– Esame jau gana vėlų vakarą kapinėse artėjant Vėlinėms. Kaip vyksta tas pasiruošimas Vėlinėms jums, kaip pagrindinei kapų prižiūrėtojai Rusnėje?
– Daugiausia yra tvarkymas, masiškas tvarkymas, kad būtų galima kuo daugiau sutvarkyti kapų.
– Ką reiškia, kad jūs turite tvarkyti kapus? Nėra artimųjų, kurie tvarko?
– Kai kurie yra, kai kurių nėra, yra ir artimųjų, kurie išvykę, ir mes su [Rusnės seniūne] Dalia Drobniene stengiamės sutvarkyti, kad lapkričio 1 d. tikrai nebūtų nė vieno apleisto kapo.
– Ar daug kapų, kurių nėra kam tvarkyti?
– Šiuo metu būtent vienose kapinėse turime gal kokių 12 kapų, ne daugiau. Daugiau ar mažiau visi atvažiuoja, bent jau lapkričio 1 d. tikrai sutvarko tuos kapus.
– 12 – daug ar ne?
– Kai pagalvoji, daug, nes čia nėra labai didelės tos kapinės. Gal jau žmonių amžius toks, kad jie negali ateiti. Tikrai prašo pagalbos. Ir aš ne vieną kapą prižiūriu žmonėms, kurie negali ateiti. 12 yra gana daug.
– Sakote, kad yra žmonių, kurie bent jau lapkričio 1-ajai kapus aptvarko. Jūs čia sukiojatės ir gana dažnai apsilankote. Ar nėra taip, kad nesulaikote rankos ir vis tiek kokį lapelį ar šapelį nuimate nuo kapo?
– Nuolat. Yra kapų, kurie dažnai lankomi žmonių, bet kitą sykį nueini – tai šapelis, tai gėlytė nukritusi, tai vėjas nupūtęs krepšelį. Visą laiką patvarkai. Man labai patinka kapinėse, čia tokia ramybė. Visą laiką einu kažką patvarkyti. Mano darbas – teritorija aplink tvoras, pagrindiniai takai, bet apeinu ir kapus, kuriuos reikia patvarkyti.
– Ar būna, kad kartais labiau ateinate ne dėl darbo, o dėl to, kad jums, kaip jūs sakėte, tiesiog ramu?
– Dažnai. Kitą sykį, kai čia bėgu, vyras sako – ko tu ten bėgi, juk viskas sutvarkyta.
Man patinka. Yra žmonių, kurie ne vieną kartą sakė – kaip tu čia nebijai? Nebijau, nes man patinka.
Dabar buvo neseniai įvykis, net ir seniūnei siunčiau nuotrauką – po laidotuvių nuo žvakių užsidegė kapas. Kaimynė ten gyvenanti man paskambino ir pasakė. Aš net išsigandau, tai buvo vienuolikta valanda vakaro, tamsu.
Tikrai nuo žvakučių degė išsiliejęs vaškas. Atėjau ir užgesinau. Toji kaimynė klausė – kaip tu nebijojai? Nebijau. Juk tai kapinės, čia ramu, čia niekas tavęs nepaims, nepagaus.
– Kas yra tvarkingas kapas?
– Bent jau sutvarkytas. Nereikia, kaip kiti mėgsta, apgriozdinti gėlėmis. Paprasčiausiai nugrėbtas, nuravėtas, sutvarkytas kapas.
– Kokios mados yra Lietuvoje? Ar labai prabangus kapas, kaip būna Rytų pasaulyje, ar toks kuklesnis?
– Pas mus gal jau dabar pradėjo ateiti tie, galima sakyti, naujoviški paminklai, uždengimas. Tikrai nemažai kapų yra uždengtų. Gal žmonės išvyksta į užsienį, negali lankyti. Kad kapas būtų tvarkingas, švarus, dedamos tos plokštės, kurių anksčiau niekada nebuvo. Tokios tos naujovės.
Kiti – kas akmenukais užsideda, kas plokštėmis. Iš mados išeina labai dideli paminklai. Rusnėje iš senų laikų dar yra labai didelių paminklų, bet dabar jau daro mažesnius, kuklesnius.
– Ar lietuviai daug laiko praleidžia kapinėse, kai atvažiuoja lankyti kapų?
– Pagal orą. Jeigu oras labai gražus, tai kiti, kaip aš sakau, pasimėgaudami tvarkosi po truputį. Jeigu oras prastas, jie greičiau apsitvarko, apgrėbia ir bėga.
– Kiek pažįstate tuos žmones, kurie čia palaidoti? Kiek žinote tų žmonių istorijas?
– Šiaip esu nevietinė, atvykau čia gyventi. Bet po to, kai pradėjau dirbti kapinėse, šiaip daug žmonių [pažįstu]. O su tomis istorijomis... iš vieno, kito išgirsti. Yra žmonių, kurie jau prie manęs mirė su savo istorijomis.
– Jūs esate tas žmogus, be kurio žinios čia nė vienas per pastaruosius 14 metų nėra palaidotas. Kaip taip nutiko, kad jūs per kiekvienas laidotuves čia būnate ir diriguojate?
– Ne tame esmė, kad diriguoju. Manau, kad darbas mūsų toks – palydėti rusniškį, kuris išeina į paskutinę kelionę, padėti sutvarkyti gėles ant kapo, padėti žvakutes.
– Tai tokia vietos tradicija?
– Gal. Bet daugiau gal mūsų seniūnė įvedė šią tradiciją, kad mums reikia būti per laidotuves. Ir Dalia (Rusnės seniūnė – LRT.lt) stengiasi nepraleisti nė vienų laidotuvių.
– O jūs nebijote apskritai užsukti čia? Daugelis žmonių bijo kapinių naktį.
– Aš tikrai nebijau. Ir tada, kai degė kapas, atėjau vienuoliktą valandą, buvo be galo tamsu. Tada dar šviesos nedegė. Nebijau. Man patinka, čia yra ramybė. Kaip sako, reikia bijoti gyvo žmogaus, o ne mirusio.
– Kaip pastebite, dabar populiaresnis kremavimas ar išlaikomos karsto laidojimo tradicijos?
– Šiaip urnų nemažai, populiarėja. Daug kas ir iš gyvųjų sako – norėčiau būti sudegintas ir palaidotas su urna. Iš toliau yra parvežtų urnų. Gana nemažai rusniškių jau yra [palaidotų tokiu būdu]. Vieni nori būti sudeginti, kiti – ne. Turime visokių.
– Sakote, kad jau yra urnų. Kur jūs jas laikote?
– Užkasame. Dar neturime tos vadinamos sienos, tad kol kas viskas yra užkasama, palaidojama į žemę.
– Kaip galvojate, ar reikėtų tokios sienos?
– Gal būtų gerai Rusnei turėti tokią sieną, nes urnų yra. Kai pasižiūri, didžiuosiuose miestuose yra kažkas panašaus. Gal visai ir nieko, gal atsirastų žmonių, kurie nori tos sienos su urnomis.
– Kartais, kai atsiverčiame naujienų portalus ar klausome radijo, vis išgirstame apie vandalizmo atvejus – kažkas atėjo, išvartė paminklus, išvartė žvakes, išdraskė gėles. Ar pas jus tokių atvejų būna?
– Dėl paminklų tikrai ne. Bent jau kiek aš esu čia, tikrai negirdėjau, kad būtų paminklas nuvirtęs. Būna, pasitaiko, kad žvakės dingsta, kad kažkas paėmė. Ir dabar neseniai buvo įvykis, kai atėję namiškiai neva nerado žvakių. Pasitaiko ir čia.
– Ar bandote ieškoti, kas paėmė?
– Kaip aš sakau, nepagautas – ne vagis. Kur čia surasi, kas paėmė? Juk tos žvakės panašios, nežinosi, kas čia kaltas.
– Ar mirusiųjų artimieji laiko kažkokius įrankius šalia kapo?
– Ne, anksčiau laikydavo, slėpdavo krūmuose. Bet, kai viską sutvarkėme, kai padarėme specialų stovą su įrankiais, laistytuvais, grėbliais, kibirais, tai dabar jau rusniškiai įpratę nesinešti įrankių. Labai retai kuris atsineša, nes viskas su visais patogumais palikta čia.
– Ar pasidalija žmonės?
– Pasidalija. Buvo bumas, kai prieš vėlines atvežėme žemių. Trūko kibirų, tai skambinau darbuotojams – gelbėkite, vežkite kibirų, nes trūksta. Bet šiaip visko užtenka.
– Koks jums yra gražiausias kapas?
– [...] Vienas kapas ištisus metus yra labai tvarkingas. Ten niekada nebus nei šapelio, nei žolytės, nieko. Jau tikrai žmonės labai gerai tvarko. Yra nemažai daugmaž tvarkingų kapų. Yra žmonių, kurie samdo kitus ir kapai visada tvarkingi. Jie nebūna apaugę žolėmis.
– Bet kokiu atveju tų kapų yra pačių įvairiausių. Kaip jūs galvojate, ar Lietuvos žmonės tvarkingi kapuose? Ar jie skiria pakankamai laiko, ar pakankamai rūpinasi savo mirusių artimųjų kapais?
– Nepasakyčiau, kad visą laiką, yra žmonių, kurie labai retai užsuka ant tų kapų. Kai žinai, kad gyvena čia, Rusnėje, ir tikrai labai retai užsuka... per šventes, per progas kiti ateina. Visokių yra.
– Ar būna, kad žmonės jums padėkoja, kai jūs sutvarkote kapą?
– Dar taip nėra buvę, bet būna, kad vaikščiodami po kapines sako – ačiū, kaip gražu, kaip sutvarkyta. Būna tokių atvejų.
– Ką jūs patartumėte žmonėms, kurie neturi daug laiko arba gyvena kiek toliau? Kaip tas kapas turėtų būti įrengtas ir prižiūrimas, kad jis, jūsų akimis, būtų tvarkingas?
– Yra tų galimybių. Kaip ir sakiau, vieni užsidengia, kiti susiieško žmogų, kuris būna čia, vietoje, kad jis sutvarkytų, kad kapas nebūtų apleistas. Tikrai yra žmonių, kurie tvarko, jiems pamoka pinigėlius, jie sutvarko tuos kapus. Būna, kad ne vieną kapą tvarko.
– Kiek kainuoja tokios paslaugos, kad kažkas prižiūrėtų kapus, jeigu pats negaliu to daryti?
– Nėra taip, kad nustatyta reali suma. Yra susitarimas, kiek laiko kapas žiūrimas. Dažniausiai tai yra nuo pavasario, kai nutirpsta sniegas, iki lapkričio 1 d. Kiek man žinoma, vienviečio kapo priežiūra per tą laiką kainuoja šimtą eurų. Nėra mėnesio kainos. Tiesiog šimtas eurų iki lapkričio 1 d.
– Bet čia jūs viena prižiūrite ar galima paprašyti ir kokio nors kito žmogaus, kuris čia gyvena?
– Galima. Yra ne viena moteris, kuri tvarko bent kelis kapus, juos prižiūri, už tai gauna pinigėlius. Tai nebūtinai turiu būti aš. Bet ką galima pasisamdyti, paprašyti.
– Kaip apskritai vertinate tradiciją, kai visą Lietuva lapkričio 1-ąją lanko kapus?
– Aš gal labiau esu už tai, kad visus metus reikėtų dažniau užsukti, negu kad visi, kaip aš sakau, urmu atvyksta lapkričio 1-ąją. Tada ir tos spūstys, ir važiavimas, kelionės... Nieko nesakau, jeigu reikia atvažiuoti iš toli, bet jeigu kas gyvena čia, vietoje, ar kur nors netoli, tai būtų geriau dažniau ateiti, aplankyti.
– Kai būna lapkričio 1-oji, ką jūs pati veikiate? Ar lankote savo artimųjų kapus, ar jau čia, kaip prižiūrėtoja, vaikštinėjate po kapines ir žiūrite, kad viskas būtų taip, kaip turi būti?
– Iš ryto apibėgu saviškius, o po pietų ar vakare, kai jau sutemsta, mėgstu ateiti čia pabūti, nes čia yra ramu, gražu. Man patinka. Čia turiu nemažai žmonių, kurie palaidoti, pažįstami. Norisi pabūti čia iš po kelionės, kai grįžtu.
