– Dėl kokių priežasčių nusprendėte išvykti?
– Priežastys buvo finansinės. Su vyru įsigijome namą, tačiau jį reikėjo renovuoti, įvesti komunikacijas, o pinigų nebuvo. Taigi nusprendžiau užsidirbti. Pirminis planas buvo padirbėti Anglijoje pusmetį, daugiausiai metus.
Dirbau paprastus darbus – valytoja, darbuotoja prekybos centruose. Su drauge nuomojomės nedidelį kambariuką šeimoje, gyvenau itin kukliai, todėl galėjau nemažai pinigų siųsti į Lietuvą.
Galiausiai atvyko ir vyras. Nors turi medicininį išsilavinimą, gavo tik slaugo darbą.
Dvejus–trejus metus nieko nepirkome, nėjome valgyti į kavines, beveik nieko sau neleidome, jokių pramogų. Penkerius metus su šeima gyvenome bute, kuriame nuomojome vieną kambarį su virtuve, o dušą dalinomės su kitais žmonėmis.
– Ar buvo minčių grįžti atgal į Lietuvą?
– Taupėme pinigus, tačiau mintis grįžti į Lietuvą po truputį blėso, juolab kad čia gimė iš pradžių vienas vaikas, po to – kitas. Aišku, svarstėme grįžimo klausimą, bet kai pagyveni kurį laiką svetur, sugrįžti jau labai sunku.
Visų pirma, Lietuvoje iš karto nerasi darbo, dažnai nebeturi, kur gyventi, taigi viską reikėtų pradėti nuo nulio, o čia turi stogą virš galvos, sąskaitą banke, vaikus, kurie nebemoka lietuvių kalbos. Jei esi vienas, aišku, esi mobilesnis, bet su šeima yra per brangu grįžti. Reikia turėti santaupų bent trims–keturiems mėnesiams.
Todėl nusprendėme už sunkiai sutaupytus pinigus įsigyti namą Anglijoje. Tai buvo namas, kuriuos savivaldybė skiria socialiai remtiniems žmonėms. Šie moka tam tikrą nuomą, o po kurio laiko gali juos išsipirkti už pusę kainos.
Jaučiuosi kaip su šaknimis ištrauktas medis. Ir labai gaila, kad mano vaikai niekada nesijaus Lietuvoje kaip namuose. Jiems Lietuva – tik mamos gimtinė.
Tai pigūs, nedideli namai bloguose rajonuose, pastatyti po Antrojo pasaulinio karo darbininkams, kad jie turėtų kur gyventi. Mes jį pirkome iš šeimininkų, kurie jau buvo jį išsipirkę iš savivaldybės. Kad išgyventume, padalinome namą į du butus ir vieną iš jų, kol aš auginau vaikus ir negalėjau dirbti, kurį laiką nuomojome.
Visi mes čia ilgimės Lietuvos. Nors man čia daug kas patinka, daug ko čia išmokau ir daug ką čia vertinu, niekada nejausiu, kad čia yra mano namai. Jaučiuosi kaip su šaknimis ištrauktas medis.
Ir labai gaila, kad mano vaikai niekada nesijaus Lietuvoje kaip namuose. Jiems Lietuva – tik mamos gimtinė. Norisi, kad vaikai palaikytų ryšius su Lietuva, kalbėtų lietuviškai. Aš su vaikais visada kalbu lietuviškai, jie supranta, tačiau man atsako angliškai. Dukra anksčiau dar kalbėjo lietuviškai, o sūnus – jau ne.
– Taigi aukso kasyklų čia neradote, kaip daug kas įsivaizduoja?
– Tikrai ne. Gal aš turiu daugiau pinigų kasdienėms išlaidoms nei mano draugai, likę Lietuvoje, tačiau gyvenimo kokybės prasme, taip pat gyvenamojo būsto prasme jie gyvena geriau. Nors dabar su antru vyru britu gyvenu didesniame name, mano brolis, atvažiavęs manęs aplankyti, niekaip nesupranta, kodėl mes išvažiavome, nes jis nemato, kad čia būtų kažkas geriau.
Aš pati baigiau vietinį universitetą – studijavau interjero architektūrą ir dirbau pagal specialybę, tačiau Svonsis – mažas miestas, nėra daug užsakymų, dirbau labai mažoje šeimos firmoje ir jie man mokėdavo tik minimalų atlyginimą – 7,80 svaro už valandą, nors, atrodytų, su aukštuoju turėtum užsidirbti daugiau nei minimumą.
Čia galioja tos pačios taisyklės, kaip ir visur: jei darbdaviai gali mokėti mažiau, jie mokės mažiau. Jie žino, kad tu sutiksi, nes tau reikia šito darbo.
Pavyzdžiui, kai baigiau universitetą, kelis mėnesius dirbau vienai interjero firmai nemokamai. Mat, kad tave kas nors priimtų į darbą, reikia turėti patirties, bet kaip tu jos įgausi nedirbdamas? Taigi yra firmų, kurios priima padirbėti tokius, kaip aš. Buvo sudaromas įspūdis, kad jeigu gerai dirbsiu, būsiu priimta į darbą, nors nė neketino to daryti, nes po manęs savo eilės jau laukė kitas, pasiryžęs dirbti nemokamai.
Su dabartiniu vyru turime mikroautobusų verslą – priimame grupinius užsakymus pervežimams į oro uostą ar kitur. Taigi nuo dizainerio darbo perėjau prie vairuotojo, bet atlyginimas – nepalyginsi. Dabar atrodo, kad niekada nedirbčiau už minimumą. Kita vertus, kadangi mes patys sau esame šeimininkai, kiek užsidirbame, tiek turime.
Žiūrint iš Lietuvos, gal ir atrodo, kad čia aukso kasyklos. Taip, atlyginimai čia didesni, bet kai pradedi gyventi, pinigai dingsta labai greitai, nes gyventi čia brangiau – brangesnė nuoma, visos paslaugos.
Pažįstu vieną lietuvių šeimą, kurie čia įkūrė savo verslą, jiems gerai sekasi, tačiau didžioji dauguma lietuvių dirba arba valytojais, arba šiukšlių fabrikuose, nesvarbu, kokius diplomus ir darbus turėjo Lietuvoje. Bent jau čia, provincijoje. Gal Londone daugiau galimybių.
Mano dukterėčia bandė čia įsitvirtinti – baigė universitetą ir ieškojo rimto darbo, bet pamatė, kad aukščiau valytojos pareigų nepakils. Galiausiai ji nusprendė grįžti ir dabar bent jau dirba darbą, kuris jai patinka.
Dauguma lietuvių dirba valytojais arba šiukšlių fabrikuose, nesvarbu, kokius diplomus ir darbus turėjo Lietuvoje.
Kita mano draugė gyveno čia penkerius metus, ji dirbo įvairiose vietose padavėja, bet pamačiusi, kad nesugeba konkuruoti net šioje kategorijoje, kad gautų geresnį padavėjos darbą, grįžo į Lietuvą ir dabar dirba universitete. Tiesa, ji susitaupė pinigų, nes buvo viena, neturėjo šeimos, neišlaidavo, tad grįžusi galėjo įsigyti butą.
– O kokia čia valstybės pagalba šeimai?
– Ji, žinoma, geresnė nei Lietuvoje. Auginant nepilnamečius vaikus galima dirbti puse etato, o už likusią pusę etato sumoka valstybė, kad mama turėtų galimybę prižiūrėti nepilnamečius vaikus. Mat vaikų griežtai negalima palikti namuose vienų. Jeigu kaimynai pastebėtų ir pasiskųstų, būtų imtasi sankcijų. Jeigu sugebi uždirbti daugiau, tenka samdytis, kas prižiūrėtų tavo vaiką.
Tiesa, aš pati su vaikų priežiūra problemų neturėjau, kadangi turėjau daug draugių su vaikais, ir mes keisdavomės prižiūrėdamos vienos kitų vaikus.
Žinau, kad sunkiau besiverčiančios šeimos daug lengviau nei Lietuvoje gauna socialinį būstą. Pavyzdžiui, pažįstama, viena auginanti vaiką, butą su dviem miegamaisiais kambariais ir svetaine (tokie būtini standartai) gavo per tris mėnesius.
Jeigu tėvai visai neturi darbo, valstybė šeimą aprūpina dar ir buitine technika. Valstybės parama šeimai tikrai yra, nors pastaruoju metu ją pradėta gana smarkiai karpyti.
Turėjau daug draugių su vaikais, ir mes keisdavomės prižiūrėdamos vienos kitų vaikus.
– Jau trejus metus gyvenate su kitos kultūros žmogumi. Kokių kultūrinių skirtumų pastebėjote?
– Kiek man teko susidurti, anglai vyrai turi kitokį požiūrį į šeimą. Čia labai stiprios šeimos tradicijos – jie stengiasi daug laiko praleisti kartu su šeima. Mano vyro tėvai – labai rūpestingi žmonės, viską pasiruošę padaryti dėl vaikų, tarp tėvų ir vaikų labai tamprūs santykiai.
Taip pat ir mano vyras dėl vaikų gali padaryti viską. Su mumis gyvena du mano vaikai, taip pat du vyro vaikai iš pirmos santuokos, kurie pusę laiko praleidžia su mama, pusę laiko – su tėvu.
Kiekvieną savaitę jis stengiasi su vaikais kažką nuveikti, parodyti, kad jie jam svarbūs. Savaitgaliais esame dažnai užimti, tačiau atsiradus tarp užsakymų dviem–trims valandoms, jis jau lekia dviračiais su vaikais ar dar kažką veikia, nes jaučiasi blogai, jei tą savaitę dar neparodė jiems išskirtinio dėmesio.
– Kuo apskritai skiriasi lietuviai ir britai?
– Mano draugai britai neturi problemų dėl alkoholio. Kiek čia pažįstu lietuvių, susirinkę jie visi geria. Todėl ir neturiu čia daug draugų. Kadangi pati nevartoju alkoholio, man su jais neįdomu, o ir nenoriu, kad mano vaikai būtų tokioje aplinkoje.
Kita vertus, britai taip pat vartoja daug alkoholio – tiek vyrai, tiek moterys. Jiems geriausias atsipalaidavimo būdas savaitgalį – pub'as. Kalbant apie moteris, jų noras atsipalaiduoti kartais peržengia ribą, už kurios prasideda vulgarumas. Jos visiškai nekompleksuoja ateiti į pub'ą pusnuogės ir netgi be kelnaičių.
Tačiau britai tikrai žymiai labiau atsipalaidavę nei lietuviai ir gerąja prasme. Jie atviriau kalba apie savo problemas. Daugelis mano draugų, ar kas šeimoje negerai, ar depresija būtų, ar su vaikais problemos, kas bebūtų, jie išsipasakoja.
Žmonės nebijo kalbėtis apie save, nebijo dalintis problemomis, savo gyvenimu, koks jis bebūtų – geras ar blogas. Manau, jie nuoširdesni už mus, lietuvius, ir mandagesni. Čia visur jauti akių kontaktą, nuolat tau už viską padėkoja. Visa tai iš karto tave labai atpalaiduoja, jautiesi tarp žmonių komfortiškai ir saugiai.
Taip pat britai turi didžiulį poreikį padėti kitiems. Labdaros tradicijos Anglijoje labai stiprios. Pavyzdžiui, viena mano draugė padeda pabėgėliams iš Sirijos, savanoriauja benamių kavinėje. Tačiau vyras ją išlaiko, jai nereikia pačiai užsidirbti duonai, todėl gali sau leisti daryti tokius dalykus. Jos požiūris – mano gyvenimas yra pakankamai geras ir aš galiu trupučiu savo gero gyvenimo pasidalinti su kitais.
Būdama čia, viso to mokausi ir aš. Iš savo draugių išmokau daug šypsotis, būti labiau atvira, nebijoti savo jausmų ir nebijoti kalbėtis su žmonėmis.
– Ko labiausiai ilgitės Lietuvoje?
– Labiausiai ilgiuosi kultūrinių dalykų. Velse nėra išlikusių tradicijų – nei tradicinių liaudies šokių ir dainų, nei menų. Vienintelis dalykas, kurį jie išsaugojo, yra kalba. Būna įvairios mugės, bet visos jos orientuotos į maistą, o ne į tradicijas ir meną. Nieko panašaus į mūsų Kaziuko mugę čia nerasite.
Jie labai stengiasi gerbti ir priimti visas kitas kultūras, tačiau neturi savo aiškaus išsaugoto savitumo. Pavyzdžiui, turiu draugę anglę, kuri sako, kad jai gėda būti baltaode. Aš to negaliu suprasti, bet jai net ašaros akyse kaupiasi tai sakant, kaip stipriai ji tai jaučia. Jai gėda už protėvius, kurie kadaise kolonizavo Afriką, todėl dabar ji įvairiais būdais iš kailio neriasi, kad padėtų Afrikos žmonėms, nors anglai pirmi ir sustabdė kolonizaciją, labai daug anglų dėl to net rizikavo savo gyvybe.
– Kaip dabar matote Lietuvą, kai atvykstate?
– Žinau, kad Lietuvoje yra begalė problemų, bet kai aš atvažiuoju, matau tik gražius dalykus. Vilniuje švaru, nėra šiukšlių ir tai neįtikėtina. Pastebiu, kokie kūrybiški esame ir kaip išradingai kuriamos viešosios erdvės. Puikūs kavinių interjerai – taip ir norisi užeiti į kiekvieną iš jų ir apžiūrėti. Man labai malonu grįžti į Vilnių ir stebėti, kaip pasireiškia žmonių kūrybingumas.
Tačiau nuo žmonių mentaliteto ir bendravimo stiliaus jau atpratau. Iki šiol atsimenu šoką, kai prieš keletą metų Kaune stovėjau su vaiku vaikiškame vežimėlyje prie perėjos. Laukiu, kol mašinos sustos, o nė viena nestoja. Teko įžengti į perėją, kad sustotų. Jau buvau apie tai pamiršusi.
Kitas atvejis – reikėjo pasidaryti pasą. Atvykau į pasų skyrių šiek tiek prieš jo atidarymą ir atsistojau į laukiančiųjų eilę. Kai durys atsidarė, iš visų pusių be eilės pradėjo lįsti žmonės. Buvau priblokšta – kam tuomet reikalinga eilė, jeigu niekas nekreipia į ją dėmesio. Net jauni vyrai be jokių skrupulų užlenda prieš moteris su vaikais.
Anglijoje prie kasos kasininkė niekada nepradės aptarnauti kito žmogaus, kol tu nesusikrovei savo pirkinių, o laukiantieji už tavęs tau šypsosi, nes supranta, kad tau reikia duoti laiko, niekas nevarsto tavęs skubinančiais žvilgsniais, kaip Lietuvoje. Jei reikėtų panašius dalykus patirti kasdien, jau būtų sunku.
