Profesinė ir motinystės patirtis gražiai susijungė naujoje jos veikloje – kartu su žurnaliste ir dviejų vaikų mama Marija Keršanskiene šiemet A.Ogenskienė į pasaulį paleido bendrą projektą – „Kalba mamos“. Jo pradžia – Marijos kuriama to paties pavadinimo tinklalaidė, kurioje kalbinti pašnekovai dalijosi savo patirtimis ir atradimais motinystėje. Prie projekto prisijungus Austėjai, „Kalba mamos“ išaugo į erdvę, kurioje specialistai ir savanoriai kuria bendruomenę mamoms, susiduriančioms su įvairiais iššūkiais.
Kad jų netrūksta kasdienybėje, puikiai žino ir Austėja, rugsėjo mėnesį antrą kartą tapusi mama – su vyru psichiatru Viliumi Ogensku susilaukė antrojo sūnaus.
„Į motinystę siekiu žvelgti kaip į įgalinančią patirtį. Atrodo, pagimdžius atsivėrė daugiau energijos resursų, galva dar pilnesnė idėjų ir motyvacijos, visą pasaulį matau kitaip ir nuoširdžiai jaučiu, kaip tapau galingesnė kažką gero jame nuveikti. Paradoksas tas, kad veikiu tai aš daug mažiau, ir rūpestį skiriu jau irgi mažesniam ratui – beveik vien tik šeimai. Bet pilnatvės, to gerumo jausmo, tikėjimo gražia ateitimi yra daugiau. Motinystė tampa maloniu savęs išpildymo kasdienybėje momentu. Jaučiuosi daranti tikrai patį svarbiausią ir prasmingiausią dalyką – rūpinuosi savo vaikais ir vyru, mūsų namais. Ir dėl to esu laiminga“, – kalbėjo Austėja.
Sakoma, kad, nesvarbu, kiek kartų tampi mama, su kiekvienu vaiku iš naujo gimsta ir mama. Pasak Austėjos, motinystėje ją stebina daug dalykų.
„Labiausiai nustebino, kad vėl naujai pamačiau Madoną. Atrodo, tikrai pirmą kartą atėjo tas supratimas, kodėl moteris, ant rankų laikantį kūdikį, ilgus šimtmečius visame Vakarų pasaulyje buvo tapoma arba raižoma akmenyje. Nes tai yra be proto daug emocijų keliantis ikoniškas vaizdinys. Į jį telpa pilnatvė, ramybė, viltis, pasiaukojimas, meilė, atjauta. Tai – labai stiprūs jausmai. Jų pagrindu formavosi mūsų kultūra, kertinės Vakarų visuomenės vertybės. Yra nuostabus jausmas išgyventi šias stiprias emocijas ir motinystę priimti žvelgiant į ją būtent per šių jausmų prizmę. Tuomet ir tos bemiegės naktys arba netvarkinga buitis netampa tokiais dideliais, trikdančiais bendrą savijautą dalykais“, – apie motinystę kalbėjo Austėja.
Viešumoje vis dar dažnai kūdikio susilaukusi mama vaizduojama kaip viską spėjanti supermama. Vis dėlto šis įvaizdis nėra teisingas – ir tai įrodo pačių mamų liudijimai, taip pat – skaudžios istorijos, kuriose matyti, kad mamomis tapusioms moterims reikia labai daug palaikymo. O visuomenė ir net artimieji ne visada šį poreikį laiku ir tinkamai atliepia.
Pasak Austėjos, gimus vaikams jai labiausiai reikėjo vyro palaikymo.
„Jo gavau su kaupu, ir už tai esu dėkinga. Apskritai kalbant, palaikymas mamai išties labai svarbus. Ir ne bet koks palaikymas, o tas tikras, nuoširdus, nes jis įgalina mamas būti mamomis. Žiniasklaidoje matau vis daugiau bandymo išreikšti „daugiau palaikymo“ per įvairias iniciatyvas, renginius, bukletukus, nuolaidas skalbimo priemonėms. Ačiū ir už tai. Bet tikrą, nuoširdų palaikymą mamoms matyčiau ne per grandioziškumą, o per smulkmenas, mažas detales. Pavyzdžiui, kūdikių vystymo stalus kavinėse ir bibliotekose, besilaukiančios moters užleidimą eilėje prie kasos, pietų ir skanėstų užvežimą ką tik pagimdžiusiai draugei (kuo, beje, mane maloniai nustebino Marija)“, – sakė pašnekovė.
Tikrą, nuoširdų palaikymą mamoms matyčiau ne per grandioziškumą, o per smulkmenas, mažas detales.
Miestuose mamos su mažais vaikais nepageidaujamos?
Austėja atkreipė dėmesį ir į dar vieną problemą, kuri matyti visoje Lietuvoje. „Pastaraisiais metais daug kalbama apie tai, kad mamoms reikia bendrystės, jos skatinimos neužsidaryti tarp keturių sienų, nes toks gyvenimo būdas neigiamai veikia emocinę sveikatą. Tačiau miesto, kavinių, transporto infrastruktūra yra nepritaikyta mamoms su vežimėliais ar mažais vaikais. Nėra, kur pervystyti, pasišildyti maisto, pasodinti mažą vaiką pavalgyti. Net ir didžiuosiuose šeimoms skirtuose parkuose nėra elementaraus švaraus tualeto ar patogios erdvės, kur galėtum saugiai pervystyti ar pamaitintį kūdikį“, – kalbėjo du mažus vaikus auginanti kaunietė.
Ji pasidalino ir asmenine patirtimi, rodančia, jog miestuose trūksta elementarių patogių sprendimų, skatinančių mamas socializuotis, neužsidaryti namuose „tarp keturių sienų“: „Neseniai ėjau su vežimu Savanorių prospektu Kaune ir užsimaniau kavos. Ratus kvadratus sukau aplink kavinę, bet, norint į ją užsukti, visais atvejais būtų reikėję įveikti stačius laiptus. Vienai su vežimu tai – misija neįmanoma. Rodos, miestai kuriami tokie, kuriuose mamos su mažais vaikais yra nepageidaujamos.“
Pagalbos prašyti sunku, nes atrodo – kitos susitvarko
Šių dienų moterys vaikus augina visai kitaip nei jų mamos ir net vyresnės draugės – informacijos be galo daug. Vis dėlto būtent tai – socialiniai tinklai, žiniasklaida ir kita vieša informacija dažnai ir sukuria klaidingą vaizdą, kuris skatina mamas lygintis ir dažnai tas „lygiavimosi varžybas“ pralaimėti. Nemaža dalis moterų, nedrįsta prisipažinti, jog jai reikia pagalbos tol, kol situacija netampa ypač sudėtinga.
„Viešoje erdvėje šiuo metu ypač akcentuojama moterų nepriklausomybė, moterų įsigalinimas per pasiekimus versle, karjeroje, sporte. Manau, visos esame veikiamos šio fono. Teisybė tokia, kad ką tik kūdikio susilaukusi mama dažnai jaučiasi bejėgė. Moteriai visą kūną skauda, sunku vaikščioti, ji kraujuoja, nerimauja, ar užteks pieno, ar nukris pilvas, o jeigu liks strijų? Jai reikia susivokti šiuose kūno pokyčiuose, ir dar daug visko sužiūrėti, norint rūpintis naujagimiu. Rodos, savęs nebepažįsti, reikia laiko, kol save pažinsi ir priimsi iš naujo. Absoliuti bejėgystė“, – kalbėjo pašnekovė.
Ką tik kūdikio susilaukusi mama dažnai jaučiasi bejėgė.
Pasak jos, sunku visoms, tačiau situacija dar sudėtingesnė, jeigu moteris prieš susilaukdama vaiko dirbo rimtą darbą, turėjo profesinių ambicijų ir buvo pratusi viską atlikti pati greitai ir gerai.
„Tokiu atveju priimti pagalbą elementariausiuose buities reikaluose jai yra sunku. Neseniai aš guodžiausi vyrui, kaip prastai jaučiuosi, kad tuo metu, kai žindau kūdikį, man tenka nuolat prašinėti tokių paprastų dalykų, kaip paduoti TV pultelį, atnešti palutę, arbatos, išmesti obuolio graužtuką. Protu suprantu, kad čia visiškai normalu, ir vyrui nesunku, netgi malonu, manimi pasirūpinti. Bet su bejėgystės jausmu tikrai tenka susidurti. Vengiant jaustis bejėge, nepilnaverte, dažnai pagalbos ne tik neprašai, bet ir nepriimi. Imi atsisakinėti jos, tarsi įrodydama sau, kad viską ir toliau gali pati, kaip anksčiau. Tad ir artimieji tos pagalbos ima siūlyti mažiau, nenori trukdyti, ypač, jei mato, kad pagalbos siūlymai dirgina, erzina“, – apie užsisukantį ratą, į kurį pakliūna daug mamų, pasakojo Austėja.
Vis dėlto tokia patirtis, anot jos, yra galimybė. „Man didžiausias atradimas buvo pažvelgti į motinystę per įsigalinimo prizmę, taip pat priminti sau, jog žmonės gyvena ne po vieną, o šeimomis, giminėmis, draugų ratais. Bandau normalizuoti faktą, kad esu grupės dalis, ir, kad vienu metu vieni padeda vieniems, kitą kartą – kitiems. O pagalbos priėmimas iš aplinkinių šiuo metu man padeda geriau pasirūpinti savimi ir kūdikiu“, – mintimis dalinosi pašnekovė.
Moterų patirtis reikia vertintų rimtai
Kartu su mažuoju sūneliu Austėja augina ir projektą „Kalba mamos“. Prie jo ji, kaip pati sako, prisijungė spontaniškai, tačiau dabar ši veikla suteikia daug prasmės: „Marija (M.Keršanskienė – 15min) paprašė pagalbos kuriant „Kalba mamos“ puslapį, tačiau apetitas auga bevalgant. Kilo tiek bendrų minčių ir idėjų, kad prisijungiau prie projekto pilna koja, tapau partnere ir nuo šiol „Kalba mamos“ vystome kartu. Manau, kad įtraukė suvokimas, kad kartu su Marija motinystės temą galime nagrinėti iš esmės, liečiant vertybiškai man svarbius socialinius klausimus šeimos tema.
Ne kartą bičiulių rate esame kalbėję, jog mamos ir jaunos šeimos jaučiasi neatstovaujamos, tarsi nematomos. Nėra atliepiami vidurinės klasės šeimų poreikiai, susiję su vaikų auginimų, darbais, švietimu, šeimos sveikatos apsauga. Jaučiu, kad „Kalba mamos“ yra ta vieta, kur galiu kalbėti apie tai, kas man svarbu, ir rasti atliepimą. Matau, kad mūsų su Marija liečiamos temos randa atsaką ir palaikymą.“
Žmonos veikla užkrėtė ir vyrą – psichiatrą Vilių Ogenską, kuriam motinystės ir šeimos temos taip pat rūpi. Neseniai jis pasidalino jautriu įrašu apie šeimos gimdymo patirtį. Šis pasidalinimas buvo vienas iš nedaugelio, kuriame savo pastabas išsakė tėtis, pateikęs konkrečius pavyzdžius, ko trūksta Lietuvoje, kad po gimdymo mamos ir naujagimiai jaustųsi gerai.
Vyro mintims Austėja pritaria ir papildo. Pasak moters, nepaisant daugybės gerų dalykų, kurie jau yra Lietuvos gimdymo namuose, juose pirmiausia trūksta rimto ir pagarbaus požiūrio į motinystę apskritai, į moterį.
„Moterys jau keletą metų kuo garsiausiai, įvairiais kanalais, dalinasi skausmingomis, liūdnomis patirtimis apie prastą, kartais siaubingą gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio patirtį gimdymo namuose. Bet reikėjo, kad tą patį parašytų vyras, kad problema nors kiek surezonuotų. Kodėl? Nes moterų niekas negirdi. Jų patirtys vadinamos hormoninių bobų nusišnekėjimais, jų istorijos palydinimos komentarais, kad turėtų džiaugtis, jog apskritai yra kur gimdyti, ir kaip gerai kad apskitai yra gydytojų ir akušerių. Labiausiai moterims trūksta, kad jas išgirstų ir jų patirtis vertintų rimtai“, – sakė Austėja.
Ji neslėpė, kad visą pogimdyminę priežiūrą, vaistus, pagalbą ir informaciją susirinko pati, su vyro ir artimųjų bei privačių medicinos įstaigų pagalba: „Man pasisekė. Norime didelės šeimos, ir toks gimdymas ir priežiūra, kokią gavau, verčia nerimauti, jeigu vėl tektų gimdyti ir pirmas paras praleisti tokiomis aplinkybėmis ir toje aplinkoje, kurioje buvau.“
„Esame procese, suvokiant, kas yra problema“
Lietuvoje pastaruoju metu daugiau kalbama apie pogimdyminę depresiją, psichozę ir apskritai mamų psichikos sveikatą. Moterys ir specialistai buriasi, įvairiais formatais diskutuoja, įvyko ir tam tikrų pokyčių formaliojoje medicinoje.
Pasak Austėjos, tai natūralus procesas, nes Lietuvoje susiformavo vidurinė klasė moterų, kurios yra išsilavinusios, apsiskaičiusios, mačiusios pasaulio, siekiančios gyventi geriau ir turinčios aukštesnius lūkesčius tiek sau, tiek aplinkai.
„Tokia gimdymo ir pogimdyminės priežiūros tvarka šių moterų netenkina. Jos ima kalbėti per įvairias organizacijas, ir, manau, tai ir skatina tas įvairias diskusijas. Tačiau diskusijų turinys, kurias sekiau, ir kai kurie medicinos atstovų pasisakymai liūdina. Dabar esame ne pokyčių ir sprendimų etape, bet susivokime, kas yra ir kas nėra problema. Kiek girdžiu viešoje erdvėje, ligoninių vadovai problemos nemato. Politikų reakcijos paviršutiniškos, siūlomi sprendimo būdai (pavyzdžiui, kelios nemokamos psichologų konsultacijos moterims po gimdymo) yra absurdiški ir parodo, kad problemos nesiekiama spręsti iš esmės, nesuvokiama, kuo yra nepatenkintos šeimos ir kokių paslaugų norėtų. Nes, kaip ir minėjau anksčiau, moterys dar nėra girdimos ir jų poreikiai nevertinami rimtai“, – nuomonę išsakė pašnekovė.
„Kalba mamos“ bendruomenėje esančių moterų patirtys, pasak Austėjos, taip pat rodo, kad svarbiausios temos joms yra sveikatos priežiūra, vaikų švietimas, darbo ir šeimos derinimas.
„Kalbant konkrečiai apie švietimą, per visus nepriklausomybės metus taip ir neturėjome rimtos viešos diskusijos, kokio švietimo savo vaikams norėtume. Girdime mokytojų skundus dėl mažų algų, kad trūksta pedagogų, vis naujai nuleidžiamus politikų reikalavimus ir besikeičiančias egzaminų tvarkas. Tačiau mažai girdime mamas, kurios apskritai nepatenkintos švietimo sistema ir kokybe. Apie švietimą su „Kalba mamos“ daug ir garsiai kalbėsime pavasarį, nes pasakyti tikrai yra ką“, – sakė portalo pašnekovė.
Panaši situacija, pasak jos, yra ir su sveikatos priežiūra: „Įstaigų vadovai sako, kad problemos su moterų priežiūra gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu nėra, kad dauguma patenkintos ir viskas liuks. Geri medikai tiesiog išeina iš darbo. O moterys paliktos savo problemas spręstis pačios, kaip išmano“, – sakė viena iš „Kalba mamos“ įkūrėjų.
Jos teigimu, tokios platformos kaip „Kalba mamos“, suteikia vietą burtis, dalintis, kalbėti apie tai, kas skauda, kas nepatogu: „Moterims suteikiame mikrofoną – jos gali būti išgirstos. Kartais net pasiseka būti išgirstoms ir už bendruomenės ribų.“
