– Kaip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad miestą iškeitėte į kaimą?
– Jeigu prieš kiek tai metų kas būtų paklausę, kur aš būsiu, ar būtų pasakę, kad tikriausiai būsiu Kelmėje, tai būčiau pirštu ties smilkiniu pasukiojus, ir sakius tikrai ne, bet atsitiko taip, kad į kaimą atviliojo meilė. Vyras Mantas yra iš šių kraštų, Valpainių kaimo, ir čia mano tėvelio gimtinė. Tai mes su vyru pažįstami jau labai senai, tik jausmas užgimė gerokai vėliau. Su būsimu vyru pradėjome bendrauti paskutiniame studijų kurse ir pasukome bendro gyvenimo kelio link. Jisai savo gimtinėje parodė vietą, kur norėtų gyventi, ji arti uošvijos. Aš įsivaizdavau mus gyvenančius ten ir tiesiog ėjau kartu su vyru. Palaipsniui įsijungiau ir į kaimo bendruomeninį gyvenimą.
– Kaip likimas atvedė iki režisierės darbo Kelmės kultūros centre ?
– Besibaigiant motinystės atostogoms po truputį įsijungiau į bendruomeninį kaimo gyvenimą, dalyvavau Pakražančio muzikinio kolektyvo veikloje, dainuodavome Kelmėje, kur mane ir pastebėjo teatro vadovas Algimantas Armonas ir pakvietė prisijungti prie kolektyvo. Vėliau, atsilaisvinus darbo vietai, ir pati buvau pakviesta darbuotis Kelmės kultūros centre.
Man tenka kovoti su publika, nes ji kai ko iš mano režisūros nesupranta, o aš ir aiškinu, kad ir nebūtina viską suprasti.
– Ar buvo lengva miestą iškeisti į kaimą?
– Į kaimą aš atvažiavau su labai dideliais sparnais, o žmonės man sakė, tu pamatysi, nurimk. Tai taip ir yra, čia yra mažas miestelis, yra kaimo bendruomenės su savo matymu, kultūros suvokimu, o aš atėjau iš miesto ir esu visiškai ne stereotipinio mąstymo. Man įdomiau, kai vaizdas nesuprantamesnis, kitoks. Aš manau, kad žiūrovas neturi viską gauti į akis, į dantis sukramtytą. Jisai turi stebėti, žiūrėti ir pagalvoti, kas čia vyksta, taip dirba smegenys. Žinoma, man tenka kovoti su publika, nes ji kai ko iš mano režisūros nesupranta, o aš ir aiškinu, kad ir nebūtina viską suprasti.
– Ar po aktyvios darbo dienos miestelyje, grįžus į kaimą, nėra tuštumos jausmo, o gal kaip tik, grįžus namo, gamta, savas kiemas, atsipalaidavimas?
– Tuštumos nėra, nes nėra laiko tai tuštumai būti. Visą laiką yra veikla. Kadangi mano darbas yra kūrybinis, tai aš nuolatos kūrybiniam procese – ir dieną, ir naktį. O šiuolaikinis gyvenimas kaime –kitoks. Tu gali gyvent kaip nori, čia yra stereotipas, bobutės nusprendė, kad būtinai turi laikyti karvę, ožką, kiaulę ir vištų. Neprivalai turėti gyvūnų, jeigu tam nėra laiko. Žinoma, gali turėti savo namus, oazę daržą, gėlyną...
– Tai ar turite savo gėlyną?
– Kol kas neturiu, nes jam irgi nėra laiko. Bet tikiuosi atsiras.
– O jūsų vyras gal ūkininkauja?
– Taip, bet ūkininkavimą jis derina su dar kitu darbu Klaipėdoje. Kol vyro Manto savaitę namuose nebūna, gyvulininkystės ūkį prižiūri jo tėtis.
Iš karto atėjusi dirbti pastebėjau tą pasipriešinimą, nes jauna specialistė, nelabai ji tikriausiai kažką ir žino.
– O kaip ūkininkavimas jums – svetima sfera? Ar tenka nueit prie gyvulių?
– Ne, tai man nėra svetima. Nors visi galvoja, kad aš jau tokia „fyfa“ ir klausinėdavo darbe, o kaip aš einu į tvartą, ar pasidažiusi. Ne, aš einu kaip normalus žmogus, nebijau ir gyvulius pašerti. Jeigu pas uošvius pjaunam kiaulę, tai aš jau žinau, kaip ją išpjaustinėti, kas kumpeliams tinkama, lašiniams ar maltai mėsai. Taip pat moku ir varškę, sūrį pasigaminti, nors anksčiau aš viso to nemokėjau, nes atėjau iš miesto, matydavau tik iš toli , kaip visa tai daroma. Bet aš nieko prieš, kaip šeimininkei tai labai reikalinga, viskas į gyvenimo patirties kraitį. Pavyzdžiui, kai vyras savaitei išvyksta į Klaipėdą, maisto suruošti reikia visai savaitei. Tai sekmadienis man būna darbadienis...
– Jūs esat jaunas žmogus ir dirbant su įvairaus amžiaus žmonėmis, tai jų požiūris, galbūt kartais priešinasi idėjoms, pasiūlymams?
– Iš karto atėjusi dirbti pastebėjau tą pasipriešinimą, nes jauna specialistė, nelabai ji tikriausiai kažką ir žino, bet, kai pradėjau dirbti, palaipsniui žmonės pamatė, kad išmanau savo darbą.
– Esat laiminga šiame gyvenimo etape, ar tai pilnai leidžia realizuoti save?
– Visiškai laiminga ir jaučiuosi, kad esu savo vietoj, nes realiai galiu daryti viską, ką aš noriu.
