Ar gali gaisras, iki pamatų ankstesnius gyvenimo ir „aš“ scenarijus naikinanti ugnis, tapti naujo ir iš esmės kokybiškai geresnio gyvenimo pradžia?
Feniksas – gana nuvalkiota metafora. Bet visgi labai teisinga. Ji tiesiog veikia, nes tam, kad stipriai paaugtum kaip asmenybė, neretai reikia apdegti pačiam, sudeginti vieną kitą tiltą ar dar kokį nors svarbų objektą.
Naujai statybai ir augimui reikia griovimo, nuolaužų krūvos arba išdegusio plyno lauko. Būtent tokią įspūdingą degančio ir atgimstančio fenikso istoriją pasakoja knygos apie kopriklausomybę „(Ne)priklausomi“ (Codependent No More) autorė Melody Beattie. Tiesa, naujas jos gyvenimas prasidėjo ne jos pačios, bet jos namų įspūdingu liepsnojimu:
„Vieną rytą, kaip man įprasta, atsibudusi ir jau iki pašaknų nepatenkinta savo gyvenimu, nušliaužiau iki vonios. Man rengiantis ir tvarkantis plaukus, atlėkė sūnus ir pareikalavo, kad sekčiau paskui jį. Pasirodo, mano miegamasis jau skendėjo liepsnose“. Trumpai tariant, savarankiški Melody bandymai suvaldyti ugnį nepavyko, ir prieš pat Kalėdas ji su vaikais atsidūrė mažyčiame avariniame butelyje be jokių daiktų.
„Namai buvo mano lizdelis, paskutinis man dar likęs emocinio saugumo šaltinis, kurio netekau“ – pilna nevilties dalinasi ji. Jau ir taip buvusi depresinės būklės, Melody, rodos, dabar nebeturėjo jokių šansų, ar ne?
Ot ir ne. Tai, kas, rodos, turėjo pribaigti, suveikė kaip spyris patys žinote kur.
Tas keistas lengvumo jausmas, kai nebeturi savo saugaus lizdelio – jis ne tik beprotiškai gąsdina, bet ir išlaisvina. Kaip toliau klostėsi benamės Melody Beatie situacija? „Jaučiausi sumautai, pilna nerimo ir nesaugumo, bet pasirinkimo neturėjau – privalėjau pradėti funkcionuoti. Mąstyti, judėti fiziškai, tvarkyti krūvas dokumentų, imtis namo atstatymo darbų.“ Taip išsijudinus (kad ir per prievartą!) pamažu grįžo gyvybė ir pasitikėjimas. Pasirodo, su gaisru prasidėjo naujas – daug gyvesnio – jos gyvenimo etapas.
Namai buvo mano lizdelis, paskutinis man dar likęs emocinio saugumo šaltinis, kurio netekau
Kam čia pasakoju šią siaubo ir atgimimo istoriją?
Nes toks gaisras, kolapsas, subyrėjimas iki pamatų – ištinka ir ištiks kiekvieną, ir ne po vieną kartą. Taip taip, ir jus. Tokie gaisrai neišvengiami, jie yra gyvenimo dalis. Tik kaip juos priimti ne kaip bausmę, bet kaip labai savotišką dovaną? Kaip emociškai nesudegti kartu su degančiais namais, santykiais, karjera ar kitais dalykais, kuriuos žmonėms įprasta laikyti gero gyvenimo (ar apskritai gyvenimo) pagrindu?..
„Kiekvienoje krizėje slypi galimybė“ – tai irgi nuvalkiotas posakis. Jo ypač norisi griebtis kalbant apie ekonomines krizes ir asmeninį finansinį bankrotą, tačiau iš tiesų ši klasikinė frazė yra universali. Kiekvienoje krizėje slypi galimybė atgimti, atrasti naujas savo asmenybės puses, talentus, sutikti naujus žmones, imtis naujų veiklų arba tiesiog – gyventi geresnį, gerumo pilnesnį gyvenimą nei iki krizės.
Kita vetus, kiekvienoje krizėje, kaip ir kiekviename gaisre, slypi ir galimybė ne atgimti, o žūti liepsnose.
Nuo ko priklauso, ar krizė taps naujo gyvenimo galimybe, ar duobe, iš kurios neišsikapstoma metų metus?
Nuo vieno dalyko: atvirumo. Vieni žmonės, stoję į akistatą su situacija, kurioje pasijunta stovį vieni prieš visą pasaulį, bėga ir užsiveria, neprašo ir nepriima beveik jokios pagalbos bandydami gelbėtis tik savo jėgomis, nemato prasmės kalbėtis ir vengia kam nors pasakoti savo istoriją. Kiti instinktyviai veikia atvirkščiai – atsiveria kitiems žmonėms, ieško pagalbos kur tik įmanoma, mezga kontaktą su panašių patirčių turinčiaisiais, savo istorija išūžia visų aplinkinių ausis.
Pirmieji atsiribodami patvirtina išankstines savo nuostatas apie tai, kad iš kitų nieko gero tikėtis neverta. Jiems sekasi sunkiau, jie krizę gal ir suvaldo, bet jausmas, kad stovi vienas prieš visą pasaulį – lieka ilgam. Antrieji-atvirieji ieškodami ryšio ir pagalbos patiria, kad žmonės jiems atsako (ir dažniausiai – pozityviai), o pasaulis yra visai saugi vieta nepaisant netikėtų gaisrų ir retsykiais iš dangaus ant galvos krintančių plytų.
Taip, atvirumas gąsdina. Prašydamas pagalbos juk gali būti atstumtas, nuoširdžiai pasakodamas gali būti nesuprastas ar net nuteistas, atsiverdamas skausmui gali jo neištverti. Bet kito kelio į išgijimą, atsparumo auginimąsi ir netgi potrauminį augimą – paprasčiausiai nėra.
Kad ir kaip žmogiška vengti skausmo ir bėgti kuo toliau nuo jo, tačiau čia būtina veikti kontrintuityviai. Visai kaip gimdyme – atsivėrimas skausmui, pasidavimas jam, susidraugavimas su juo padeda proceso sklandumui ir natūralumui. Bėgimas nuo skausmo – procesą apsunkina ir komplikuoja.
Kai atsiveri – išdalini savo skausmus, ir jie ne taip slegia. Tiktai taip gali pajusti, kad nejaukiame butelyje be jokių daiktų per Kalėdas gali būti ne tik beviltiškai baisu, bet ir smalsu pasitikti naują kelionę su minimalistiniu bagažu ir dideliu atviru horizontu priešaky.