Į šį keturių iššūkių projektą 15min pakvietė septynias skirtingų sričių atstoves: Eglę Martinkėnaitę (Kalėjimų departamentas), Simoną Daumantienę (Vadovybės apsaugos departamentas), Kotryną Misiūnaitę (Viešojo saugumo tarnyba), Liną Lelevičiūtę (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas), Iną Dambrauskaitę (Lietuvos policija), Gretą Kancevičiūtę (Lietuvos kariuomenė) ir Deimantę Zybartienę (Valstybės sienos apsaugos tarnyba).
Pirmajam – žemės – iššūkiui, kurį rengė Vadovybės apsaugos departamentas, buvo pasirinktas Pamusės kaime, Širvintų rajone, esantis kliūčių ruožas „Bebro kelias“ – čia treniruojasi įvairių specialiųjų tarnybų pareigūnai.
Jei kada teko išbandyti karinį kliūčių ruožą Rukloje „Vaidotėnų iššūkis“, bus nesunku įsivaizduoti, kas laukia „Bebro kelyje“, nors jį įveikusių pareigūnių teigimu, pastarasis yra sunkesnis.
Septynios pareigūnės buvo suskirstytos į dvi grupes: pirmojoje – Eglė, Simona, Lina ir Greta, antrojoje – visos trys kinologės: Ina, Kotryna ir Deimantė.
Vadovybės apsaugos departamento pareigūnas Martynas paaiškino, kas laukia merginų, o svarbiausia užduotis buvo su savimi pasiimti apie 30 kg sveriantį medinį „žmogų“, vadinamąjį VIP'ą – supraskite, „asmenį“, kurį reikia saugoti. Taigi jis drauge su merginomis turėjo pasiekti kliūčių ruožo finišą. Pareigūnėms teko ne tik įveikti pelkę, murgdytis purve, bristi per vandenį ir susidoroti su visomis kelyje sutiktomis kliūtimis, bet ir paskui save temptis VIP'ą, kuris, jų teigimu, kur kas labiau trukdė, nei padėjo.
Kalėjimo prižiūrėtoja Eglė
„Esu sportuojanti, tad maniau, kad didelių keblumų neturėtų kilti, bet fiziškai buvo labai sunku, ypač medinio „žmogaus“ nešimas. Po kiekvienos kliūties senkant jėgoms man jis atrodė vis sunkesnis. Pelkė, vabalai, gyvatės, musės man kelia didelį diskomfortą ir šiokią tokią baimę, – šypsodamasi sako Eglė ir priduria: Per tą iššūkį su savo baime teko susidurti akis į akį. Jausmas nerealus, kai tu užklimpusi ir negali ištraukti kojos, ir girdi, kaip rėkia: „Merginos, į kraštą! Angis! Angis!“
Pirma mintis, atėjusi į galvą, – kad pagaliau baigėsi (juokiasi). Nusprendžiau, kad dabar teks dar stipriau kibti į sportą.“
Prezidentės asmens sargybinė Simona
„Bebro kely“ esu buvusi porą kartų, tad man tai nebuvo naujiena. Žinojau, kas manęs laukia, bet vis tiek buvo labai įdomu, nes atsirado daug naujų kliūčių. Ir, žinoma, pelkė – ji visada pateikia ką nors nauja. Tad nesitikėjau, kad bus lengva, ir taip tikrai nebuvo, – šypsodamasi įspūdžiais dalijasi Simona. – Sunkiausia šiame iššūkyje buvo pelkė! Išties buvo tokių vietų, kuriose, be kolegės pagalbos, vargu ar būčiau išsikapsčiusi. Koja įklimpdavo taip giliai, kad rankomis jos neištraukdavau. Gerai, kad sportbačiai buvo tvirtai pririšti.
Atrodė, kad ta pelkė niekada nesibaigs, o jėgos tai seko. Be to, visą kelionę su savimi turėjome neštis „medinuką VIP'ą“. Kai kur jis gelbėjo, kai kur trukdė, bet taigi VIP'as – jo niekur negalima palikti, reikia saugoti!“
Ugniagesė gelbėtoja Lina
„Gali nuskambėti ir juokingai, bet kai važiavau į šį iššūkį, tikėjausi, kad galėtų būti užduotis, susijusi su apkasais ar tuneliais po žeme, žmonių gelbėjimu iš imituotos sugriuvusio pastato aplinkos. Kai įvažiavome į sodybą ir pamačiau užrašą „Bebro kelias“ – supratau, kas mūsų laukia.
Dar per savo 40-metį draugams buvau užsiminusi apie norą išbandyti panašią trasą. Apie tai esu kalbėjusi ir su savo bendradarbiais ugniagesiais gelbėtojais. Į tokį mano norą jie atsakė: „Ateis, Lince, žiema, kai bus 25 laipsniai šalčio ir didelis gaisras, va tada tau ir bus „Bebro kelias“, – juokdamasi pasakoja Lina.
– Komandoje buvome keturiese: Eglė – visiškas pozityvas, o tai padeda siekti tikslo, Simona – turinti gilų humoro jausmą, pakanti ir draugiška, šios savybės gelbėjo neįprastose ir kebliose situacijose, paverčiant viską pramoga, Greta – atkakli ir kovingai nusiteikusi, atrodo, kad niekada nepasiduos, nusiteikusi pergalei. Į mūsų būrį buvo priimtas ir medinis žmogiukas, kurį pavadinome Džoniu. Su tokiomis merginomis pernelyg sunku nebuvo, tik Džonis niekuo neprisidėjo, kad palengvintų situaciją: teko jį nešti, kelti, plukdyti ir pan., ir dar mėlynių ant kojų paliko.
Tokio kliūčių ruožo per pelkes nesu ėjusi. Tačiau labai patinka nuotykių parkai, laipioti medžių lajomis, tilteliais, tinklais, judančiais rąstais ar trosais. Nuo mažumės nesvetima karstytis po medžius ir tvoromis.“
Minosvaidžių būrio vadė Greta
„Bebro kelias“ man nebuvo svetimas. Kariškiai dažnai eina panašaus pobūdžio ruožus, tad kokių nors sunkumų neišskirčiau, – sako Greta. – Geras jausmas užlieja kūną, kai viskas padaryta. Užduotį atlikome dviem komandomis, tad labai smagu, kad, sutikus žmones pirmą kartą, pavyksta pasiekti tikrai neblogų rezultatų – susidirbti kaip komandai per 45 minutes.“
Riaušių malšintoja, kinologė Kotryna
„Apie šį iššūkį sužinojome tik tiek, kad fiziškai jis bus pats sunkiausias. Iš tiesų net neįsivaizdavau, kas mūsų laukia. Buvo minčių, kad gal kaip žemės iššūkiui bus koks kariams skirtas kliūčių ruožas, bet važiavome visai kita kryptimi, nei tie oficialūs ruožai yra. Tad tikrai nė nenutuokiau, kas laukia.
Sunkiausia buvo įveikti pelkę. Vienu metu įstrigome iki pusės su visa komanda. Juokas ėmė: „O ką dabar daryti?!“ Ir, be abejo, sunkumo pridėjo mūsų VIPA'as. Kadangi mano komandą sudarė kinologės, pavadinome jį Reksu, – pasakoja Kotryna. – Buvo vietų, kuriose jis mums padėjo, bet daugiausia labai apsunkino trasos įveikimą.
Emociškai buvo sunki viena vieta. Aš labai nemėgstu šlapių drabužių pojūčio, tad pirmasis šuolis į iškastą tvenkinuką man buvo labai nemalonus, paskui jau dėl apėmusio adrenalino nejaučiau, kad esu kiaurai šlapia ir purvina.
Tokio tipo kliūčių ruožą teko išbandyti pirmą kartą. Esu ne kartą įveikusi laipiojimo medžiais trasas. Jaučiausi labai gerai, emocijos ir adrenalinas veržėsi per kraštus. Iškart pamaniau, kad veikiausiai ir kiti iššūkiai laukia tokie savotiškai smagūs.“
Policininkė, kinologė Ina
„Žinojau, kad laukia kliūčių ruožas. Buvome antra komanda, gal buvo kiek nejauku laukiant starto. Tačiau pradėjus eiti tą taką pamačiau, kad čia nėra nieko tokio baisaus, o dar kai tokia komanda – atsidavusi ir padedanti“, – sako Ina ir priduria, kad jai yra tekę įveikti „Šlovės taką“ Rukloje, tačiau „Bebro kelias“ pasirodė sunkesnis.
Pasienietė, kinologė Deimantė
„Sunkiausia buvo kartu temptis rąstą, – šypsodamasi sako Deimantė, mintyje turėdama medinį „žmogų“. – Tačiau su merginų pagalba viskas praėjo puikiai. Man dar yra tekę dalyvauti panašiame kliūčių ruože Šilutėje – „Kiškio dauba“.
Grįžtant prie šio žemės iššūkio sunkumų, nebuvo lengva pereiti pelkę, kojos užstrigusios purve, negali pajudėti nei pirmyn, nei atgal... Po iššūkio buvau maloniai pavargusi. Nepasakyčiau, kad buvo labai sunku, ir gerų emocijų užteko, mėgstu pasimaudyti purve (juokiasi).“
Šeštadienį, spalio 20-ąją, portale 15min kviečiame skaityti ir žiūrėti, kaip pareigūnėms sekėsi įveikti antrąjį – oro – iššūkį, ir kokioms savo baimėms pažvelgti tiesiai į akis.
