„Žinote, kaip Lietuvoje reikia padidinti gimstamumą? Panaikinkite socialines garantijas. Khmerai – taip vadinami Kambodžos gyventojai – sako: du vaikai negerai. Jei vienas numirs, o kitas sės į kalėjimą, kas tada išlaikys mus senatvėje?
Daug vaikų šeimoje ten ir reiškia socialines garantijas. Tokia nuostata populiari kaimuose, kaip ir vestuvės be meilės – jos būna tada, kai sutaria tėvai.
Vedybos čia yra vieną kartą gyvenime. Jei nori skirtis – tam turi pritarti giminė“, – sako Marius, trumpam iš Kambodžos sugrįžęs į Lietuvą.
Jau du turistinius sezonus – nuo rudens iki vėlyvo pavasario – šioje Azijos šalyje praleidęs lietuvis sako, kad važiuos ten ir toliau, tik kartu su bendraminčiais savo veiklą perkelia į kitą Kambodžos miestą.
Mariaus veikla susijusi su turizmu, tačiau iki šiol jis prižiūrėjo nedidelius viešbučius, o dabar nori dirbti pats sau ir keliautojams parodyti tikrąją Kambodžą, o ne prabangius jos paplūdimius ir viešbučius.
Į Kambodžą – žlugus verslui
Prieš kelerius metus M.Duoplys gyveno įprastą gyvenimą Lietuvoje. Kūrė verslą, uždirbo pinigus. Ne vieną veiklą turėjęs vyras sako, kad gyvenimo būdo pakeitimą lėmė kelios vienu metu susidėliojusios aplinkybės.
„Sukrito daug kortų į vieną krūvą. Visų pirma, nebeturėjau čia ką veikti, mūsų verslas subankrutavo.
Antras dalykas – išsiskyriau su drauge. Kolega pasiūlė vykti į šią šalį, nes ten kaip tik reikėjo svečių namų prižiūrėtojo: jei kas sulūžta – pataisyti, sutvarkyti, atlikti kitus panašius darbus. Mat su kambodžiečiais dirbti sudėtinga, jų kitas mentalitetas, kitas mąstymas, kitas gyvenimo būdas.
Tada sėdėjau Kintuose prie Kuršių marių, o grįžti neturėjau kur. Nutariau, kad važiuosiu. Tiesiog atėjo diena, ir iškeliavau“, – pasakojo M.Duoplys.
Kambodžoje Marius buvo prieš daugelį metų, tačiau ir nuvykus dabar šalyje buvo nedidelė lietuvių bendruomenė.
Darbas – nesudėtingas
Darbas šioje Azijos šalyje nebuvo sudėtingas. Kaip sako pats Marius, jei viską gerai suremontuoji, galėjai laiką leisti paplūdimyje.
Be to, šalyje populiarios kelionės nedidelio tūrio motociklais, kuriuos jie patys vadina „motobaikais“.
„Važiuoti su jais nereikalingas vairuotojo pažymėjimas. Sekmadienį būdavo laisvadienis, dar su kitais lietuviais išsimušdavome porą laisvų dienų ir keliaudavome po šalį“, – pasakojo M.Duoplys.
Po šalį Marius keliaudavo nuolat, kai būdavo laiko. Matė atokiausius jos kaimus, neturistines vietas, gamtą.
Ten – tos pačios žmogiškos problemos, tik žmonės labiau atsipalaidavę. Jie kitaip mąsto, – kalbėjo M.Duoplys.
Žmonės kitaip mąsto
Kai baigėsi pirmasis sezonas ir M.Duoplys sugrįžo į Lietuvą, netrukus nutarė, kad į Kambodžą vyks ir kitam sezonui.
„Man Lietuvoje pasirodė nuobodu, gal ir būdas mano toks, o gal metų jau tiek, kad aš nenoriu daryti jokių verslų, nes įtampa – didelė. Dirbti benzino kolonėlėje ir gauti minimumą? Ne. O Kambodžoje gali gyventi pigiai, visi čia tau šypsosi. Be to, matyt, kad toks yra mano gyvenimo būdas“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Marius sako, jog nuvykus į Kambodžą nebuvo jokių vidinių išgyvenimų dėl pasikeitusių darbo sąlygų, paties gyvenimo.
„Ten tokių, kaip aš, pilna. Ir turistų, kurie keliauja bekele, iš įvairių pasaulio šalių. Pinigai ten – paskutinėje vietoje.
Vaikams moji, visi šypsosi, nors ir skurdžiai gyvena. Šiandien jie uždirba, o ryt ne. Ten – tos pačios žmogiškos problemos, tik žmonės labiau atsipalaidavę. Jie kitaip mąsto“, – kalbėjo M.Duoplys.
Kai neerzina – vadinasi, susigyvenai
Tačiau vietos gyventojai – itin nekonkretūs. „Negali susitarti dėl, pavyzdžiui, susitikimo. Jei sutari laiką, tai nereiškia, kad jis ateis. Bent plius-minus. Neatėjo? Vadinasi, negalėjo. Kada ateis? Kai galės“, – juokėsi Marius.
Jei reikia suremontuoti motociklą, tai nereiškia, kad jis nesuges pavažiavus vos dešimt metrų.
Ir priduria: kai tokie dalykai tave nustoja erzinti, kai jauti, kad ir pats tampi panašiu – vadinasi, su šalimi jau susigyvenai.
Arba dar vienas pavyzdys. Jei reikia suremontuoti motociklą, tai nereiškia, kad jis nesuges pavažiavus vos dešimt metrų. O jei suges – vadinasi, už remontą mokėsi iš naujo, nes jokių garantijų tokiems darbams – nėra.
Iš pradžių Marių stebino ir vietos gyventojų požiūris į darbą. Pavyzdžiui, 11 valandą jiems šventas reikalas yra pietūs.
„Gręžia varžtą į sieną. Jei laikrodis rodo 11 valandą, bet dar liko pusė varžto, jis paleis iš rankų grąžtą ir eis valgyti. Paskui pamiegos, ateis vakare, gal pabaigs sukti varžtą, o gal įsuks rytoj.
Bet taip yra. Juos reikia priimti tokius, kokie yra. Lietuvoje darbdavys išprotėtų, o ten – normalu“, – kalbėjo M.Duoplys.
Gali nedirbti ir gyventi
Kalbėdamas apie savo gyvenimą Kambodžoje Marius sako, kad ten ir pats jautiesi visai kitaip.
„Pasižiūriu – Lietuvoje vienam infarktas, kitam infarktas. Čia stresai, įtampos. Pagalvojau, kad jau geriau aš valgysiu gyvates Kambodžoje“, – juokėsi M.Duoplys.
Ir tai – tiesa. Gyvačių maistui čia gali tiesiog pasigauti arba už maždaug pusę dolerio įsigyti iš vietinių. Jos, sako Marius, labai skanios.
Apskritai, gyvendamas čia gali nedirbti, nes aplinkui – apstu vaisių. Avokadų, žaliųjų pipirų plantacijos, čia auga mangai, bananai, kiti vaisiai. Vietiniai maistui augina varles, krokodilus, žuvis.
„Čia yra didžiausias ežeras Azijoje, daug kaimų. Namukai – ant statinių, jie plaukioja, ir taip žmonės gyvena. Turi žuvies fermas, tokią pasidaryti kainuoja apie 100 dolerių. Ir iš to gyvena.
Kaimynai už kelių šimtų metrų augina krokodilus, juos perka tailandiečiai. O jeigu ir neparduosi – pats pavalgysi“, – pasakojo Marius.
Vienas iš įspūdingiausių dalykų – kaimai ant vandens. „Ten yra tokia situacija, kad kai nusėda vanduo – gali pravažiuoti su motociklu, bet kai pakyla – kaimai atsiduria ant vandens“, – kalbėjo M.Duoplys.
Tačiau tokių kaimų gyventojai tam prisitaikę: namai ir pastatai yra iškelti aukščiau, kad jų nepasiektų vanduo.
Dar yra skolopendros, kurios skaudžiai kanda, tačiau jei užauga didelės – khmerai jas kepa ant grilio. Arba specialiu būdu gaudo skėrius ir juos ruošia maistui. „Kaip bulvytes fri – pakepina ir valgo“, – sakė Marius.
Šalis – purvinas rojus
Tiesa, higiena čia nėra pirmojo būtino reikalas, o pačią Kambodžą Marius vadina „purvinu rojumi“.
„Jei į vietinį restoraną nueitų mūsų sveikatos centro specialistai ar ministras Veryga – infarktą gautų“, – šyptelėjo M.Duoplys.
Beje, Kambodža – šalis, kurioje prieglobstį randa civilizuotose šalyse su teisėsauga reikalų turintys žmonės.
Tačiau, sako Marius, nepaisant to, ji yra saugi: gatvėje paprastai niekas nepuola.
„Atvažiuoja čia ir lietuvių. Visus, kas važiuoja į Kambodžą, raginame pranešti vietos lietuvių bendruomenei. Jei kas nors įvyks – kad mes žinotume. Pavyzdžiui, jei prisiplosi su motociklu“, – kalbėjo M.Duoplys.
Medicina Kambodžoje nėra paties aukščiausio lygio, be to, gali būti, jog po eismo įvykio kur nors atokiame kelyje į pagalbą niekas neskubės.
„Tu ir gali likti gulėti pakelėje. Jei tau nutraukė koją ir tu neturi pinigų, niekas nepuls gelbėti. Geriausiu atveju savanoriai gali nuvežti į ligoninę. Ten nėra taip, kaip pas mus: pirma vešim, o paskui išsiaiškinsim (dėl apmokėjimo). Kambodžoje yra labai daug laisvės, tik tu turi mokėti ja naudotis“, – kalbėjo M.Duoplys.
