Grynumas. „Gal todėl, kad esu medikė, o gal lėmė kokios kitos priežastys, tačiau šviesių spalvų namų aplinka, neperkrauta daiktų, man turi panėšėti į gydytojo kabinetą – tik tokioje erdvėje (pageidautina – aukštomis lubomis) jaučiuosi komfortiškai, nes bet koks balastas gimdo disharmoniją. Šiek tiek knygų, meno albumų, galbūt mados žurnalų ir daug daug „Diptyque“ aromatinių žvakių – štai to reikia, kad pasakyčiau: „Esu savo namuose.“ Vazelės, puodeliai, visokie suvenyrai, kurie galbūt kam nors ženklina aplankytas šalis, kelia prisiminimų audras, – ne man.“
Draperijos. „Jos turi būti ažūrinio plonumo ir lengvos it šydas. Net savo miegamojo, kurio langas išeina į kiemą pietvakarių pusėje, neįsivaizduoju su masyviomis aksominėmis draperijomis. Geriausiai jaučiuosi, jei pabundu nuo natūralios ryto šviesos, tad dangstytis savo erdvėse sunkiais brokatais – ne mano prigimčiai. Tėvų skandinaviško stiliaus namuose dominavo pastelinės spalvos, stiklas, šiek tiek medžio. Šis braižas man artimas iki šiol – tik su dar daugiau minimalizmo.
Niekada netraukė minkštos faktūros, netgi priešais židinį stovinti kušetė kuria balagano ir nereikalingo baldo įspūdį. Ją galėtų atstoti pora kėdžių, tačiau mano bute šių nėra: jei reikia, susirangau ant palangės ar židinio atbrailos, o kai apsilanko draugai, sukrintame tiesiog ant grindų.“
Prieblanda. „Vakarais man absoliučiai pakanka žvakių šviesos ir pagrindinę lempą įžiebiu gana retai. Didžiausias malonumas, kai namuose – lokalus apšvietimas. O dienos metu man būtina, kad pro langus sklistų kuo daugiau saulės spindulių. Todėl nenuostabu, kad tamsusis metų periodas labiausiai veikia mano nuotaiką: tada jaučiuosi ne taip pakiliai kaip, tarkim, pavasarį ar vasarą. Tačiau keliaudama ir apsistodama viešbučiuose šimtaprocentiniu minimalizmu nesitenkinu. Butikinio stiliaus viešbučiai visada akį traukia įspūdingomis dekoracijomis, masyviais šviestuvais, egzotiniais augalais. Jaukūs būna ir didesni, pavyzdžiui, „The London Edition“: jis stebina ir modernumu, ir neoklasicistiniais interjero sprendimais.“
Mada. „Tam tikrą gero skonio pradžiamokslį išėjau stebėdama, kaip rengiasi ir dažosi močiutė bei mama. Nuo paauglystės su mada susiejau didžiąją savo gyvenimo dalį – dirbau modeliu, vėliau stilizavau vieno menininko fotosesijas: išmokau tiek, kiek net nesitikėjau, kad galima išmokti. Esu išsiugdžiusi begalinį kruopštumą: tėvai prognozavo, kad galėčiau būti neprasta juvelyrė, tačiau šią savybę šiandien pritaikiau odontologijoje – leidžiu ištisas valandas prie mikroskopo.
Ryškiausias mados laikotarpio prisiminimas – net ne podiumas, net ne fotosesijos, o išvyka į kasmet rugpjūčio mėnesį Nevados valstijoje vykstantį alternatyviojo meno ir muzikos festivalį „Degantis žmogus“. Ten tiek daug žavios beprotystės, kad net vaikščiodamas nuogas nieko nei nustebinsi, nei šokiruosi. Nors tai ne mados forumas, vis dėlto festivaliui ruošiausi labai kūrybiškai, tiesa, ne ištisus metus, kaip tai daro kiti, o tik savaitę: siuvausi drabužių su plunksnomis, tigrų kailių imitacijomis, vežiausi rožinį peruką...“
Laikausi visiems žinomos taisyklės: nėra netinkamų drabužių ar aksesuarų – yra tik neskoningi deriniai.
Variacijos. „Į darbą einu apsirengusi labai paprastai: džinsai (jų spintoje – ne mažiau nei dešimt), megztukas, žemakulniai bateliai, tačiau vakare labai patinka puoštis. Elegancija, rafinuotumas ir moteriškumas – trys mano stiliaus banginiai. Laikausi visiems žinomos taisyklės: nėra netinkamų drabužių ar aksesuarų – yra tik neskoningi deriniai. Aišku, tektų pasukti galvą, jei sumanyčiau užsimauti raudonas kojines: o ką gi prie jų? Arba – džinsinis švarkas: reikia labai daug fantazijos, kad sugebėtum prie jo ką nors priderinti ir sykiu išlaikytum elegantišką stilių.
Drabužiams labai svarbu aplinka ir nuotaika, kaip jie pateikiami. Niekada neįsivaizdavau savęs su aptemptais tigrų ir leopardų raštų drabužiais, tačiau Nevados dykuma ir pati festivalio nuotaika leido išreikšti ir tokią fantaziją, teikė begalinį komfortą ir laisvę.“
Taisyklė. „Paisyti aprangos kodo – vadinasi, gerbti vakaro šeimininkus ir kitus svečius. Daugelis moterų laikosi taisyklės „geriau kukliau ir mažiau“, o aš, atvirkščiai – „geriau puošniau ir ekspresyviau“. Ne kartą teko įsitikinti, kad perdėtas kuklumas psichologiškai gniuždo, smukdo pasitikėjimą savimi, verčia gūžtis. Tai labai nemaloni būsena, kuri apima atsidūrus tarp įspūdingiau pasipuošusių. Kvietime nurodytas aprangos kodas dar niekada nebuvo išgąsdinęs ar sukėlęs kokių nors dvejonių: jis gali būti ir tradicinis smart casual, ir labai provokuojantis lady in red. Kur kas baisiau, kai išvis neparašoma, kaip apsirengusių svečių laukiama. Tada tenka skambinėti kitiems pakviestiems į vakarą ir kartu derintis.“
Įnirtingas vaikščiojimas po parduotuves vargina: rinkdamasi drabužius virtualiojoje erdvėje savotiškai pailsiu.
Internetas. „Kadangi esu absoliuti darboholikė ir kai užveriu klinikos duris, parduotuvės jau būna uždarytos, vienintelis mano „butikas“ – internetas. Mėgautis naujausiomis kolekcijomis ir kai ką iš jų įsigyti galiu bet kuriuo paros metu. Kurjeris pirkinį pristato į darbą, o jei netinka ar preke šiek tiek nusiviliu, be rūpesčių jau kitą dieną galiu grąžinti. Bet tokių atvejų būna labai nedaug. Todėl išvykos į Paryžių, Milaną ar Londoną nevirsta šopingo dienomis – daugiau laiko skiriu kultūriniams, gastronominiams poreikiams, o jei ir užsuku į kokį nors butiką, tai būna labiau pramoga nei „darbas“. Arba – atsitiktinumas: štai sykį užeinu į Vilniaus butiką „V2 Concept Store“, o prieš akis – nuostabus paltas, latvių dizainerės Ketos Gutmanės kūrinys. Įnirtingas vaikščiojimas po parduotuves vargina: rinkdamasi drabužius virtualiojoje erdvėje savotiškai pailsiu.“
Autoritetai. „Vienu didžiausių savo atradimų pavadinčiau Josepą Fontą, kuris kuria Madride ir dirba Ispanijos mados namuose „Delpozo“. Tai, kad šis dizaineris iš profesijos yra architektas, atsiliepia ir jo modeliuojamiems drabužiams: trapūs, subtilūs, itin moteriški, bet sykiu ir griežtų architektūrinių formų, struktūriški. Taip pat negaliu atsilaikyti prieš šiuolaikinių prancūzių dievinamą Olivier Rousteing’ą – tai, ką jis daro mados namuose „Balmain“, išsiskiria iš viso gana vienodo mados konteksto. Kitas toks – Davidas Koma, savitai atgaivinęs itin charakteringą devintojo dešimtmečio prekės ženklą „Mugler“. O Alexandre’as Vauthier stebina drąsa kurti nebanaliai seksualius įspūdingų konstrukcijų drabužius.
Madoje visada ieškau intelektualumo, konceptualumo, todėl pernelyg komerciniai vardai, tokie kaip „Roberto Cavalli“, „Dolce & Gabbana“, „Guess“, taip pat „Louis Vuitton“ rankinės į mano akiratį nepatenka. Nors... pala pala, delikačią šio ženklo rankinę „Petite Malle“ mielai įsigyčiau: ji maža, kieta, stabili, stilinga.“
Priedai. „Niekada nemėgau itin smulkių aksesuarų: geriau vienas masyvus papuošalas nei keli mažesni. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie rankines. Jų mano kolekcijoje – ne šimtai. O iš smulkesnių įspūdį daro „Bottega Veneta“ delninukės. Prisimenu, prieš dvylika metų dar kaip manekenė skridau į Paryžių ir šalia manęs lėktuve sėdėjo elegantiška brandaus amžiaus moteris. Ji turėjo, mano akimis, pačią nuostabiausią rankinę pasaulyje – „Celine“. Tada supratau, ką moteriai vis dėlto reiškia gera rankinė.
Didžiausias atradimas – galvos apdangalų dizaineris Philipas Treacy, kurio butikas Honkonge taip užbūrė, kad neištvėriau ir įsigijau juodą fetrinę skrybėlaitę, nors šiaip galvos apdangalams prioriteto neteikiu.“
Permainos. „Atsikratyti nepatikusių ar nelabai patikusių drabužių nesunku. Jei kurio nors neapsivilkai bent du kartus, vadinasi, jis ne tavo – realizuok. Tą labai sėkmingai darau internetu. Ir nebūtinai tai turi būti prastas pirkinys – tiesiog pasikeitė mano pačios skonis. Jis kinta maždaug kas treji metai. Kažkada negalėjau gyventi be aukštakulnių, šiuo metu jų poreikį jaučiu vis rečiau. Gal prieš šešerius metus taip džiaugiausi prie kūno priglundančia „Herve Leger“ suknele, dabar ji man popsų popsas. Šiandien žiūriu į spintą ir matau: vienas ilgas sijonas – a, tai „Jay Ahr“ gaminys. Bet jo nė karto taip ir nesegėjau...“
Fotografė Reda Mickevičiūtė, stilistė Ejona Xhiku