Kaip Airijoje kūrėsi Lietuva
Paklausta, apie gyvenimą Airijoje, Jurga pirmiausiai prisiminė ne darbų paieškas, kilnojimąsi iš vienų namų į kitus, o tai, su kokiu entuziazmu, atidirbę savo darbuose, antra tiek atidirbdavo Airijos lietuvių bendruomenės labui.
„Kai mes atvažiavome, nebuvo nei bendruomenės, nei dabar jau gerai žinomos lituanistinės Keturių vėjų mokyklos. Kam mums to reikėjo? Labai sveika išvažiuoti iš namų, iš savaime suprantamos aplinkos, kad suprastum, jog esi savo šalies patriotas ir kokia brangi tau yra tavo kalba, kaip svarbu būti laikomam lietuviu, o ne atvykėliu, tarkime, iš Rusijos.
Dar ir šiandien Airijoje galima pamatyti žmonių, dėvinčių marškinėlius su užrašu „Lietuvos ambasadorius“. Mes darėme viską, kad juos dėvintys žmonės iš tiesų būtų fantastiški pavyzdžiai, kad lietuvių veidas Airijoje būtų kuo šviesiausias ir niekas nedrįstų sakyti, kad lietuviai yra melagiai, tinginiai ar nusikaltėliai“, – teigė Jurga.
Nors sakoma, kad bendruomenei susikurti reikia 50–100 metų, moters vadovaujama Airijos lietuvių bendruomenė per trejus metus tapo labai įtakinga. Ji pati pripažįsta, kad padarė daug neįmanomų dalykų, kuriais čia, Lietuvoje, niekas netikėjo.
„Kai aš, atvykusi atostogų, vaikščiojau po Lietuvos švietimo įstaigas, ir pasakojau, kad mes įkursime lituanistinę mokyklą, kurioje neatlygintinai dirbs mokytojai, visi iš manęs juokėsi. Tačiau mes įkūrėme mokyklą ir gal tik po penkerių metų pradėjome svarstyti, kad mokytojams reikėtų kompensuoti kurą, ypač tiems, kurie atvyksta iš toli. Žmonės dirbo su tokia meile, su tokiu atsidavimu, kad net nebuvo klausimo apie atlyginimą. Atlyginimas buvo vaikų akyse“, – tikino pašnekovė.
Kaip gimė „Whatansu“
Vis dėlto atėjo laikas, kai Vidugiriai suprato, kad visi jų ryšiai yra susiję su Lietuva, todėl arba reikia nukirpti lietuvišką virkštelę ir tapti šalies, kurioje gyveno, ambasadoriais, arba grįžti namo. Viena iš priežasčių, palengvinusių sprendimo priėmimą, buvo neseniai gimęs sūnus. Lituanistinėje mokykloje moteris aiškiai matė, kaip vaikų lietuvių kalbos įgūdžius veikia airiško darželio aplinka, todėl pati savo sūnaus į darželį net neleido. Ji norėjo, kad jos vaikas lietuviškai kalbėtų tobulai.
Jie suprato: arba reikia nukirpti lietuvišką virkštelę ir tapti šalies, kurioje gyveno, ambasadoriais, arba grįžti namo.
Susirasti darbą Lietuvos švietimo sistemoje sutuoktiniams nebuvo sunku, kadangi šiuose sluoksniuose jie buvo puikiai žinomi. Tačiau ir čia jie negalėjo nustygti vietoje: netrukus gimė „Whatansu“ stovyklos vaikams ir jaunimui, kurios šiuo metu yra didžiausia Jurgos meilė ir aistra. 2019 m. jos buvo pažymėtos Sveikatos apsaugos ministerijos apdovanojimų „Už sveiką gyvenseną“ nominacija.
„Taip susiklostė, kad mums teko suorganizuoti stovyklą, kad paviešintume nevalstybinių aukštųjų mokyklų veiklą. Ir mes taip užsikabinome, kad nebegalėjome jų nedaryti. Už pirmąsias stovyklas mes patys ir susimokėdavome: pasibaigia stovykla, visi vadovai susimeta pinigų, susimokame už nakvynę, maitinimą ir važiuodavome namo, į įprastą gyvenimą, kad susitaupytume pinigų kitai stovyklai.
Stovykloje vaikai mokomi pasitikėjimo ir pagarbos. Šiuolaikiniai vaikai turi labai nedaug pagarbos aplinkai. Ir tai ne jų kaltė – jie yra pertekliaus amžiaus vaikai, jie visko turi, viską gauna, nuo svajonės sugalvojimo iki jos išsipildymo trunka labai nedaug laiko. Sugalvojai, kad nori dviračio, ir turi dviratį. Reikia tik truputį palaukti. Tačiau be pagarbos, mano manymu, negali gyvuoti joks žmogus. Pagaliau, jeigu vaikai neturi pagarbos mokykloje, savo mokytojams, jie turi gerokai mažiau šansų ko nors išmokti.
Tėvai dažnai nerimauja, ar mūsų stovykla vaikams patiks. Iš pradžių jiems nebūtinai turi patikti, nes jie susiduria su daug netikėtų sprendimų – iš jų paimamas telefonas, jie turi būti komandoje, laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, viską daryti 120 proc. Todėl pirmas keletą dienų jie į mus žiūri keistai, visgi netrukus supranta, kad priešų čia nėra, o vadovai tokie atviri ir pasiryžę viskuo, ką turi, dalintis, kad ir vaikams neišeina su jais kalbėtis kitaip, tik atvirai“, – pasakojo Jurga.
Pašnekovės teigimu, šiuo metu auga individualistų karta, iš suaugusiųjų girdinti tik tai, kad jie turi būti lyderiai ir jiems pasiekiamos visos galimybės. Tačiau suaugusieji dažnai pamiršta pridurti, kad norint pasiekti tai, ko nori, reikia įdėti pastangų, kad svajonės savaime nesipildo. Būtent šis supratimas ir ugdomas stovyklų metu.
Kaip iš gyvenimo dingo cigaretės ir alkoholis
Tarsi būtų negana veiklos organizuojant stovyklas, sutuoktiniai nusprendė organizuoti renginį, į kurį vienu metu tilptų daugybė stovyklų suaugusiesiems. Taip gimė festivalis „Masters of Calm“, kurio metu įvairūs meistrai iš viso pasaulio dalinasi sveikatingumo, dvasingumo, psichologijos, finansų ir kitomis temomis, susijusiomis su tuo, kaip veikia žmogus ir mus supantis pasaulis. Beje, šio festivalio idėją Mindaugas susapnavo.
„Pirmą renginį suorganizavome per du mėnesius. Jame su visais mokytojais ir savanoriais dalyvavo per 100 žmonių, o dabar susirenka apie 3 tūkstančius. Pagrindinis mūsų tikslas – pasiekti, kad žmogus, atvažiavęs vienas, išvažiuotų dviese, t. y. žmonės atrastų ryšį, bendrautų ir susidraugautų.
Mes esame išauklėti nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis. O mūsų savanoriai apmokyti, prasilenkdami su bet kuo, pasisveikinti. Iš pradžių žmogus, pamatęs, kad su juo sveikinasi, sutrinka, pagalvoja, kad tai pažįstamas, kurio jis neprisimena. Tačiau kai su juo pasisveikina ir antras, trečias sutiktas žmogus, žiūrėk, ir jis jau, sutikęs nepažįstamą, pasakys „labas“, nes pamanys, kad čia taip priimta. Tai esminė magija“, – pasakojo Mindaugas.
Kai su juo pasisveikina ir antras, trečias sutiktas žmogus, žiūrėk, ir jis jau, sutikęs nepažįstamą, pasakys „labas“.
Ieškodami vietos, kur jų renginiai galėtų vykti, sutuoktiniai Asvejos regioninio parko pušyne įkūrė sveikos gyvensenos centrą „Auksinė giria“. Vidugiriai pabrėžia, kad tai griežtai blaivi erdvė, nenuomojama renginiams, kuriuose vartojamas alkoholis, nes tokia yra jų pačių gyvenimo filosofija, net jei dėl to tenka atsisakyti pelningų užsakymų. Kita vertus, jie pastebi, kad Lietuva per 10 metų labai pasikeitė, vis daugiau žmonių atsipalaiduoti ir nuimti stresui atranda kitokių būdų nei alkoholis. Jo atsisako ir daug jaunų žmonių, todėl net vestuvės vis dažniau vyksta be alkoholio.
Beje, šeima ne visada laikėsi tokios filosofijos. Viskas prasidėjo nuo Mindaugo. Susipažinęs su sveikuoliais, praėjęs sveikatingumo kursus ir išbandęs juose išmoktus metodus, jis pajuto, kad jam natūraliai nebesinori rūkyti ir vartoti alkoholio.
„Taip ir pasakiau namuose. Dar pridėjau, kad ir mėsos nevalgysiu. Jurga nieko nesakė, tačiau pagalvojo, kad man „pavažiavo stogas“. Bet kai nusprendžiau nevalgyti mėsos, namie jos kažkaip neliko“, – juokėsi pašnekovas.
Mėsos namuose neliko iš pagarbos vyrui. Taip pat Jurga greitai pajuto, kad vienai gurkšnoti taurę vyno, kai kitas geria vandenį, taip pat nėra jokio noro. Taip alkoholis dingo ir iš jos gyvenimo. Su rūkymu buvo įdomiau.
„Rūkiau 20 metų ir visada sakydavau, kad tikrai niekada nemesiu, nes man tai patinka. Mesti mane privertė pirmoji stovykla. Su vaikais buvome sutarę, kad joje nerūkoma ir negeriama. Atėjo pirmas vakaras ir žiūriu – vaikšto ugnelės prie ežero. Kitą rytą išsistačiau 40 paauglių ir sakau: „Jūsų rūkymo stažas – metai ar du, o mano – 20 metų. Susitarkime – jūs nerūkote ir aš nerūkau.“ Visiems labai patiko.
Tą dieną išgyvenau, bet, kai visi sumigo, išsliūkinau į balkoną parūkyti. Ir staiga persmelkė supratimas: Dieve mano, ką aš darau! Jeigu bent vienas iš jų pamatys mane rūkančią, mano žodis bus vertas nuliui, nebeturėsiu teisės šiems vaikams daugiau nieko pasakyti, nes dabar einu laužyti mūsų susitarimo. Kitomis dienomis taip įsitraukiau į veiklas, kad net pamiršau apie rūkymą. O po tos savaitės man jau buvo nebeskanu rūkyti“, – atviravo moteris.
Karantino iššūkiai mokykloje
Visos veiklos, kuriomis šiuo metu užsiima Jurga ir Mindaugas, pasak jų pačių, turi vieną pagrindinį tikslą – priminti, kas yra žmogiškasis ryšys, santykis tarp žmonių, nes tik nuo jo prasideda visa kita. Tai ypač aktualu mokyklos bendruomenėje išgyvenant karantino ribojimus.
„Šiais technologijų laikais vaikai apskritai nelabai moka būti nei vieni su kitais, nei su tėvais. Juk jeigu pasakytum ką nors nemalonaus šalia esančiam žmogui, jis galėtų tau taip pat galėtų skaudžiai atsikirsti. O bendraujant nuotoliniu būdu viskas atrodo daug saugiau. Jeigu žmogus, su kuriuo bendrauji socialiniame tinkle, tau nepatinka, jį tiesiog išmeti iš draugų ir užblokuoji. Realiame gyvenime tokių sąlygų nėra. Todėl šiandien vaikai vieni nuo kitų labai greitai pavargsta, kai jiems tenka bendrauti gyvai, kadangi tai reikalauja daug daugiau energijos ir jėgų. Karantino metu ši atskirtis dar labiau padidėjo.
Šiandien mokytojai nebeturi laiko pabūti savimi, pajuokauti, pasijuokti, jie pasidarę labai rimti ir susikaupę, o tokioje situacijoje nelieka vietos kūrybingumui.
Tas pats klausimas – kaip susigrąžinti ir palaikyti gerą santykį su žmonėmis – rūpi ir mokytojams. Ir čia neapsieisime be dar vienos sąvokos – pasitikėjimo: tarp mokytojų tarpusavyje, tarp tėvų tarpusavyje, tarp mokytojų ir vaikų. Mokytojai yra savotiškai įsprausti tarp vaikų teisių ir tėvų reikalavimų. Ir nuotolinis mokymas šiuos santykius tik paaštrino.
Deja, užuot ieškojus dialogo, t. y. žmogiškojo ryšio, pas mus įsigalėjusi „pirštų kultūra“ – kaltų ieškojimas. Kai nėra vaiko mokymosi rezultatų, mokytojai sako, kad tėvai jų neužtikrina, tėvai kaltina mokytojus, o vaikai rėkia, kad juos „užkniso“ ir mokytojai, ir tėvai“, – svarstė Mindaugas.
Pasak pašnekovo, šiandien mokytojai neturi kada pasakyti – aš pavargau. Jie neturi laiko su kitais mokytojais pabendrauti, pasikalbėti, kas veikia gerai ar ne, kas sunku ar lengva.
„Pasodinkite žmogų 6–7 val. per dieną žiūrėti gerus filmus – kiek dienų jis ištvers? O nuotolinis mokymas – tai ne geri filmai. Šiandien mokytojai nebeturi laiko pabūti savimi, pajuokauti, pasijuokti, jie pasidarę labai rimti ir susikaupę, o tokioje situacijoje nelieka vietos kūrybingumui. Kai atidirbi tas valandas online režimu, daugiau nieko nesinori. Todėl dirbdami su mokytojais, mes pirmiausiai ieškome, o kur yra žmogus, nes mokytojas – tik vaidmuo.
Mokytojai pamiršo, kas yra smagus laiko leidimas, juokas, žaidimas. Visi, kurie išgyveno sunkiausiais momentais pasaulyje, mokėjo juoktis iš savęs ir iš situacijos, o dabar smagaus laiko pas mus praktiškai nelikę, mes nebemokame žaisti, džiaugtis. Dabar žaidžia tik vaikai. Jei prisimintume XV–XVI amžių, žaisdavo visi“, – dėstė Mindaugas.
Jurga antrindama pridėjo, kad pusiau juokais, pusiau rimtais dažnai žmonėms sakanti: pažaiskite su mumis 15 minučių ir mes pasakysime, kas jūs. Pasak jos, žaidime žmonės tampa labai tikri, pamiršta savo socialines kaukes, todėl gali padaryti labai daug atradimų apie save, sutaupydami laiko ir pinigų saviugdos kursams.
Kaip žmogiškas ryšys susijęs su pasitikėjimu
Žaidimas, juokas, atsipalaidavimas – vienas iš būtinų veiksnių, stiprinančių pasitikėjimą, kuris labai svarbus, kad žmonės nebijotų kalbėtis tarpusavyje apie tai, kas jiems rūpi.
„Pavyzdžiui, kai mane sustabdo policija, pirmas dalykas, kurį pasakau: „Laba diena, man neramu su jumis kalbėtis, todėl nepykite, jei pasakysiu ar padarysiu kažką neadekvataus.“ Tuomet visi nusijuokiame, įtampa nusiima, užsimezga žmogiškas ryšys ir prasideda dialogas. Kita vertus, kalbant apie žmogišką ryšį, karantinas labai aiškiai parodė jo vertę.
Mes gyvename soduose – žinokite, niekada tiek daug kaimynai nesisveikino, kaip dabar. Pirmą kartą gyvenime matau, kad taip dažnai nepažįstami žmonės ieškotų akių kontakto, šypsotųsi, kad ir akimis. Taigi karantino metu atsirado daugiau bendrystės tarp žmonių, supratimo, kad visi mes panašiai gyvename ir panašias baimes bei iššūkius turime“, – tikino pašnekovas.
Tačiau pasitikėjimas aplinka prasideda nuo pasitikėjimo savimi. Būtent todėl vaikus būtina girti, užuot vien badžius pirštu į klaidas. Svarbiausia girti ne tuščiai, o už tikras pastangas, už tai, kas jam tikrai sekasi.
Kokį poveikį daro pasitikėjimas, pats Mindaugas kartą stebėjo, netyčia patekęs į svečius pas nusikalstamo pasaulio atstovą. Jo manymu, šie žmonės moka idealiai užmegzti žmogišką ryšį, kad vėliau galėtų juo manipuliuoti savo naudai. Taip jie susirenka vaikus, kuriems tokio ryšio trūksta.
„Svečiuose buvo ir kokių 17 metų jaunuolis. Šeimininkai apie dvi valandas be pertojo jį gyrė ir galima buvo net plika akimi matyti, kaip auga vaikino pasitikėjimas savimi ir savo vertės pajautimas. Viską vainikavo situacija, kai jam buvo duoti automobilio rakteliai ir paprašyta nupirkti cigarečių. Taigi per labai trumpą laiką buvo užaugintas didžiulis pasitikėjimas. Ši istorija vėlgi apie tą patį žmogišką ryšį tarp mūsų“, – prisiminė vyras.
