Karo patirtis vaikus traumuoja
Psichologė A.Laskytė atkreipia dėmesį, kad karas yra įvykis, kuris sukrečia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Jis paveikia žmonių emocijas, mintis, dvasinius išgyvenimus, santykius ir kūno reakcijas, tačiau tai pasireiškia nebūtinai iš karto.
„Vaikai gali patirti įvairias emocijas: šoką, nerimą, baimę, pyktį, nusivylimą, tuštumą. Gali būti sunku sukaupti dėmesį, pulti daug įvairių minčių, norisi kaltinti save, vargina nuolatiniai prisiminimai, pergalvojimai to, ką matė. Reaguoja ir kūnas: jaučiama įtampa, nuovargis, gali būti sunku užmigti, varginti košmarai, sumažėti apetitas.
Mažametis gali bijoti garsų – jei jis girdėjo sprogimus, vėliau juos prisimena, krūpčioja. Kam nors nukritus ar sudužus, vaikas reaguos jautriau. Įmanoma, kad pasikeičia santykiai su mama – vaikai tampa labai prisirišę, net apsiveja tėvus, nes bijo paleisti, prarasti. Ryšys tarp jų tampa be galo stiprus.
Kiekvienas reaguoja skirtingai, todėl gali būti ir atvirkščiai. Reikėtų žinoti, kad visos reakcijos tokiomis aplinkybėmis yra normalios“, – pabrėžia A.Laskytė.
Anot psichologės, ikimokyklinio amžiaus vaikai turbūt vargiai supranta karo reikšmę – ypač, jeigu spėjo laiku pabėgti ir nepamatė baisiausių įvykių.
„Vis dėlto vaikus taip pat gali traumuoti namų, aplinkos, kurioje gyveno, lovos, žaislų netekimas. Kai esame suaugę, situaciją suprantame kiek kitaip – mums lengviau visko atsisakyti, nors vis tiek žmonės mini, kad pasiilgo savo namų, darbo. Prie kai kurių dalykų esame prisirišę ir tik netekę suprantame, kaip tai buvo svarbu. Vaikams lygiai taip pat“, – aiškina A.Laskytė.
Girdint istorijas ir matant nuotraukas, kaip žmonės bėga nuo karo Ukrainoje, galima pastebėti, kad vaikai greitai suauga – jie kantriai, be atsikalbinėjimų įveikia sunkų, ilgą kelią. Psichologės teigimu, žmogus, patirdamas stresą, mobilizuoja visas pajėgas.
„Jis susitelkia ir susikaupia. Tai rodo, kiek resursų tuo laiku išnaudoja vaikas. Matome mažamečius, kurie miega sėdėdami ar važiuodami, nes jaučiasi išvargę. Jiems po visų kelionių reikia poilsio, maisto ir vandens“, – sako A.Laskytė.
Vis dėlto ne visiems pavyko laiku pabėgti nuo karo – didelė dalis žmonių, tarp jų ir vaikai, spėjo pamatyti bombardavimus, išvydo mirusiųjų kūnus, girdėjo baisius garsus. Kaip teigia psichologė, tokie vaizdai šokiruoja ir sukrečia iki pat gelmių.
„Jei dabar nepasireiškia jokia reakcija, ji gali atsirasti vėliau. Žmogus kurį laiką gali būti neįsisąmoninęs ir nesupranta, ką jam teko išgyventi, – pasakoja A.Laskytė. – Ateityje gali pasireikšti košmarai, nenoras bendrauti su kitais.“
Vaikams svarbu greičiau sugrįžti į normalų gyvenimą
Anot psichologės, tėvams kalbantis su vaikais, to, kas vyksta, gražinti nereikėtų. Pasakojimas turėtų būti aiškus, išdėstant, kad dabar viena šalis kariauja su kita.
„Žudymų, bombardavimų detalizuoti nereikėtų, ypač, jei tai yra mažametis. Su vyresniu vaiku žinias galima aptarti plačiau, – aiškina A.Laskytė. – Natūralu, kad žmogui, kuris paliko savo tėvynę, įdomu, kas vyksta su jo miestu, bet reikėtų gebėti tam skirti ne visą dieną, o tik tam tikrą laiko tarpą. Be to, jei vaikas nerodo susidomėjimo, jo informuoti nuolat nereikėtų.
Atsidūręs sudėtingoje situacijoje, mažametis toliau nori gyventi kasdienį gyvenimą, džiaugtis, žaisti, būti su draugais. Galų gale, būtina užtikrinti mokslą, kad jis neliktų atostogų režimu. Būna atvejų, kai vaikai nesimoko mėnesį ar net metus, o tai, kalbant apie mažą vaiką, yra labai ilgas laiko tarpas.“
Psichologės teigimu, šeimos, kurios priėmė pabėgėlius iš Ukrainos, pirmiausia turėtų stengtis suteikti jiems visą reikiamą informaciją, informuoti, kur yra artimiausia ugdymo įstaiga, reikalinga jų vaikams.
„Dabar stengiamasi, kad ukrainiečių vaikai būtų tarp savo bendraamžių, vyksta integracija į lietuvių mokyklas, darželius. Žinau, jog siūloma nemažai būrelių, popamokinės veiklos. Visa tai turėtų vykti iš karto, kai žmogus išsimiega, pavalgo, įsikuria. Suaugusiajam gali būti sunkiau sugrįžti į ritmą, bet vaikui yra gerai vėl užsiimti įprastais procesais“, – pasakoja A.Laskytė.
Visa tai turėtų vykti iš karto, kai žmogus išsimiega, pavalgo, įsikuria.
Kaip sako psichologė, svarbiausia, kad atvykusiems vaikams kuo greičiau būtų sukurta aplinka, kurioje jie jaustųsi saugiai. Kiek didesnė problema gali būti su vaikais, pabėgusiais be tėvų, tačiau ir šioje situacijoje tikslas išlieka toks pat.
„Tikrai nemažai kuriama iniciatyvų, kurios padėtų jiems pasijausti kaip įmanoma arčiau to, ką darė savo namuose, – tikina A.Laskytė. – Įsivažiuoti į ritmą vaikams labai padeda komandiniai žaidimai, bendrystės jausmas.“
Psichologės manymu, vaikų išgyventi potyriai su laiku turėtų pasimiršti, o tai padaryti padeda sugrįžimas į normalų gyvenimą. Vis dėlto, jei mažametį toliau vargina košmarai, jis šlapinasi į lovą, reikėtų apsvarstyti kreipimąsi į psichologus.
„Nesitikėkite, kad procesai praeis savaime. Prisiminkite, kad padeda buvimas kartu, pasakymas, jog visada esate pasiruošę pasikalbėti, o vaikų išgyvenamos reakcijos yra natūralios“, – sako A.Laskytė.
