Tačiau ir to jai buvo negana. 2017 m. gydytoja baigė tarptautinius Kalnų medicinos kursus Nepale ir šią vasarą daugiau nei du mėnesius dirbo kalnų gydytoja Tadžikistano ir Kirgizstano kalnų stovykloje.
Savo patirtis medikė sudėjo tiek į feisbuko paskyrą, tiek į tinklaraštį, kuriame ji pateikia naudingos medicininės informacijos, susijusios su kopimu į kalnus. Nors pati 15min GYVENIMO pašnekovė įsimylėjusi kalnus, ji įspėja, kokie pavojai juose glūdi.
– Kaip atsirado jūsų gyvenime kalnai?
– Pirmieji mano kalnai buvo po rezidentūros, kai keliavau po Nepalą. Nemėgstu miestų – jų triukšmo, gausybės žmonių, o kalnuose viso to nėra. Nors Nepalas dabar labai populiarus ir keliautojų ten labai daug, visgi kalnai visada lieka atokesni.
Jau tuomet supratau, kad noriu į kalnus keliauti dažniau, o kai esi atviras, situacijos dėliojasi natūraliai, tarsi be ypatingų pastangų. Atsirado žmogus, kuris mane išmokė alpinizmo technikos, ir pradėjau į juos kopti rimčiau.
Kalnais gyvenu jau ketverius metus. Atsimenu savo pirmąją alpinistinę kelionę. Kopėme su labai maža grupele. Aš taip pasitikėjau savo vadovu, su kuriuo šiai kelionei ruošėmės metus laiko, kad nebuvo jokios baimės.
Netikėtumas buvo susijęs su aklimatizacija. Aš žinojau, kad kopti į kalnus fiziškai yra sunku, tačiau kai kalnuose pirmą kartą užsidėjau savo kuprinę, kuri nesvėrė ir 20 kg, iš karto supratau, ką reiškia aklimatizacija prie aukščio. Organizmas aukštikalnėse prie deguonies trūkumo prisitaiko per tam tikrą laiką, o trūkstant deguonies kraujyje atitinkamai yra ir mažiau energijos.
Tai labai aiškiai pajutau. Pirmieji žingsniai su kuprine, netgi nelabai dideliame aukštyje – tarp 2 ir 3 kilometrų – buvo labai sudėtingi. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų, alsavimas buvo tarsi bėgant maratoną.
Žinojau, kad kopti į kalnus fiziškai yra sunku, tačiau kai kalnuose pirmą kartą užsidėjau kuprinę, iš karto supratau, ką reiškia aklimatizacija.
Laikantis tam tikrų kilimo į aukštį taisyklių, t. y. kylant po 300–500 m, kas 2–3 dienas darant pertrauką, organizmas prie aukščio prisitaiko. Maždaug po savaitės kalnuose savijauta pagerėja, po poros savaičių gal dar nesi toks energingas kaip jūros lygyje, bet jautiesi tikrai gerai. Nenuostabu, kad rimtesniems kopimams ir maratonams žmonės ima ruoštis dar būdami žemai – taikydami įvairias kvėpavimo, deguonies bado technikas.
– Netrukus susidomėjote ne tik kalnais, bet ir kalnų medicina. Kuo skiriasi darbas tarp ligoninės sienų ir kalnuose?
– Pirmiausiai turbūt improvizacija. Kalnuose tu nesi apsuptas echoskopų, tomografų ir kitokios aparatūros, turi ribotą kiekį savo medicininių reikmenų bei vaistų ir labai įvairius pacientus, dažniausiai sveikus, bet šiuo metu vaikščiojimas po kalnus labai populiarėja ir tarp vyresnių žmonių, kurie paprastai turi lėtinių ligų.
Turėjau ir keletą jaunų žmonių su pirmo tipo cukriniu diabetu, kurie kelis kartus per dieną turėdavo susileisti insulino. Iš esmės dauguma lėtinių ligų nėra kontraindikacija lipti į kalnus, net bronchinė astma. Dabar kalnai prieinami, populiarūs, ir žmonės juos mėgsta.
Tačiau sveiki žmonės nebūtinai jaučiasi geriau. Sergantieji lėtinėmis ligomis bent jau žino savo problemą ir saugosi. Sveiki žmonės linkę labiau rizikuoti ir kartais elgiasi per daug drąsiai. Didžiausias pavojus jiems – kalnų liga.
– Kas yra kalnų liga ir kaip ji pasireiškia?
– Kalnų liga atsiranda dėl mažėjančio atmosferos slėgio, dėl kurio mažėja ir deguonies slėgis. Į organizmą patenka mažiau deguonies, tad jo ima trūkti visoms kūno ląstelėms, taip pat ir smegenims, plaučiams, inkstams, raumenims ir pan. Būna ne tik sunkiau eiti, bet keičiasi mąstymas ir tam tikros organizmo fiziologinės funkcijos, o joms pablogėjus atsiranda patologinių sutrikimų.
Yra žmonių, kuriems kalnų liga gali pasireikšti rimčiau – plaučių ar smegenų edema.
Kalnų ligos simptomai labai paprasti – galvos skausmas, su tuo susijęs pykinimas ir vėmimas, nuovargis, galvos svaigimas ir koordinacijos sutrikimas. Teisingai aklimatizuojantis simptomai praeina per kelias dienas. Gydymas labai paprastas – pradžiai užtenka vaistų nuo skausmo, leistis žemyn nebūtina, bet lipti į viršų taip pat negalima.
Yra žmonių, kuriems liga gali pasireikšti rimčiau – plaučių ar smegenų edema. Šios būklės jau kelia grėsmę žmogaus gyvybei. Smegenų edemos atveju ištinusios smegenys nebetelpa kaukolėje ir pradedamos spausti. Jei užspaudžiami tam tikri smegenų centrai, situacija gali baigtis mirtimi.
Nuspėti galimą riziką iš anksto neįmanoma. Smegenys visada buvo sudėtingiausias organas, ir vis dar žinome apie jas mažai. Pirminė priežastis, kodėl išsivysto edema, yra deguonies trūkumas, dėl kurio užsiveda įvairūs gynybinių sistemų mechanizmai ir ima griauti organizmą.
Plaučių edemos atveju plaučiai, liaudiškai tariant, tarsi paskęsta iš vidaus, t. y. juose kaupiasi skystis. Grėsmę galima įtarti, jei plaučiai yra silpna žmogaus vieta, yra įgimtų kraujagyslių problemų, tačiau plaučių edema išsivysto ir visiškai sveikiems, stipriems žmonėms, kurie gal jau yra lipę į kalnus ir neturėję problemų.
Pats geriausias gydymas yra leistis žemyn. Pati mačiau, kaip nusileidus kilometrą žemyn žmonės, kurie ką tik negalėjo pastovėti, kliedėjo, į nieką nereagavo, atsistojo ant savo kojų ir vėl ėjo, tarsi nieko nebuvo nutikę. Jų būklė iš tiesų pagerėja labai greitai. Kartais užtenka nusileisti vos 500 metrų.
Tačiau problema ta, kad tiesiog gali nebūti sąlygų žmogų nuleisti žemyn. Tuo kalnai ir pavojingi. Pavyzdžiui, naktis, labai sudėtingas nusileidimas, arba žmonės iškeliavę tik dviese. Tarkime, aš esu smulkutė, ir jeigu man vienai reikėtų padėti labai stambiam žmogui, vargiai susitvarkyčiau.
– Ar teko susidurti su plaučių arba smegenų edema?
– Kalnas, kuriame dirbau, yra pakankamai aukštas, pakilimai – gana staigūs ir kilimo rekomendacijų aklimatizacijai sunku laikytis, todėl turėjome tiek smegenų, tiek plaučių edemos atvejų. Plaučių edemą mačiau pati, nes ji dažniausiai ir pasireikšdavo mano stovykloje – 4 km aukštyje.
Pacientus aprūpindavome deguonimi ir leisdavome žemyn. Tokiais atvejais labai padeda pripučiamos baro kameros, kurios imituoja slėgį, esantį žemiau, – taigi jeigu nėra galimybės nuleisti žmogaus iš karto, galima kurį laiką išsaugoti jo gyvybę tokioje kameroje. Mes jų neturėjome. Taip pat yra vaistų, kurie šiek tiek padeda, bet tai tik laikina pagalba.
Didžiausia problema, kad kalnų ligos simptomai atsiranda ne iš karto. Dažniausiai ji pasireiškia naktį.
Smegenų edema sergančius asmenis konsultavau per radijo ryšį – man pranešdavo gidai, kad žmogus nepaeina, nekalba, nebendrauja, sutrikusi jo protinė veikla, kartais situacija pablogėja iki sąmonės netekimo.
Didžiausia problema, kad kalnų ligos simptomai atsiranda ne iš karto užlipus į tam tikrą aukštį. Dažniausiai ji pasireiškia naktį, o nuleisti žmogų naktį nėra paprasta. Tuomet svarstoma, kad geriausia palaukti ryto, gal ryte žmogus pasijus geriau, bet kai kuriems rytas jau ir neateina. Taigi tenka pasverti, kas pavojingiau – laukti ar bandyti nuleisti žmogų žemyn.
Ir, kaip minėjau, vieną kartą liga gali nepasireikšti, o kitą kartą – pasireikšti, nes kalnai būna skirtingi, deguonies slėgis skiriasi nuo platumos, pavyzdžiui, kuo labiau į šiaurę, tuo mažesniame aukštyje gali atsirasti rimtas deguonies badas. Taip pat įtakos turi šaltis – šiltesnis oras yra geriau.
– Kaip kalnai veikia organizmą ir kodėl žmonės į juos taip veržiasi?
– Organizmui deguonies trūkumas nėra sveikas. Deguonies badas prasideda nuo 2,5 km aukščio, o kylant į viršų jis didėja. Kuo ilgiau praleidi tokiame aukštyje, tuo daugiau tavo ląstelių miršta. Peržengus 5 km aukštį išsenka organizmo aklimatizacijos galimybės. Taigi realiai prasideda nykimo procesai, todėl aukščiausios gyvenvietės, kuriose žmonės dar gyvena nuolat, ir yra maždaug 5 km aukštyje.
Tačiau kalnai labai gerai nuteikia psichologiškai. Tai labai stiprus psichologinis pasikrovimas, įspūdžiai suteikia adrenalino. Aš pati einu į kalnus, kad pabūčiau su savimi.
– Kokius išskirtinius atvejus atsimenate, su kuriais teko susidurti?
– Mano kalnas technine prasme nebuvo sudėtingas, todėl didelių traumų nebuvo. Buvo vienas atvejis, kai žmogus įkrito į ledyno plyšį, atsivėrusį tirpstant sniegui, bet atsipirko gan lengvai – spėju, čiurnų lūžiais. Kitos traumos nežymios – nikstelėjimai, viena kita žaizda.
Tačiau kalnų ligos atvejų buvo daug. Mat nuo vienos stovyklos iki kitos – beveik kilometro aukščio pakilimas, o tai jau neatitinka rekomendacijų. Tačiau visi pacientai išgyveno, visiems jiems laiku buvo suteikta pagalba.
Organizmui deguonies trūkumas nėra sveikas. Deguonies badas prasideda nuo 2,5 km aukščio.
Tiesa, dar buvo lengvų nušalimų. Jei ant kalno pučia 30–40 km/h vėjas, nušalimo rizika labai padidėja. Dažniausiai nušaldavo rankų pirštai. Jeigu nebejauti pirštų, keičiasi odos spalva, pačiam nepavyksta jų sušildyti, reikia leistis žemyn, nes kraujotakai atsistatyti reikia deguonies ir šilumos. Kitaip galima netekti pirštų. Turėjome gidą, kuris buvo be galinių pirštų falangų. Dažniausiai pirštai smarkiau nušąla, kai užstringama kalne, reikia pralaukti prastas oro sąlygas arba susižeidžiama ir žmogus negali judėti.
Pasitaiko ir akių nudegimų – ne visi akiniai jas apsaugo, nuo saulės kentėdavo lūpos, veido oda.
– Ar pasitaikė tragiškų atvejų?
– Kalnuose gali nutikti bet kas. Turėjome tris gidus, kurie baigę darbą nusprendė atsipūsti savarankiškai kopdami į kitą netoliese esantį kalną. Jie buvo beveik prie viršūnės, kai labai sugedo oras, ir juos užklupo lavina. Jų pačių lavina nepražudė, bet pražudė pusę jų įrangos. Vyrai liko be pagrindinės virvės, su kuria lipo ir galėjo nusileisti, be dalies įrangos ir be normalios palapinės.
Jie buvo priversti nakvoti aukščiau negu paprastai. Iš ryto gelbėtojai gavo žinutę, kad vienas jų žuvo dėl plaučių edemos, o likę du beveik be įrangos bandys leistis žemyn. Tai buvo paskutinė jų žinutė. Ant kalno dvi dienas siautė didelės pūgos, o kai trečią dieną pavyko pakelti sraigtasparnį, jau buvo vėlu. Jų kūnus greičiausiai paslėpė sniegas.
Greičiausiai jie žinojo, kad oras keisis, bet tikėjosi spėti užkopti. Matyt, lavina buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios atsitiko nelaimė. Kalnuose vienas iš pagrindinių dalykų, kurį seki, yra orų prognozė. Lipantieji nuolatos prašo informacijos apie orų prognozę. Tik reikia žinoti, kad kalnuose oras keičiasi labai greitai – nors ką tik švietė saulė, per keletą minučių gali apsiniaukti ir nieko nesimatyti.
Patyrę gidai stebi dangų ir šiek tiek nuspėja pokyčius, stebėdami ženklus, moka atpažinti debesis, kurie kelia grėsmę. Pagaliau kiekvienas kalnas turi tam tikras tendencijas, kuriomis valandomis pakyla vėjas, o kuriomis kalnas būna ramus.
Iš dalies nuspėjamos ir akmenų griūtys, nes jos nutinka, kai pakilusi saulė tirpdo sniegą. Todėl visos kelionės mūsų kalne prasidėdavo vidury nakties, o jeigu iki antros valandos nepavykdavo pasiekti viršūnės, grupė apsisukdavo ir lipdavo žemyn, nes vėliau gali būti problemiška nusileisti į stovyklą.
Kalnuose vienas iš pagrindinių dalykų, kurį seki, yra orų prognozė.
Gidai valdo visą šią informaciją, todėl jeigu žmonės kopia savarankiškai, jie būtinai turėtų pasišnekėti su žmonėmis, kurie dirba ant kalno ir jį gerai žino, būtina patarti, kada ir kur eiti.
Taip pat verta nepagailėti pinigų radijo ryšiui, kad gelbėtojai apie juos žinotų ir būtų galima su jais susisiekti. Paprasti mobilūs telefonai daug kur neveikia, ypač ne Europoje. Privalomas yra palydovinis telefonas, tačiau ir jis ne visada veikia, o radijo ryšys naudojamas dažniausiai.
