kad nesugebėsiu. Per patį ugnies pliūpsnį, kai man atėjo eilė gesinti ugnies židinį, sustreikavo deguonies balionas ir visą orą pradėjo pūsti tiesiai man į veidą, stengiausi išlikti rami ir nepasiduoti panikai. Tame konteineryje jaučiau visišką diskomfortą, nepakeliamą karštį ir norą kuo greičiau viską baigti, – šypsodamasi sakė Eglė. – Buvo karšta rankoms, kojoms, labai karšta pečiams, šiek tiek juntamas deguonies trūkumas.
Kur kas maloniau jaučiausi lipdama ugniagesių kopėčiomis, nes aukščio baimę prisijaukinti man padėjo oro iššūkis. Teko paprakaituoti kliūčių ruože, lipant per tvoras padangas ir kt. Šioje iššūkio dalyje sunkiausia buvo paskutinė rungtis, kai stengiesi išlipti iš padangų tunelio, o tau iš viršaus purškia vandenį – išsikroviau 110 procentų. Po šio išbandymo dar labiau pradėjau gerbti ugniagesių gelbėtojų darbą ir kolegę Liną, kuri, drąsiai galiu teigti, yra geležinė moteris!“
Šeštadienį, spalio 27 d., portale 15min kviečiame skaityti ir žiūrėti, kaip septynioms projekto pareigūnėms sekėsi įveikti paskutinį – vandens – iššūkį.
