Prieš porą metų per visą Europą nuvilnijo šoko bangos – nuo karo bėgantys, pergrūstomis valtimis besigelbėjantys karo pabėgėliai, ieškantys prieglobsčio nuo visų sunkumų, žūstantys kelyje, arba šiaip ne taip pasiekiantys Europos krantus, kur irgi anaiptol ne visada jiems viskas puikiai klojosi.
Į Lietuvą pabėgėliai srautais dar neplūsta, bet esame priėmę ne vieną. Ne paslaptis, kad ne visiems jiems sekėsi sklandžiai integruotis į mūsų visuomenę. Jurgis Didžiulis, kuris propaguoja tiltų tiesimą ir lietuviškos tapatybės praplėtimą, prieš metus buvo susitikęs su keletu pabėgėlių, kartu pagrojo, ir bandė per muziką jų gyvenimą Lietuvoje padaryti kiek smagesnį ir lengvesnį, parodyti, kad jie čia ne vieni.
Dabar artinasi Kalėdos – gražiausia metų šventė – o mes snieguotomis gatvėmis skubame vieni pas kitus, keičiamės dovanomis ir šildomės vieni kitų gerumu. Kadangi Kalėdos – tai gerumo šventė, mes nusprendėme pasiklausti tų pačių Jurgio kalbintų pabėgėlių, kaip jiems toliau sekasi gyventi Lietuvoje, kaip jie ruošiasi švęsti šventes.
Basiras
Basiras Usofi Chaghcharani atvyko į Lietuvą daugiau kaip prieš metus, kai parašė Lietuvos Prezidentei prašymą dėl leidimo gyventi. Basiras jau buvo pramokęs lietuviškai, ir vertėjavo Lietuvos kariuomenės pajėgoms Afganistane. „Aš kalbu lietuviškai, dirbu su lietuviais, ir noriu gyventi jūsų šalyje,“ sakė jis. Laišką jis siuntė jau iš Graikijos, iki kurios buvo ilgas ir pavojingas kelias – per Iraną ir Turkiją, su maža valtimi, kurioje glaudėsi 90 žmonių. „Man teko išvykti – užrakinti savo telefonų parduotuvę, ir vykti iš šalies, nes pasipylė grasinantys laiškai. Teko palikti žmoną, dukrą, mamą – laimei, žmona ir dukra prisijungė prie manęs Lietuvoje jau dabar, kai aš gavau leidimą gyventi.“
Basirui Lietuvoje sekasi gerai – dirba žinomam picerijų tinkle, virtuvėje, ir, turėdamas išsilavinimą telekomunikacijų srityje, svajoja apie savo verslą. Ketverių metų dukra eina į darželį, o jie su žmona laukiasi antrojo vaikelio. Aišku, buvo ir sunkumų – niekas nenorėjo nuomoti buto, žinodami, kad jie pabėgėliai, nebuvo lengva susirasti ir darbą. Jis dėkingas porai užtarėjų iš Lietuvos kariuomenės, kurie jam padeda kaip išgali.
Tai kaipgi Basiro šeima švęs Kalėdas? „Mes ką tik šventėm Ramadaną, buvo atvykusi viena šeima iš Vokietijos per Carito organizaciją, vokiečiai, tai šventėm kartu su jais,“ sako Basiras. Dėl Kalėdų jis dar nežino, tai bus jo pirmosios su šeima Lietuvoje, bet jo dukra lanko darželį, jau šneka lietuviškai ir ruošiasi švęsti su darželio draugais.
„Mano draugai, su kuriais bėgome iš Afganistano, man siūlė vykti su jais į Vokietiją, bet aš pasirinkau Lietuvą. Čia gyvena mano draugai, sakiau jiems,“ pasakojo Basiras.
Medianas Tiba
Median Tiba – pabėgėlis iš Sirijos. Jis į Lietuvą atvyko prieš devynerius metus, vos baigęs mokyklą. Paliko savo gyvenimą, šeimą, draugus ir pradėjo viską iš naujo. Keliomis kalbomis kalbantis Median dabar puikiai kalba lietuviškai. Prieš studijuodant informatikos ir kompiuterių mokslą, pirma turėjo išmokti lietuviškai, ir tik tada galėjo stoti mokytis. Praėjusiais metais Median susitiko su Jurgiu ir Erica Didžiuliais, kalbėjo apie gyvenimą Lietuvoje ir Sirijoje, kartu pamuzikavo Jurgio studijoje.
Šiais metais mes paklausėmė Mediano, kaip jam toliau sekasi gyventi Lietuvoje, ir kaip jis ruošiasi švęsti Kalėdas. Jis mums papasakojo, kad Lietuvoje jis jaučiasi gerai būdamas su savo draugais lietuviais, vis sugalvoja naujų veiklų – o labiausiai jam čia patinka vasarą. Nuo sausio mėnesio pradės naują darbą, o darbas jo srityje gana gerai apmokamas – nors jis vis pasvarsto apie dar geresnes galimybes kitose šalyse, iš kurių gauna gerų pasiūlymų, išvažiuoti iš Lietuvos tikrai nenori.
O kaip dėl Kalėdų? Nors Mediano šeima musulmoniška, tačiau jie nebuvo praktikuojantys musulmonai, ir švęsdavo taip pat ir Kalėdas, „nes visi žmonės švenčia“. Taigi Kalėdas jis paprastai švenčia su šeima ir draugais, nors jo šeima gyvena toli, ir šiais metais šeimos neplanavo lankyti.
Abdula
Praeitais metais Jurgis Didžiulis susipažino ir su Abdula – vyresnio amžiaus kataliku iš Irako. Jurgis ir Abdula porą kartų susitiko pamuzikuoti, Jurgis jį pakvietė kartu koncertuoti, jie įrašė bendrą dainą. Abdula irgi yra muzikantas , o jo šeima buvo pirmi krikščionys atvežti į Lietuvą iš Irako. Šiuo metu Abdula jau nebegyvena Lietuvoje – jo dukros ištekėjo, viena gyvena Olandijoje, kita – Vokietijoje, taigi jis su žmona persikėlė pas dukras. Nors Abdula jau nebegyvena Lietuvoje, čia liko jo palikta gera nuotaika ir sukurti tiltai tarp vietinių žmonių ir charizmatiško vyresniojo irakiečio.
„Norint, kad mūsų šalis ir kultūra išliktų, reikia užkrėsti kitus lietuviškumu, o ne jį saugoti dėžutėje“, – sako Jurgis Didžiulis. Jo žmona Erica sutinka: „Lietuviškos tradicijos gyvuos tol, kol kalba gyva – ir kuo daugiau žmonių kalbės lietuviškai, tuo geriau.“
Visa ToBeLT komanda, kuri siekia praplėsti ir įprasminti lietuviškumo sąvoką, linki pačių šilčiausių, gražiausių Kalėdų visiems Lietuvoje esantiems pabėgėliams!
„Humans of Lithuania“ serija – „Lietuvos žmonės pasaulyje“
„Humans of Lithuania“ – „Lietuvos žmonės pasaulyje“ yra ToBeLT (To Be Lithuanian) komandos ir We Love Lithuania bendras projektas. ToBeLT – tai Jurgio Didžiulio pradėtos bendruomenės telkimo kelionės, siekiant ištyrinėti ir užfiksuoti, ką reiškia būti lietuviu. We Love Lithuania – tai išsamiausia vaizdinė platforma, pristatanti Lietuvą realiu laiku. Abi komandos susijungia, kad sukurtų albumą apie viso pasaulio lietuvius, nes jų istorijos TURI būti papasakotos. Tai istorijos apie lietuvius emigracijoje, Lietuvoje, apie mūsų tautines mažumas ir visus kitus, save laikančius lietuviais. Mes tikimės, kad pasidalintos istorijos sužadins ne tik empatiją, tačiau kartu paskatins lietuvių vienybę ir lietuvybės atradimą iš naujo.
