Vietoj gailesčio – emocinis palaikymas
Prieš priimant sprendimą savo namų duris atverti iš karo bėgantiems ukrainiečiams, psichologė pataria gerai apsvarstyti, pamatuoti savo kantrybės ir tolerancijos ribas bei atsižvelgti į turimas galimybes.
„Dabar gyvename įtemptoje situacijoje, kai stebime įvykius Ukrainoje, be to, jaučiame didelį norą padėti kiekvienam žmogui. Kartais mūsų sprendimai iš geranoriškumo gali būti impulsyvūs ir ne iki galo pasverti.
Pagalvokite ne tik apie tai, ar namie turite pakankamai vietos, bet ir kaip jausitės kurį laiką gyvendami su svetimais žmonėmis. Juk nežinote, kokius įpročius turintys asmenys pas jus atvyksta, tad prie visko reikės prisitaikyti.
Bendraujantys, plačias priėmimo ribas turintys žmonės neturės problemų, bet, jeigu esate uždaresni, greitai gali kilti įvairių vidinių išgyvenimų, minčių, kad vyksta ne taip, kaip tikėjotės. Įvairius niuansus galime pamatyti tik gyvendami kartu“, – aiškina S.Vizgaudienė.
Nusprendus priimti į namus pabėgėlius iš Ukrainos, psichologė rekomenduoja nepalikti būsimo bendravimo su jais spręstis natūraliai, su mintimi – kaip bus, taip. Anot specialistės, reikėtų turėti omenyje, kad atvykę žmonės, tikėtina, bus patyrę netekčių, išgyvenę sunkumų, todėl jų psichologinė būsena bus kitokia.
„Jie gali išgyventi traumą, jausti jos padarinius, padidintą nerimą, pereinantį į paniką, depresinius simptomus, taip pat gali būti potrauminio streso sutrikimas. Vis dėlto gailesčio niekas nenori, todėl į užjautimą labiau eikite per supratimą ir priėmimą.
Pagalvokite apie ribų paisymą, atsižvelkite, ko žmonėms reikia. Pirmiausia, patenkinkite fiziologinius poreikius: stogas virš galvos, maistas, sveikata, saugumas. Iš pradžių jiems tikrai norėsis globos, turbūt mielai priims kokią tik pasiūlysite pagalbą, tačiau nenugalinkite jų. Kai žmonės pailsės, atsigaus, pasijaus saugiau, norės iniciatyvą perimti į savo rankas, o jums liks tik padėti, nukreipti į institucijas.
Jei reikia, išklausykite, bet nesikiškite į asmeninius reikalus. Galite pabūti kartu, palaikyti emociškai, tačiau jokiais būdais nepatarinėkite – nebent tai susiję su gyvenimu Lietuvoje. Galite pasiūlyti laisvalaikio veiklų, kiek žmogus gali priimti, kad šiek tiek prasiblaškytų, bet nekiškite per prievartą“, – pasakoja S.Vizgaudienė.
Komunikuoti reikėtų kuo atviriau ir nuoširdžiau
Norint namie nustatyti aiškias ribas, psichologės teigimu, geriau iš karto apie tai pasikalbėti su atvykusiais ukrainiečiais. Tokiu būdu nereikės spėlioti, ar žmonės nori būti palikti ramybėje, ar yra pasiruošę pasikalbėti, rasti laisvalaikio veiklų.
„Jeigu nieko nedarysime, žmogus gali suprasti, kad neturi teisės per daug prašyti. Drąsiai klauskite, pasakykite, kuo galite padėti, papasakokite, kaip pas jus yra su, pavyzdžiui, būstu. Paprastai ištransliuokite, ką galite duoti, o jie priims arba ne.
Svarbu, jog asmuo nesijaustų įpareigotas viską daryti pagal mūsų sukurtą planą. Susitarkite kartu – kuo didesnis atvirumas ir nuoširdumas, tuo geriau susikalbėsite“, – tikina S.Vizgaudienė.
Anot psichologės, pirmomis dienomis, kol atvykę žmonės apsipras, galima juos sveikai pagloboti. Tačiau vėliau jie gali pajausti norą įsitraukti į kasdienybės reikalus, buitį.
„Kiekvienam žmogui svarbu nebūti našta, kai aplink jį reikia specialiai šokinėti, – pabrėžia S.Vizgaudienė. – Pasidalinkite, kaip gyvenate, kuo žmonės galėtų prisidėti prie namų ūkio. Jie nuo to jausis tik geriau.“
Atvykusiems ukrainiečiams išreiškus norą pasikalbėti, priėmusiųjų vaidmuo turėtų būti išklausyti ir jausmiškai sureaguoti. Kaip sako specialistė, klausantis istorijos, kai kuriose vietose galima ir šiek tiek pasitikslinti.
„Reikėtų vengti emocingų komentarų, teisimo. Žmogui svarbu jausti, kad jį girdi ir supranta. Jei pradėsime reikšti savo nuomonę, kuri nesutaps su to asmens, jam gali kilti jausmas, kad yra nelabai suprantamas, o taip užmušite norą kalbėtis. Eikite į atvirą klausymąsi ir būkite ne aktyvus pokalbio dalyvis, o įsitraukęs klausytojas“, – pataria S.Vizgaudienė.
Žmogui svarbu jausti, kad jį girdi ir supranta.
Psichologė pastebi, kad su vaikais bendravimas yra šiek tiek kitoks, nes jie nėra linkę atvirauti – kartais gali tik užsiminti, o būna, kai pasipila kalbos lavina su ištraukomis iš to, ką teko patirti.
„Jeigu vaikas mažesnis, užduokite klausimų, sureaguokite atsižvelgdami į užduotą mažamečio toną. Jei tyli, laikas nuo laiko bandykite prakalbinti – galbūt jam sunku atsiverti. Paklauskite, kaip tuo metu jautėsi.
Jeigu nenori kalbėti arba yra pernelyg mažas, organizuokite, ką būtų galima nuveikti. Kuo labiau suartėsite, tuo ryšys stiprės, o tada vaikas pats savaime norės atsiverti. Kol jis nesijaus saugus, tol, tikėtina, nieko nesakys“, – aiškina S.Vizgaudienė ir priduria, kad suaugusieji, priešingai, į kontaktą įeina greičiau ir neretai patys jaučia norą pasidalinti patirtimi.
Atvėrus namų duris ukrainiečiams, natūralu, kad bent laikinai pasikeičia kasdienybė, žmonės išgyvena atvykusiųjų istorijas, gali perimti jų nuotaiką, emocijas. Anot psichologės, kiek įmanoma, svarbu nepamiršti iki tol turėto savo gyvenimo.
„Išlaikykite viską, ką darėte anksčiau. Tai, kad žmonės atsikrausto ir kurį laiką pagyvena, yra tam tikras etapas, bet jis neturi apimti viso gyvenimo. Po pirmų dienų ar savaitės turime grįžti į savo vėžes. Kiek reikia, padėkite, bet toliau gyvenkite savo reikalais, kurie ir iki tol jums buvo svarbūs.
Turėkite, su kuo pasikalbėti apie tai, ką dabar išgyvenate, nes jausmų kils įvairių. Neapleiskite savo mėgstamų veiklų. Jeigu ilgą laiką būsite jų atsisakę, pradėsite jausti vidinį diskomfortą“, – sako S.Vizgaudienė.
