Mintimis pasidalijo dvi moterys – Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties direktorė Nelita Gudžiūnaitė-Bybartienė ir poliklinikos bendros praktikos slaugytoja, šiuo metu dirbanti karščiavimo klinikoje Jolanta Šeškauskienė.
***
Nelita atsakinga už tinkamai organizuotą greitosios medicinos pagalbos brigadų darbą. Kauno rajono gyventojams pasirengusios padėti 5–6 greitosios medicinos pagalbos brigados kasdien sulaukia 40–50 iškvietimų.
– Direktore, koks krūvis pandemijos metu?
– Karantino metu iškvietimų skaičius išlieka stabilus, kol kas nejaučiame jų padidėjimo, nes dabar yra perorganizuotas ir dispečerinės darbas, iškvietimai yra griežtai rūšiuojami. Dabar lėtinėmis ligomis sergantys žmonės dažniau nukreipiami šeimos gydytojo konsultacijai, kad GMP tarnybai tektų išskirtinai tik skubūs atvejai.
– Kaip pasikeitė darbas?
– Visi pacientai šiuo metu vertinami kaip galimai infekuoti COVID-19, tad dirbame padidinto budrumo sąlygomis.
Į kiekvieną iškvietimą vykstame vilkėdami apsauginius kostiumus ir visas procedūras – ar įtariamas infarktas, ar insultas, ar reikės pacientą gaivinti, ar leisti vaistus ar intubuoti – tenka atlikti su jais. Su apsaugomis karšta, sunkiau kvėpuoti, papildoma psichologinė įtampa. Bet kito kelio nėra.
Taip pat ribojame kontaktus darbe. Stengiamės, kad komandos nariai bendrautų tik tarpusavyje ir tik po du.
– Ar pacientai kažkaip kitaip elgiasi sunegalavę ir atvykus greitosios medicinos pagalbos komandai?
– Atvykus pas karščiuojančius pacientus, jie dažniausiai galvoja, kad persišaldė ar susirgo kokia nors kita kvėpavimo sistemos liga, tačiau mes į kiekvieną iškvietimą reaguojame kaip į potencialų COVID-19 atvejį.
Buvo ne viena panaši situacija – kaime, gulintis, nevaikštantis ligonis, o jam diagnozuotas COVID-19. Neaišku, kaip jis galėjo apsikrėsti – gal anūkai aplankė per Velykas? Mes gi nežinome, kas buvo apsilankę namuose ar kitais atvejais, kur ir su kuo bendravo ar netgi keliavo sunegalavęs žmogus.
Pasitaikė, kad mus kvietė dėl traumos, o atvykę radome girtaujančią kompaniją. Paaiškinus apie karantino sąlygų laikymąsi – nepatenkinti. Teko ir policiją kviesti.
Karantinas išbalansavo požiūrį į sveikatą. Yra kelių kategorijų žmonės – vieni supranta situacijos sudėtingumą ir vengia kviesti greitąją, laukia per ilgai, kiti – lėtinėmis ligomis sergantys pacientai – ne visada supranta, kad karantino metu dėl lėtinių ligų reikia kreiptis į šeimos gydytoją.
Tenka išgirsti: „Man nesvarbu, kad yra virusas, man jau du mėnesius skauda koją – pagydykite.“ Labai gerai, kad šiuo metu pacientams telefonu teikiama tiek emocinė, tiek konsultacinė pagalba. Ji daug ką išsprendžia.
– Greitosios pagalbos darbe daug įtampos. Kas padeda ją įveikti?
– Mūsų darbą nuolat lydi įtampa, adrenalino prieskonis. Jei sudėtingose situacijose pavyksta dirbti pagal patvirtintus algoritmus, įtampos būna mažiau, nes tada aiški veiksmų seka.
Atvykę į iškvietimą medikai turi suvaldyti situaciją. Jei šeimos nariai padeda – gerai. Tačiau jeigu jie pasimetę ar trukdo, namiškiams duodamos užduotys arba jie tiesiog paprašomi išeiti iš patalpos, kur pacientui teikiama pagalba. Kuo daugiau praktikos, tuo mažiau streso. Greitosios pagalbos medikai ir šiandien dirba kasdienį darbą, tik, kaip sakome, „šilčiau apsirengę“.
Karantinas išbalansavo požiūrį į sveikatą.
– Jaučiate, kad visuomenės požiūris į medikus pasikeitė?
– Dabar toks laikas, kai mus pristato herojais. Nežinau ar tokie esame, mes tiesiog dirbame savo darbą. Taip, pirmosiose fronto linijose. Aišku, malonu, kai iš pavienių asmenų, verslininkų sulaukiame dėmesio užkandžiais, kava, gaiviaisiais gėrimais, siūtomis kaukėmis, asmens apsaugos priemonėmis. Svarbu ne tiek materialiniai dalykai, kiek – tiesiog dėmesys. Su kolegomis pasikalbame, kad gal žmonės pagaliau supras, kad greitojoje dirba kvalifikuoti, profesionalūs specialistai, kad yra griežtai apibrėžtos situacijos, kada greitosios medicinos pagalbos medikai gali padėti, o kada sunegalavus reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.
– Kuo jums pačiai ypatingas šis darbas?
– Mūsų darbas – intensyvus, reikalingi greiti ir teisingi sprendimai, nes klaidos gali būti labai skaudžios. Negali pusiau išgelbėti gyvybės. Arba išgelbsti, arba nepavyksta. Jei nepavyksta, galvoji, ar viskas buvo padaryta teisingai, iki galo? Visada analizuojame sudėtingus atvejus ir nuolat mokomės.
Mus „veža“ adrenalinas, teigiamos emocijos, kai pavyksta, kai suteikiama efektyvi pagalba. Tam mes nuolat tobuliname kvalifikaciją. GMP darbo specifika tokia, kad negali dirbti nuotoliniu būdu – nuolat esi priekinėse fronto linijose.
– Koks ryškiausias darbo prisiminimas?
– Tikrai ne vienas. Atsimenu, teko vykti į iškvietimą pas 3–4 metų berniuką, kuris apsinuodijo raminamaisiais vaistais. Vaikas buvo pas senelius, kurie negalėjo lydėti jo į ligoninę. Laikiau tą vaiką glėbyje visą kelią, stebėjau būklę, kvėpavimą, vis kalbinau. Ir jau reanimacijoje supratau, kad viskas bus gerai.
Tikiuosi, kad tas berniukas išaugo į tvirtą jaunuolį. Smagu, kad spėjome laiku atvažiuoti, suteikti skubią pagalbą, operatyviai atvykti į vaikų reanimaciją.
***
Jolanta Šeškauskienė – trijų vaikų mama, poliklinikos bendrosios praktikos slaugytoja, o šiuo metu – ir karščiavimo klinikos darbuotoja Kaune.
– Kaip apsisprendėte dirbti Karščiavimo klinikoje?
– Užsirašiau, nes reikia padėti, bet ir su mintimi, kad gal manęs neprireiks. Pagalvojau, užsirašysiu į eilę – gal reikės, o gal ne. Prireikė.
Kai man paskambino ir pasakė, kad reikės dirbti – išsigandau. Nežinojau, kaip bus, niekada juk taip nebuvo. Nežinojau, kokia bus komanda, kokie pacientai.
Kai man paskambino ir pasakė, kad reikės dirbti – išsigandau.
Važiuodama į pirmąjį budėjimą karščiavimo klinikoje galvojau: o gal pasakyti, kad labai blogai jaučiuosi? Pirmą kartą rengiantis apsaugos kostiumą – širdis nusirito į kulnus. Buvo neramu, ar tikrai gerai apsirengiau, nors kolega viską patikrino. Baimė baigėsi, kai paėmiau kraują pirmam pacientui. Dirbau, ką žinau ir ką moku. Tai dabar – viskas gerai.
– Koks darbas karščiavimo klinikoje?
– Dirbu joje kartą per savaitę po keturias valandas. Pirmas dalykas – teisingai apsirengti. Rengiamės dviese: vienas rengiasi, kitas pildo protokolą.
Vienam pacientui priimti karščiavimo klinikoje yra skiriama pusė valandos. Per tą laiką jį pakonsultuoja šeimos gydytojas, paimamas tepinėlis iš nosiaryklės, kraujas bei peršviečiami plaučiai.
Po to viską dezinfekuojame ir save taip pat. Kai po tų kelių valandų grįžtu namo, kurį laiką burnoje dar jaučiu dezinfekanto skonį...
– Kaip nusiteikę pacientai?
– Matau, kad labai jaudinasi, ateina įsitempę. Kai juos priimu, stengiuosi būti švelni. Šneku paprastai. Padrąsinu atsigulti, nes dažno akys didelės, bijo kur nors prisiliesti.
Paaiškinu, kad viskas yra dezinfekuota. Paprastai paaiškinu apie procedūras, kaip žmogus gali jaustis. Kai kalbu ramiu tonu, žmogus kažkiek nusiramina.
Pirmą kartą rengiantis apsaugos kostiumą – širdis nusirito į kulnus.
Baigus procedūras jį palydžiu į rentgeno kabinetą ir po to dezinfekuoju: atveriu langą, išpurškiu kabinetą ir save. Ir tik tada kai vienas pacientas išeina, o mes viską išdezinfekuojame, priimame kitą žmogų.
Keturias budėjimo valandas nevalgome, negeriame, nesinaudojame tualetu. Įeiname, apsirengiame ir darbuojamės. Dirbame su kolegomis iš skirtingų poliklinikų, susipažįstame, pajuokaujame.
– Kaip reagavo šeima, kai nutarėte dirbti karščiavimo klinikoje?
– Vyras paklausė, ar būtinai turiu ten dirbti. Nenorėjo, kad rizikuočiau, bet atsakiau: o kas, jeigu ne aš? Dauguma medikų dėl amžiaus yra rizikos grupėje, o aš dar ne. Vyriausia dukra pasakė: „Aš didžiuojuosi tavimi, mama. Juk tokia tavo pareiga, tu esi medikė.“
– Kaip jautėtės, kai pačią testavo?
– Jaudinausi, kol sulaukiau atsakymo. Tikrinau ir tikrinau tą elektroninę sveikatą. Kai pamačiau, kad viskas gerai, labiausiai apsidžiaugė vyras. Vaikai tikėjo, kad taip ir bus.
– Ar pasikeitė darbas poliklinikoje?
– Poliklinikoje – tuščia. Dirbu prie durų, įleidžiame tik tuos, kuriems šeimos gydytojai paskyrė vizitą ir kurie neturi temperatūros.
– Kaip COVID-19 pakeitė jūsų pačios požiūrį į darbą, gyvenimą?
– Man gal ramiau. Turiu vilties, kad viskas bus gerai. Kad tai yra savotiškas kelias. Gal tik trūksta bendros maldos.
Po savaitės karantino mane apėmė neigiamos emocijos. Ėmė toks piktumas, kad viską, ką turėjau stabilaus, išmušė iš po kojų. Kai dingo rutina, namie nieko daryti nenorėjau. Norėjosi tik gulėti.
Neigiau, kad Lietuvoje kas nors bus su tuo virusu. Kai jau pakvietė į karščiavimo kliniką, supratau, kad tai rimta. Na, o dabar jau susitaikiau – nauja rutina, ir šeima įprato.
Lietuvos šeimos centras kviečia žmones padėkoti prisidedantiems prie gyvybės išsaugojimo šiuo nelengvu metu, ypač dirbantiems priešakinėse gretose kovoje už gyvybę.
Sekmadienį švenčiant Gyvybės dieną, tikintieji jungsis į bendrą maldą už viso pasaulio žmones, kurie rūpinasi ligoniais, kad Dievo paguoda ir meilė sustiprintų medicinos darbuotojus, kovojančius dėl kiekvienos gyvybės, melsis už besilaukiančias mamas, šeimas, vienišus, senus ir sunkiai sergančius žmones, kad Dievo gydantis prisilietimas suteiktų jiems vilties.
Gyvybės diena Lietuvoje švenčiama nuo 1998 metų paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį. Šventę 1991 metais inicijavo Kardinolų konsistorija, ją visame pasaulyje išpopuliarino šventasis Popiežius Jonas Paulius II.
