Situaciją pakomentuoti sutiko Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros profesorė, Psichologijos klinikos psichologė, socialinių mokslų daktarė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė.
Pagalbos nesikreipia, nes neatpažįsta prievartos
Kaip teigia profesorė, nuo seksualinio priekabiavimo ar smurto nukentėjusios merginos retai kreipiasi pagalbos į specialistus arba policijos pareigūnus. Ji pastebi, kad tai patyrę vyrai apie įvykį praneša dar rečiau nei moterys.
„2016 metų duomenimis, JAV atlikta dirbančių moterų apklausa parodė, kad 75 proc. patyrusiųjų seksualinį priekabiavimą darbe apie tai niekam nepranešė. 2018 metų duomenimis, Didžiojoje Britanijoje atlikta jaunų moterų apklausa atskleidė, jog tik 8 proc. patyrusių seksualinį priekabiavimą moterų apie tai pranešė. Tik 6 proc. apie per pasimatymus patirtą prievartą papasakojo psichologui.
Lietuvoje tokių duomenų neturime, bet manau, kad rezultatai būtų labai panašūs“, – teigia K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Svarstydama, kodėl po tokių nutikimų moterys nesikreipia pagalbos, socialinių mokslų daktarė išskiria kelias priežastis. Pirmiausia, anot jos, dėl žinių ar patirties stokos aukos gali nesugebėti atpažinti potyrio kaip prievartos.
„Nesikreipia ir iš baimės – nerimauja, kad jomis nepatikės, bus neigiamos pasekmės dėl tolesnių smurtautojo veiksmų, bus pažeistas konfidencialumas ir kiti sužinos apie nutikusį įvykį, o tuomet smerks, atstums. Dar viena itin svarbi priežastis – visuomenėje vis dar gajos nuostatos, kad auka yra atsakinga už tai, kas jai nutiko.
Tokia prisiimta nuostata, kad esu pati kalta dėl patirtos prievartos, skatina neigti ar nuvertinti tokios patirties rimtumą, pastiprina gėdos bei kaltės jausmus. Prie tylėjimo prisideda ir bendra visuomenės tolerancija seksualiniam priekabiavimui ir kitoms prievartos rūšims, ypač, kai kalbama apie tam tikras veiklas ar vietas.
Pavyzdžiui, būnant naktiniuose klubuose ar vakarėliuose lyg ir daroma prielaida, kad tokiose vietose „turėtum tikėtis“, jog prie tavęs kabinėsis. Nors realiai už savo elgesį yra atsakingas taip darantis žmogus, o ne tas, į kurį jis nukreipiamas. Tai, jog mergina ar vaikinas eina į naktinį klubą, nesuteikia jokios teisės kitam asmeniui juo naudotis prieš žmogaus valią.
Žinoma, pagalbos neskatina ieškoti ir tai, kad paprastai būna labai sunku įrodyti, jog patyrei seksualinį priekabiavimą ar smurtą“, – vardija K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Būnant naktiniuose klubuose ar vakarėliuose lyg ir daroma prielaida, kad tokiose vietose „turėtum tikėtis“, jog prie tavęs kabinėsis.
Profesorė pabrėžia, kad realūs mastai yra kur kas didesni, nei girdima viešai. Be to, tai, kad sunku gauti patikimus duomenis, apsunkina žinojimą, kur dažniausiai patiriamas seksualinis priekabiavimas ir smurtas.
„Seksualinis priekabiavimas yra nepageidaujamas seksualinio pobūdžio dėmesys, o seksualinis smurtas – žmogaus veiksmai kito asmens atžvilgiu prieš jo valią su tikslu patirti seksualinį pasitenkinimą. Turbūt logiška, kad su seksualiniu priekabiavimu susidurti galima dažniau.
Vis dėlto paprastai tiek seksualinis priekabiavimas, tiek smurtas iškyla tarp vienas su kitu susijusių žmonių, tad ir susidurti su tuo daugiau šansų ten, kur tokie ryšiai yra: darbovietėje, šeimoje, mokslo įstaigoje.
Įtakos gali turėti ir vietos specifika, kurioje vyksta bendravimas – dažniau patirti seksualinį priekabiavimą ar smurtą galima ten, kur smurtautojas gali išlikti anonimiškas arba tokiomis aplinkybėmis, kai sumažėja žmogaus savikontrolė“, – aiškina K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Egzistuoja stipri aukos kaltinimo tendencija
Po įvairių viešumoje sušmėžuojančių nukentėjusiųjų istorijų kai kurios moterys diskutuodamos neslepia, kad šiais laikais baisu net išeiti vakare pabūti su draugėmis. Anot socialinių mokslų daktarės, tai rodo, jog mūsų visuomenėje vis dar yra labai stipri aukos kaltinimo tendencija.
„Dar vienas veiksnys, prisidedantis prie didesnio aukos kaltinimo, yra seksistinės nuostatos, paplitusios tam tikroje šalyje. Dėl jų visuomenėje sukuriama atmosfera, kai tik specifinis vyrų ir moterų elgesys yra laikomas priimtinu. Pavyzdžiui, vyrui yra „normalu“ norėti seksualiai užkariauti moterį, jis nelabai gali susivaldyti, yra agresyvus, o štai moteris turi būti neišsišokanti, kukli, džiaugtis gavusi vyriško dėmesio.
Mokslininkai naudoja sąvoką „išprievartavimo kultūra“ – fenomeną, kai išprievartavimas tampa visuomenėje normaliu dalyku, nes jis pagrindžiamas galios disbalansu tarp lyčių. Tokią kultūrą palaiko medijos atstovai, reklama, kalbos vartojimas. Žmonės nuolat mato sudaiktintus, seksualizuotus moterų kūnus, nuvertinamas jų mintis ar idėjas, o tokia praktika pamažu tampa norma – vyrų mintys ar veiklos yra laikomos tinkamesnėmis.
Be to, kad toks iškreiptas lyčių veikimo galios pasiskirstymas tampa normatyviu, jis darosi ir nematomas – smurtas yra vis mažiau stebinantis“, – dėmesį atkreipia K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Profesorės teigimu, seksualinis priekabiavimas LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme apibrėžiamas kaip nepageidaujamas, užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tai lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Tai gali būti seksualinio pobūdžio prisilietimai, komentarai ar juokeliai, nežodinis seksualinis elgesys ir pan.
„Didžiausia problema atpažįstant seksualinį priekabiavimą yra ta, kad sunku įrodyti ir atpažinti, kiek toks elgesys yra nepageidaujamas. Vieną iš būdų, kaip įvertinti, ar tai jau yra priekabiavimas, pasiūlė Paludi ir Barickman – patikrinti, ar asmuo, kuris patiria nepageidaujamą elgesį, gali nutraukti tokius santykius.
Jeigu žmogus jaučiasi laisvas tęsti ar nutraukti tokį bendravimą, elgesys nebūtų laikomas seksualiniu priekabiavimu. Jei asmuo jaučia, kad neturi pasirinkimo tęsti santykius arba ne, vadinasi, tai yra priekabiavimas. Kitas būdas – įvertinkite tokio elgesio pasekmes asmeniui. Jei žmogus jaučiasi gerai ar net patraukliai, tai nėra seksualinis priekabiavimas.
Seksualiniu priekabiavimu laikoma ir, jeigu tai yra vienkartinis atvejis, žmogus neturėjo ketinimo priekabiauti, auka aiškiai nepasako „ne“, elgesys nėra nukreiptas asmeniškai į jus, bet jūs jį matote“, – aiškina K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Jei asmuo jaučia, kad neturi pasirinkimo tęsti santykius arba ne, vadinasi, tai yra priekabiavimas.
Anot socialinių mokslų daktarės, siekiant užkirsti kelią seksualiniam priekabiavimui, būtina dirbti keliomis kryptimis. Pirmiausia, reikia kartoti ir mokyti, kad kiekvienas žmogus yra asmeniškai atsakingas už savo elgesį.
„Ne mergina ar vaikinas yra „netinkamai“ apsirengęs arba ne į tą vietą patekęs, o tu turi elgtis pagarbiai ir sąžiningai su asmeniu, kuris domina. Svarbu dirbti su žmonėmis, kurie linkę priekabiauti ar smurtauti, o ne permesti atsakomybę aukoms. Taip pat reikia ugdyti empatiją, nes tik pasitelkus ją galima lavinti gebėjimą suprasti, kaip kito žmogaus akimis atrodo tavo komentarai, veiksmai.
Vienas paprasčiausių būdų pasitikrinti, ar mano elgesys gali būti suprastas, kaip nepageidaujamas, yra atsakyti sau į tokius klausimus:
- Kaip jausčiausi, jeigu toks mano elgesys būtų paviešintas kieno nors feisbuko profilyje?
- Ar taip elgčiausi, jei šalia būtų šeimos narys, draugai, kolegos?
- Ar norėčiau, kad taip elgtųsi su mano broliu ar sese, draugu, vaikais?
- Ar tokiu elgesiu rodau pagarbą asmeniui?
Be to, reikia dirbti su seksistinėmis nuostatomis mažinant lyčių galios disbalansą ir aukos kaltinimo fenomeną visuomenėje. Taip pat verta mokytis pastebėti ženklus, kurie leistų įvertinti galimą prievartos patyrimo riziką“, – teigia K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Kaip sako profesorė, jeigu merginos ar vaikino elgesys yra grubus, pažeidžiantis asmeninę erdvę ir nėra empatiško sureagavimo į ribų nubrėžimą, tuomet akivaizdu, kad rizika patirti prievartą didėja, todėl reikėtų kuo greičiau pasišalinti iš tokios situacijos.
„Tuomet svarbu ieškoti pagalbos. Kreiptis reikėtų į konkretų vieną asmenį, o ne grupę, nes tada žmonės yra labiau linkę padėti“, – atkreipia dėmesį K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Nukentėjus svarbu kreiptis pagalbos
Anot socialinių mokslų daktarės, seksualinio priekabiavimo skundus nagrinėja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tad nukentėjus visada galima kreiptis ten.
„Remiantis darbo kodeksu, darbuotojo gerovę ir teisę į saugią nuo seksualinio priekabiavimo aplinką turi užtikrinti darbdavys, todėl, susidūrus su seksualiniu priekabiavimu ar smurtu darbe, reikėtų kreiptis į darbovietėje paskirtą asmenį, vadovautis ten numatyta tvarka.
Kiekvieno universiteto ar kitų aukštojo mokslo įstaigų etikos kodeksai numato, jog seksualinis priekabiavimas nėra toleruojamas ir gali būti skundžiamas etikos komisijai. Dėl to mokslo įstaigoje, be kreipimosi į atsakingą asmenį, galima teikti skundą ir komisijai.
Taip pat labai svarbu rasti būdą, kam ir kaip papasakoti savo istoriją, smulkiai dokumentuoti visus susidūrimus ir išsaugoti įrodymus, dokumentuoti patirto veiksmo poveikį psichinei, fizinei būsenai ir kitoms savo gyvenimo sritims, fiksuoti įvykį policijoje.
Be to, reikia nelikti vienam ir kalbėti apie patirtą incidentą – nekaltinkite savęs, nes už elgesį atsakingas yra taip padaręs asmuo. Susidūrę su priekabiavimu būtinai aiškiai ir užtikrintai sakykite „ne“. Taip pat realistiškai priimkite kitų žmonių reakcijas“, – vardija K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Profesorės teigimu, patirtas seksualinis priekabiavimas ar smurtas gali būti trauminė patirtis, kuri turi trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių. Visgi, anot jos, kiekvienas žmogus su patirtu įvykiu tvarkosi skirtingai, todėl vieno atsakymo, kaip po to atsistatyti, nėra.
„Viena, kas tikrai aišku, – reikia pripažinti šią patirtį. Neapsimeskite, kad nieko nenutiko, integruokite ją į savo gyvenimą. Tam gali prireikti ir specialistų pagalbos“, – sako K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
