Pušų nuovirai padėjo išgyventi Sibire
„Viskas prasidėjo taip. Prieš keletą metų patekau į ligoninę dėl problemų su klubu. Man padarė operaciją ir išsiuntė reabilitacijai. Kartu su manimi gulėjo močiutė. Nežinau, iš kokio ji miesto, tik žinau, kad tuo metu jai buvo 92 metai.
Taigi abi su ja Kūčias sutikome ligoninėje – vyras atvežė kūčiukų, tad ir su džiaugsmu, ir su ašaromis paminėjome šią šventę. Paprašiau močiutės papasakoti apie savo vaikystę. Tuomet ji pradėjo verkti: esą dabar gyvenate gerai, žmonės turi laimingą ir vaikystę, ir jaunystę, ir senatvę.
Didelė jos gyvenimo dalis prabėgo Sibire, kur buvo ištremta su šeima. Ten ji virdavo spyglių nuovirą, kurį naudojo vyrų žaizdoms gydyti. Vyrai eidavo į taigą medžių kirsti, iš jų gamindavo plaustą ir plukdydavo rąstus į kitą upės pusę. Grįžę merkdavo žaizdotas rankas ir kojas į šį nuovirą, o ryte atsikėlę vėl keliaudavo į tą patį darbą ir šaltį.
Kad jie nesirgtų, moteris jiems darydavo karštą arbatą iš kankorėžiukų, jeigu turėdavo, arba spyglių. Ji vis kartojo – gamtoje yra didžiulė jėga, o pušis apskritai labai galinga. Pušies kraujas – chlorofilas – sustiprina žmogaus kraują. Ir jeigu tikėsime pušimi, ji mus gydys ir stiprins“, – pasakojo moteris.
Grįžusi namo iš ligoninės, Rita suprato, kad dirbti virėjos darbo nebeturės jėgų – neatlaikys tokio krūvio. Taigi nusprendė likti namuose ir gyventi iš neįgalumo išmokos. Juk kiek žmogui reikia? Apie pokalbį ligoninėje su močiute tuo metu buvo pamiršusi.
Taip atėjo pavasaris. Vieną gražią dieną vyras pasiūlė pasidaryti iškylą ir pažvejoti ežere. „Tuomet mane Dievas ir „apšvietė“. Plaukėme valtimi, pasižiūrėjau į dangų, ir staiga man tarsi iš viršaus kažkas mintį pametėjo – taigi kankorėžiai! Sakau vyrui – greitai plaukiam į krantą. Jis dar liko vandenyje, o aš su ramentu šiaip ne taip išsikabarojau iš valties ir pasileidau ieškoti kankorėžių.
Apžiūrėjau vieną pušelę – nėra kankorėžių, apžiūrėjau kitą – vėl nėra, o prie trečios radau. Skambinu vyrui, kad ateitų ir padėtų nuskinti. Turėjau prekybos centro maišelį – į jį ir prisirinkome kankorėžių.
Tiesiog atėjo supratimas – aš negaliu dirbti virėja, bet tikrai galiu gaminti šiuos produktus. Man visgi 56 metai. Tokiame amžiuje pradėti verslą, kai kiti užsidaro, tikrai rizikinga. Tačiau ta mintis apie kankorėžius man buvo kaip ženklas“, – tikino pašnekovė.
Pirmas kartas nepavyko
Rita internete susirado aprašymų, kaip reikia virti kankorėžius, bet pirmi jos bandymai buvo nesėkmingi. Kaip ji pati sako, išėjo„tiurlė murlė“.
„Jau ir nusiminiau, norėjau viską mesti, bet vyras labai palaikė, vis drąsino – juk yra tų kankorėžių, pririnksime dar. „Tu gi virėja, tau pavyks“, – vis kartojo. Taigi visaip bandžiau juos virti – vieną stiklainiuką vienaip, kitą – kitaip. Galiausiai atradau skaniausią variantą. Tiesa, iš pradžių visa šeima labai skeptiškai reagavo, kai pasakiau, kad virsiu kankorėžių uogienę. Tačiau pamatę, kaip smarkiai esu šia idėja užsidegusi, dabar labai palaiko.
Taip pat pradėjau skaityti įvairius straipsnius apie pušų gydomąsias savybes ir kankorėžių naudą, pasiskambinau keliems botanikams bei girininkams, išsiklausinėjau, ar rinkdama kankorėžius nedarau žalos gamtai.
Tuo metu aš buvau tikra tik tuo, kad sugalvosiu, kaip juos virti, bet nežinojau, ar apskritai juos galima rinkti, kada tai daryti ir pan. Visa tai man buvo labai svarbu, kad nepakenkčiau miškui“, – aiškino pašnekovė.
Jau ir nusiminiau, norėjau viską mesti, bet vyras vis drąsino – juk tu virėja, tau pavyks.
Keletą metų kankorėžių ir spyglių uogienes bei sirupus moteris gamino savo šeimai, giminaičiams ir draugams. Galiausiai atėjo laikas, kai panoro juos pristatyti platesniam žmonių ratui, juolab kad tai šen, tai ten susidurdavo su panašiais produktais iš kitų šalių. Paragavusi jų būdavo tikra, kad galinti pagaminti skaniau, be to, tai bus lietuviška prekė.
Tuomet prasidėjo jos kryžiaus keliai dėl savo veiklos įteisinimo. Tam, kad atsirastų oficiali Ritos įmonė RI&RO, iš pradžių teko atlikti laboratorinius tyrimus draugų miškelyje, kuriame ji rinko kankorėžius, vėliau – tirti jau gatavą produkciją. Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams produktas atrodė labai neįprastas, tad kildavo daug klausimų.
„Metus laiko kovojau. Kai man davė leidimą, jie norėjo, kad virčiau ir uogas, bet pasakiau, kad gaminsiu tik tai, ko nėra parduotuvėse. Iš Rusijos kankorėžius veža, iš Italijos veža, bulgarai juos gamina, gruzinai.
Mes su vyru niekur toli nevažinėjame, abu esame su negalia, bet ir pas save turime tiek gamtos gėrybių. Pas mus nuostabūs laukai, pievos, tik rink ir gamink. Tereikia šiek tiek fantazijos. Virti galima viską – puikios yra jazminų žiedų, erškėtrožių, kiaulpienių uogienės, taip pat labai naudingi geltonosios sedulos vaisiai“, – vardijo moteris.
Jaučiasi laiminga virdama kankorėžius
Iki šiol šeima nuomodavosi virtuvėlę, kurioje virdavo savo produktus, tačiau kitais metais jau planuoja atidaryti pastovų cechą. Taip pat ji svajoja apie edukacinę veiklą vaikams – norėtų, kad jie daugiau žinotų apie gamtos gėrybes, miško teikiamą naudą ir, aišku, jos mylimas pušeles.
„Iš tiesų tai nėra mano išradimas. Mūsų močiutės visa tai gamindavo, bet mes pamiršome. Aš tiesiog atgaivinau tradiciją. Japonai mūsų pušies spygliukus dedasi į dėžutę ir vežasi namo. Jie supranta, kokią naudą jie teikia, o mes nevertiname. Juk pušis – labai galingas medis, vien pakvėpuoti pušyno oru sveika.
Kankorėžiai ir spygliukai renkami pavasarį, kai atbunda gamta. Kankorėžiai turi būti nuo 1 iki 3 cm, minkštučiai, nes kai sukietėja, iš jų jau nieko nepagaminsi.
Nėra paprasta juos surinkti – reikia labai stebėti gamtą, žinoti, kada jau laikas skinti ir kur. O žiemą, kai dieną ir naktį laikosi bent 5 laipsnių šaltukas, labai sustiprėja pušies spygliai, jie įgauna daugiau vitaminų, tuomet juos vėl galima rinkti ir gaminti sirupą.
Man pačiai labai gera dirbti su šiais produktas. Rinkdama miške pabūni, prisilieti prie pušelės. Verdi – vėl prisikvėpuoji. Padovanoji žmogui – vėl labai smagu. Ta močiutė sakė – kai kažką pats gauni iš gamtos, norisi tomis dovanomis pasidalinti ir su kitais“, – teigė Rita.
Ji pati labai tiki savo pušies galia ir kas rytą su vyru suvalgo po šaukštelį uogienės ar po vieną kankorėžį. Prireikus vakare užsikaičia arbatos su kankorėžių ar spyglių sirupu.
Japonai mūsų pušies spygliukus dedasi į dėžutę ir vežasi namo. Jie supranta, kokią naudą jie teikia, o mes nevertiname.
„Kai pirmais metais pradėjau prekiauti Gariūnuose, priėjo moteris, kurios mama pusantro mėnesio sirgo plaučių uždegimu ir niekaip negalėjo išgyti. Aš jai tiesiog padovanojau kankorėžių uogienės – kai žmogus serga, negaliu pelnytis iš ligos. Ji atvažiavo pas mane po dviejų savaičių, apsikabino ir sako – jūs mano mamą ant kojų pastatėte. Moteris norėjo atsidėkoti, tačiau man geriausia padėka sužinoti, kad žmogus pasveiko.
Aš – ne medikė, esu tik virėja ir gaminu maistą, bet džiaugiuosi, jei kažkam jis padeda. O istorijų apie tai tikrai prisiklausau. Todėl turiu idėją padovanoti sirupo ligoninėms. Juk ten duoda žmonėms arbatos, kodėl jos nepraturtinus gamtos turtais? Esu pasiryžusi atlikti visus reikalingus tyrimus, kad gaučiau tokį leidimą. Man labai norisi padaryti kažką gera žmonėms“, – atviravo pašnekovė.
Laiko save Lietuvos patriote
Rita laiko save Lietuvos patriote, todėl produktus puošia tautinių raštų „kepurytėmis“, kurias mezga neįgali močiutė, įsmeigia Lietuvos vėliavėlę ar papuošia kita tautine atributika.
„Vieni garsina Lietuvą sporto pasiekimais, kiti – šokiais, o mes galime garsinti Lietuvą išskirtiniais produktais. Be to, noriu įrodyti, kad amžius nėra kliūtis kurti kažką nauja, jeigu turi viziją. Reikia turėti tik noro ir labai daug dirbti. Man norisi parodyti, kad ir Lietuvoje galima sugalvoti, kaip užsidirbti, kad žmonės neišvažiuotų iš Lietuvos. Jeigu aš tokiame amžiuje atradau sau veiklą, gali atrasti ir kiti.
Tik labai trūksta straipsnių, laidų, kuriose būtų pasakojama, kaip pradėti verslą, kur kreiptis, ką daryti, kai atsimuši į sieną, kai tave varo nuo vieno kampo iki kito kampo. Patikėkite – man ne kartą sviro rankos, verkdavau grįždama iš valstybinių institucijų be atsakymų. Daug visko buvo, bet ėjau, dariau ir prasimušiau.
Man norisi produktus pristatyti kaip lietuviškus ir įdarbinti kuo daugiau žmonių su negalia, kad jie jaustųsi reikalingi ir naudingi, nes, neslėpsiu, ir man labai gera jaustis reikalingai“, – tikino moteris.
O norėdama paskatinti užsienyje gyvenančius lietuvius nepamiršti savo vienišų giminaičių ji priima užsakymus dovanoms.
„Parašiau, kad man gali tik adresą parašyti ir pervesti sumą, už kurią nori ką nors padovanoti žmogui, o viskuo kitu pasirūpinsiu aš. Buvo atvejis, kai manęs paklausė, ar močiutė gali ką nors gauti už 10 eurų. Pasakiau, kad gali, nupirkau prie dovanėlės mažą atvirutę ir parašiau: „Miela močiute, su didele meile sveikinu su Šv. Kalėdom. Jūsų mylimas anūkas.“ Po to jie susirašinėjo, bet viskas prasidėjo nuo šios dovanėlės. Mums visiems buvo malonu“, – prisiminė moteris.
