Paprašyta trumpai papasakoti apie save ir kokiomis veiklomis ji užsiima pastaruoju metu, Daiva sako, kad jos gyvenimas – įvairiapusis, o viskas, ką daro, yra jos komforto zona:
„Visų pirma, esu mama, turiu du vaikus. Kepu, nors pastaruoju metu tai darau kur kas mažiau. Įprastai rengiu gyvus konditerijos dekoravimo mokymus, tačiau, kol nėra tokios galimybės, daug laiko skiriu kursui nuotoliniu būdu paruošti. Šiuo metu, kad kursas greičiau išeitų, esu kiek atidėjusi žaisliukų iš vatos gamybą ir lėlyčių siuvimą, bet užsiimu ir tuo. Kai atsiranda laiko, paskaitau knygą.“
Viskas, ką Daiva kuria, yra jos pačios meniniai gebėjimai, fantazija, sujungti su technika. Vilniaus dailės akademijoje ji yra baigusi kostiumo dizainą, o piešti mėgo nuo vaikystės. Jokių specialių kursų, kaip dekoruoti kepinius ar kepti tortus, ji nelankė.
Paklausta, kodėl iš visų sričių, veiklų, kurias galėjo pasirinkti, Daivos akys ir rankos nukrypo į konditeriją, moteris sako, kad šias duris atvėrė sūnaus krikštynoms pagamintas tortas ir aplinkinių reakcija.
„Tikriausiai pasirinkau todėl, kad sulaukiau daug palaikymo ir susižavėjimo mano darbu. Nuo vaikystės priešiau, mama labai žavėdavosi tais piešiniais, nešdavo juos į darbą parodyti kolegoms. Manau, kad piešiau todėl, jog žmonėms tai patiko.
Kalbant apie konditeriją – pamėginau, pavyko, aišku, pradžioje buvo klaidų, daugiausia susijusių su elementarių konditerijos technologijų neišmanymu. O kai patinka, vis daugiau darai, įgyji įgūdžių, viskas dar pagerėja, sulauki dar daugiau gražių žodžių ir taip tas varikliukas užsikuria. Manyčiau, salės pagalba čia labai suveikė“, – juokdamasi kalba pašnekovė.
Iš pradžių Daiva dekoruodavo keksiukus ir tortus, ir neslepia, kad per tuos penkerius metus kartą buvo nutarusi viską mesti, bet socialiniame tinkle pamatyti gražiai išpiešti meduoliai ją vėl įtraukė.
Kepinių dekoravimo kursus Daiva yra rengusi įvairiose Europos šalyse, o praėjusių metų pradžioje iš tarptautinio konditerių konkurso Lenkijoje ji grįžo rankose laikydama du aukso medalius ir „Grand Prix“ prizą.
Moteris juokiasi, kad dažnai sulaukia aplinkinių nuostabos, kai šie sužino, kiek jai metų: „Sako, kokia jūs jauna! Iš to, ką kuriate, maniau, kad jums 50 ar 60.“
Su Daiva kalbamės apie kepinių dekoravimą, koks jausmas kurti valgomą meną, kodėl jos kūryboje daug gamtos ir pasakų personažų, kokių užsakymų moteris niekad nepriima, ar jos kepiniuose yra nevalgomų detalių, kokios nuotaikos niekad neina į virtuvę ir ar jos pačios gyvenimas saldus.
Konditerio specialybė irgi reikalauja mokslų, išprusimo, tam tikrų bazinių žinių, kurių aš neturiu, todėl negaliu savęs taip vadinti.
– Daiva, tai kaip diplomuota drabužių dizainerė virto Cukraus varna?
– Čia susikirto kelios aplinkybės. Mokslai truko šešerius metus, nes dar užsimojau baigti ir magistrą, ir tie šešeri metai vienoje srityje nuvargino. Žinote tą dėsnį, kad darbą reikia keisti kas penkerius metus, nes kitaip apsamanoji? Tai aš apsamanojau per tuos šešerius metus. Kartais dar kuriu kolekcijas, bet labai ribotai.
Antra, visada labiau mėgau kurti tai, kas gražu, o ne tai, kas praktiška. Trečiame kurse, kai reikėjo kurti pramonines (masinės gamybos) kolekcijas, aplankė nušvitimas. Tai buvo pats neįdomiausias kursas, nes turi skaičiuoti sagas, užtrauktukus, siūles, kad visa tai apsimokėtų, kad didžioji dauguma žmonių tai nešiotų. Čia aš savęs neatradau, nes mano stilius yra gana kūrybiškas ir dekoratyvus, bet nėra plačiai nešiojamas.
Trečias aspektas – sukurti drabužį užtrunka labai daug laiko. Po tiek metų neseniai sau atsakiau į klausimą, kad tas laiko tarpas nuo pat pradžios iki galutinio ar bent jau tarpinio rezultato man yra per ilgas. Nesu tiek pastovi, kad galėčiau sąžiningai kelias dienas siūti vieną daiktą ir tiek ilgai laukti rezultato.
Kai kuri žaisliuką arba lėlę, yra techninė pusė, kurią sukandus dantis reikia padaryti, bet iš esmės rezultatas pasimato gana greitai. Nespėji pavargti.
Tas pats ir su kepiniais – jie greičiau gaminami, greičiau vartojami. Neturiu kantrybės taip ilgai laukti rezultato sunkiai dirbant techninį darbą, nes kostiumo dizainas yra ne menas, o labai didelis darbas, reikalaujantis tikslumo.
– Tai kaip dabar save pristatote – vis dar drabužių dizainerė ar konditerė?
– Aš save vadinu menininke, tada būna mažiau klausimų (šypteli). Konditerio specialybė irgi reikalauja mokslų, išprusimo, tam tikrų bazinių žinių, kurių aš neturiu, todėl negaliu savęs taip vadinti, būtų neetiška tikrųjų konditerijos specialistų atžvilgiu, tai nėra mano profesija. Kalbant apie konditeriją, mano veikloje tai daugiausia susiję su dekoratyvumu, o receptūra yra pati paprasčiausia, tų receptų nėra daug. Veiksmas vyksta kepinio išorėje, todėl patogiau save vadinti menininku ar kepinių dekoratoriumi.
– Koks jausmas gaminti valgomą meną, kai įdedate tiek darbo, o paėmus į rankas keksiuką jo nelieka per keletą minučių?
– Dėl to pradėjau ir lėles siūti, ir žaisliukus gaminti – nes jų niekas nesuvalgys.
Keksiukus žmonės, aišku, suvalgo su visomis gėlėmis – nes jos pagamintos iš kremo, jei nesuvalgytum, surūgtų ir aromatas nedžiugintų.
Dėl to pradėjau ir lėles siūti, ir žaisliukus gaminti – nes jų niekas nesuvalgys.
Viena mano kursų dalyvių pasakojo tokią mielą istoriją, kaip po kreminių gėlių pamokos ji aplankė savo mamą ir padovanojo jai per mokymus dekoruotus keksiukus. Po kelių mėnesių vėl būdama pas mamą atvėrė šaldiklį ir rado tuos savo gražius keksiukus. Pasirodo, mamai neleido širdis jų valgyti, tad susidėjo šaldiklį ir vis atsidarydavo pasigrožėti.
O tortų figūrėlės, kiek man žinoma, paprastai lieka nesuvalgytos – širdis neleidžia (šypsosi), tad žmonės jas nuima ir kur nors pasideda.
– Jūsų kūryboje matyti labai daug gamtos elementų. Ar ji – jūsų įkvėpėja, ar dėl kitos priežasties jos čia tiek daug?
– Kurti žmones, pastatus ar daiktus, kad išlaikytum visas proporcijas ir pan., užtrunka kur kas ilgiau ir yra didesnis galvos skausmas, nei išlipdyti iliustratyvų meškiuką. Kadangi tai lengviau, kūrybą gali įjungti labiau nei mąstymą, tada ir visas procesas tampa daug mielesnis. Tai čia toks tarp „tingiu lipdyti ką nors kita“ ir „labai patinka kurti pasakų personažus, gėles, meškiukus, lapiukus“ – jie man mielesni.
– O tie pasakų personažai gimsta įkvėpti pasakų, kurias skaitote vaikams?
– Taip, vaikų auginimas čia nemažai prisideda. Mes kiekvieną vakarą, nepaisant nieko, skaitome pasakas. Jose – daug iliustracijų, kartais dar ir „Pinterest“ paieškau idėjų, taip ir gimsta mano kūriniai.
– Ar priimate žmonių pageidavimus ir juos pildote, ar tik temą, o dekoracijos tampa jūsų fantazijos vaisiumi?
– Kažkada norėjau būti labai populiari kepėja, bet vienu metu supratau, kad tas pomėgis jau tampa darbu, nepataikai kokio atspalvio, paskui kas nors tau už tai žeria pretenzijas. Man pačiai daug tokių atvejų nebuvo, bet, kai paklausau kitų kepėjų, darosi baisu, kad pradedi priklausyti klientui.
Kažkada pasakiau sau, kad kursiu tik tai, kas man pačiai patinka. Jei žmogus atsiunčia kokią nuotrauką ir paprašo pagaminti būtent tokį tortą, bet matau, kad tai yra ne mano stilius, man nepatiktų jį gaminti, atsisakau. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu sau tai leisti – negaišti savo brangaus laiko darydama tai, kas man nepatinka.
Bjauriausi prašymai, kurių man teko sulaukti, yra visi tie vulgarūs mergvakarių ir bernvakarių tortai.
Užsakymus priimu, bet tai būna labai retai. Kartais užklausiu savo puslapyje, ar būtų norinčių vienokio ar kitokio torto, jei noriu labai pasireikšti kūrybiškai, o to torto niekam nereikia, kam nors jį padovanoju.
– Kokių keisčiausių ar jums neartimų prašymų esate sulaukusi, kaip padekoruoti skanėstus?
– Bjauriausi prašymai, kurių man teko sulaukti, yra visi tie vulgarūs mergvakarių ir bernvakarių tortai, kur estetikos – nulis, tik dėl juoko, pokšto. Tokių iškart atsisakau. Nėra nei noro, nei prasmės tokius gaminti.
– Gal kas nors buvo užsiprašęs deserto su koronaviruso simboliu?
– Ne, tokio nesulaukiau.
– Jūsų puslapyje galima pamatyti nemažai tortų kelmo pavidalo. Tokį padovanojote ir savo vyrui gimtadienio proga. Kai žmogui dovanojate tokį tortą, bandote ką nors tuo pasakyti?
– Ne, jis tikrai nieko nereiškia (juokiasi). Kelmo pagrindo tortas atrodo labai estetiškai, ant jo gali prikurti įvairiausių menų. Dariau keletą kelmų iš eilės, man labai patiko, buvo atrištos rankos kūrybai. Kaip tik artėjo vyro gimtadienis, jis dažniausiai sako: man nieko nepuošk, bet pamatęs tuos kelmus, sakė, kad irgi tokio norės. Dėkis, kur nori, bet negali nuskriausti šeimos nario, tad mano vyras praėjusiais metais gavo net du tortus-kelmus.
– Iš ko gaminate tortų, keksiukų, meduolių dekoracijas?
– Įvairiai. Pagrindas, kuriuo aptepamas visas tortas, dažnai būna šokoladinis ganašas, skulptūrėlės – iš cukraus masės, gėlės – iš valgomo popieriaus, naudoju maistinius dažus.
Meduoliai dažniausiai dekoruojami karališkąja glazūra – baltymo ir cukraus pudros mišiniu. Jei meduoliai įmantresni, gali būti naudojamas ir valgomas popierius, ir izomalto, pupelių masės, japoniškas biskvitas ir daug kitų medžiagų. Tų priemonių yra be galo daug.
Keksiukams dekoruoti dažniausiai naudoju sviestinį kremą ir maistinius dažus.
– Ar jūsų gardėsiuose yra nevalgomų detalių?
– Dažniausiai nevalgomą daiktą naudoji tam, kad ką nors sutvirtintum. Pavyzdžiui, gėlės kotelis – jis yra nevalgomas, nes pagamintas iš vielutės, aišku, tinkamos sąlyčiui su maistu.
Jei naudoju labai ryškias spalvas, perspėju žmogų, kad yra labai daug dažiklių, ir nepatariu vienos ar kitos dalies valgyti.
Trumpiausias laikas, per kurį dekoravau tortą, buvo 45 minutės.
Tarkime, ganašas, kuriuo padengtas tortas, yra valgomas, atitinka visus reikalavimus, kad tam tikros medžiagos neviršytų nustatytų normų, bet aš pati jo niekada nevalgau. Jis yra riebus, saldus, neturi jokios maistinės vertės. Kaip saldainis, įvyniotas gražiame popieriuke, – atrodo gražiai, bet popieriuko nevalgome, taip ir čia – ganašas yra dekoras. Kaip aš sakau, tortas yra dėl skonio, o jo papuošimas – dėl grožio.
– Kokias spalvas labiausiai mėgstate ir ką darote, kai neturite norimos, ar visada viską galite susimaišyti?
– Man labiausiai patinka žemės spalvos, natūralios. Labai graži rudos, oranžinės, smėlio spalvų paletė, pastaruoju metu labai pradėjo patikti žalia. Dar man labai patinka oranžinės ir žydros derinys. Susimaišyti nėra galimybės pagrindinių spalvų, tad, jei neturi vienos jų, tenka važiuoti ir nusipirkti. Visa kita gali susimaišyti.
– Kiek laiko reikia pagaminti torto, keksiukų ar meduolių dekorui?
– Tortui dekoruoti reikia nuo dviejų valandų iki... daug, priklausomai nuo to, kaip jį dekoruoji. Keksiukų, kaip ir meduolių, po vieną nedekoruoju. 12 keksiukų išdekoruoti reikia apie dviejų valandų, įskaitant kremo užmaišymą, dažymą, gėlių formavimą, šaldymą ir sudėjimą ant keksiukų.
Kalbant apie meduolius, laiką sunku pasakyti, nes jie nėra dekoruojami iš karto. Jiems reikia leisti padžiūti, turi prie jų sugrįžti ir kitą dieną. Be to, priklauso ir nuo paties pasirinkto kūrybinio proceso sudėtingumo.
Jei gražiai išpuoštą tortą dvylika valandų laikysite prie silkės, kitą dieną jis turės silkės prieskonį.
Trumpiausias laikas, per kurį dekoravau tortą, buvo 45 minutės. Man padėjo vyras, nes labai skubėjome. Tortas buvo padengtas šokoladiniu ganašu, ant jo nutapytas žirgas ir pagamintos kelios baltos gėlės. Nežinau, ar kada pavyks tą rekordą pakartoti.
– Tortus ar sviestiniu kremu puoštus keksiukus įprastai laikome šaldytuve. O ką, jei jame nėra vietos, reikia padėti šaltai – bet ar balkone žiemą tam desertui ne per šalta?
– Kiekvienas kepinys turi savo specifiką. Jei tortas puoštas valgomo popieriaus ar cukraus masės gėlėmis, laikant jį dideliame šaltyje, gėlės sušals, paskui atidrėks, susidarys kondensatas, jos subliūkš. Gali sutrūkinėti ir torto paviršius. Kol tortas yra nepapuoštas, gali jį sušaldyti, atšildyti, bet, kai yra papuoštas, tos medžiagos į laikymo sąlygas gali reaguoti visiškai skirtingai.
Kitas niuansas, laikote tortą šaldytuve, bet klausimas, ką dar jame laikote. Sviestinis, šokoladinis kremas gali pritraukti kvapo. Jei gražiai išpuoštą tortą dvylika valandų laikysite prie silkės, kitą dieną jis turės silkės prieskonį. Todėl rekomenduoju tortą šaldytuve laikyti dėžutėje. Tas pats ir su šaldikliu – atrodo, ten viskas užšalę, bet sviestiniai kremai puikiausiai sutraukia kvapus.
– O kaip su šiluma, kaip ji gali pakenkti kepiniui?
– Mes, kepėjai, darome viską, kad išmoktume naujų technikų, panaudotume produktus, kurie kuo geriau atlaikytų. Pagrindinis galvos skausmas visiems kepėjams yra vestuvės. Aš tokių tortų nekepu, bet žinau iš kitų – atiduoda tą aukštą tortą ir prašo, kad padėtų į šaldytuvą, vėsiai, nes ne toks jau retas atvejis, kai žmonės tortą iškart deda ant stalo, o šventė – tik kitą dieną.
Šiltai paliktas tortas gali pradėti rūgti, gali pradėti tirpti dekoracijos. Taigi kai kuriais atvejais labiau reikėtų pergyventi dėl karščio nei dėl šalčio, nes šaltyje produktas gal kiek pakeis savo išvaizdą, bet nesuges, neprarūgs, neištirps.
– Ar kada jums pačiai yra iškritęs desertas iš rankų?
– Vyras yra numetęs.
– Oi. Ko už tai susilaukė?
– Nieko nesusilaukė (šypsosi). Tai nutiko dar karjeros pradžioje. Buvo žiema, susėdome į mašiną nuvežti keksiukų. Nuo namų buvome nuvažiavę gal 500 metrų, kadangi buvo paledėję, vyras sugalvojo patikrinti stabdžius. Aš su vaikais sėdėjau gale, keksiukai buvo ant priekinės sėdynės. Vyrui pastabdžius jie čiuožė žemėn dekoru į apačią ir su visa dėžute apsivertė. Gerai, kad buvo žiema, sviestinis dekoras buvo pašalęs, tas krytis jam smarkiai nepakenkė. Bet reikėjo grįžti namo ir juos šiek tiek pataisyti, perdėti į naują dėžutę.
Vyrui pastabdžius jie čiuožė žemėn dekoru į apačią ir su visa dėžute apsivertė.
O kartą kepiau kalėdinius meduolius savo reikmėms. Turime papūgą, kartais paleidžiame ją paskraidyti. Ji yra toks įžūlus paukštis, mėgsta sukiotis virtuvėje, lipti į lėkštę. Rado išlindusį meduolio kraščiuką, nors jie visi buvo uždengti. Paslapčiomis jį apgraužė. Pamačiau jau post factum, tąkart apsidžiaugiau, kad buvau iškepusi keliais daugiau.
Šiaip šeimoje jau yra išvystyta pagarba, niekas pirštų į tortus, kremus nemerkia, figūrėlėms galvų nekanda.
– Kada, kokios nuotaikos niekada neinate į virtuvę gaminti?
– Neinu, kai turiu labai daug veiklų, kurios dar nėra užbaigtos ir tiesiog morališkai negali pasiruošti tam kitam darbui. Man labiausiai patinka, kai žinau, kad šią savaitę kepu, kitą savaitę siuvu lėles ir pan. Ir kai nereikia mėtytis, nebaigus vieno bėgti prie kito. Tarkime, kai kepu keksiukus, visa virtuvė skendi svieste, tad apie jokias lėles tuo metu negali būti kalbos, nes ir pats iki alkūnių esi tame svieste.
Arba, jei staiga kas nors parašo, kad reikia keksiukų, o aš jau tris valandas tvarkausi, nebekepsiu jų, nes mano kūrybinė galia jau buvo išeikvota kitiems dalykams ir žinau, kad jau nebesusikaupsiu, nebepadarysiu. Be to, visada stengiuosi kurti dienos šviesoje, ir pačiam maloniau, jautiesi produktyvesnis, ir spalvas geriau jauti.
Kai gyveni taip, kaip tau patinka, darai, kas tau patinka, natūraliai gyvenimas tampa labai saldus ir geras.
– Yra žmonių, kurie blogas emocijas malšina saldėsiais. Kaip yra jums, kai prasta nuotaika, irgi griebiatės saldumynų?
– Saldumynus valgau nepriklausomai nuo nuotaikos, bet, kai susinervinu, šokoladukas kažkaip išlenda iš spintelės. Bet, žinokite, atkreipiau dėmesį, kad kartais jis ne padeda, o dar labiau sunervina, nes suvalgai, jautiesi toks sunkus ir dar šokolado prisivalgęs. Ir tada galvoji, kad buvo blogai, o dabar – dar blogiau (juokiasi).
– Ar savo pačios gyvenimą pavadintumėte saldžiu?
– Mano gyvenimas yra labai fainas. Aš sau tikriausiai net šiek tiek galėčiau pavydėti. Pamenu, studijų metais per kažkurią paskaitą reikėjo užrašyti, kokio gyvenimo norėtume po keliolikos ar keliasdešimties metų. Parašiau kažkaip taip, kad norėčiau dirbti mėgstamą darbą ir turėti pakankamai laiko ir išteklių kelionėms. Aišku, dabar kelionės neaktuali tema, bet mano atveju taip ir susiklostė, kad dirbu mėgstamą darbą, jei jis tampa nemielas, imuosi kito mėgstamo – vadinu tai šuoliais iš vienos komforto zonos į kitą.
Be to, mūsų su vyru poreikiai nedideli. Tai ir mūsų kelionės, ir visas gyvenimas nėra tarp BMW ir „Ferrari“ ar „Armani“ drabužių. Poreikiai maži, o kai gyveni taip, kaip tau patinka, darai, kas tau patinka, natūraliai tas gyvenimas tampa labai saldus ir geras, nerandi, kuo ir pasiskųsti.
– Kaip pati jaučiate, kiek ilgai konditerija ir kepinių dekoravimas jums dar bus įdomu? Gal turite kokių planų ateičiai?
– Sunku pasakyti, priklauso nuo to, kiek dar mane liaupsinsite (juokiasi). O jei rimtai, kai atsibosta, porą mėnesių nieko darau, užsiimu kitomis veiklomis. Dabar filmuoju nuotolinius kepinių dekoravimo mokymus ir vėl viskas pradeda įtraukti. Ši sritis, kol žeria iššūkių, dar visai įdomi.
Kalbant apie planus, tikriausiai jų neturiu, nes šiuo metu ir sunku ką nors didelio planuoti. Tas didelis, grandiozinis gali atimti labai daug laiko, užkrauti labai daug atsakomybių, būtų sunku su tuo tvarkytis, nes mes savo šeimoje mėgstame būti atsakingi už save ir būti šeimoje, daug laiko leisti vieni su kitais.
O dideli planai paprastai vieni neina – iš paskos seka besivelkantys dideli darbai su atsakomybėmis ir galbūt ne tik už save, bet ir kitus žmones. Mano chaotiška asmenybė gal dar nepribrendo planuoti ką nors labai didelio.
