Būdama keturis mėnesius nėščia dar šokau, o pagimdžiusi namie praleidau tik savaitę: Damianas lopšyje miega, o aš jau prie atramos pratimus darau. Prabunda, pamaitinu, pažaidžiu su juo, užmiega, tada vėl darbas. Laukdamasi priaugau tik devynis kilogramus, saikingai sportavau, plaukiojau baseine, tad susidoroti su antsvoriu nebuvo sudėtinga. Yra ir motinystės privalumų: atsirado žymiai daugiau jėgų ir energijos, išmokau dirbti greičiau, labiau susikoncentruoju. Po septynių savaičių jau šimtu procentų šokau visą repertuarą ir daugeliui sukėliau nuostabą, kad tai įmanoma. Apskritai esu be galo judrus ir sportiškas žmogus: jei kūnas negauna atitinkamo fizinio krūvio, jaučiuosi psichologiškai labai prastai. Laimei, teatras turi nuostabų sporto klubą, taigi yra kur išlieti prakaitą (šypsosi).
Manau, sugriausiu jums visus stereotipus, susijusius su balerinomis: kad jos tik geria mineralinį vandenį ir valgo vieną obuolį per dieną, kad bijo gimdyti, kad komplikuoja santykius su vyrais.
Manau, sugriausiu jums visus stereotipus, susijusius su balerinomis: kad jos tik geria mineralinį vandenį ir valgo vieną obuolį per dieną, kad bijo gimdyti, kad komplikuoja santykius su vyrais. Viskas mano gyvenime yra atvirkščiai (kvatoja). Ir pats Amsterdamo judėjimo ritmas mūsų neišmušė iš vėžių – kaip ir buvome įpratę, vakarus griežtai skiriame šeimai. Sūnus darželyje kalba olandiškai, su manimi – lietuviškai, su Seržu – armėniškai, su mudviem – rusiškai, o aš su vyru – angliškai, žodžiu, absoliutus kosmopolitizmas (juokiasi). Visada malonią sumaištį sukelia senelių armėnų vizitas. Jų temperamentas sunkiai atlaikomas net man – esame labai skirtingi: matau, koks jiems keistas mudviejų su Seržu noras savaitgalį leisti ramiai, tik trise, be gausios draugų kompanijos.
– Jurgita, šiandien esi savo karjeros zenite. Jame išlikti juk sunkiau, nei jį pasiekti…
– Nors šoku didžiausioje pasaulio scenoje, tačiau, įpusėjusi penktą sezoną, jaučiu, kad vis dėlto jos man bus dar maža. Kažkodėl esu įsitikinusi, kad ne čia turėčiau atlikti savo gulbės giesmę. Sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti, tad ir nespjaunu, pačias saldžiausias svajones pasilaikydama sau. Jeigu ir įvyks kokių nors pokyčių, Amsterdamo baletas liks vienas brangiausių.
Šiandien scenai ir pustrečio ar trims tūkstančiams žiūrovų, sėdinčių salėje, aš tiek daug atiduodu savęs, kad tiesiog privalau jaustis laiminga, laiminga kaip niekada, kitaip ši mano auka būtų beprasmė ir apgailėtina. Viena aišku: atsisveikinti su šokiu norėčiau ne kaip pasenusi balerina, o dar žydint jėgoms. Manau, kad tai padaryti paskatintų ne tiek įsismelkęs fizinis nuovargis, kiek aplankęs pojūtis, kad savo profesijoje pasiekiau absoliutų maksimumą. Kada ir kuriame teatre tai pajusiu, dar nežinau. Tiesiog šiandien būtų kvaila apie tai svarstyti – juk niekas nežinome savo laiko ir vietos. Ir apie ateities buitį pernelyg negalvoju. Net jei baigčiau karjerą Amsterdame, tikrai neatsidurčiau prie suskilusios geldos. Nyderlandų įstatymai menininkų, paaukojusių gyvenimą šalies baletui, nepalieka likimo valiai. Be vadinamosios pensijos, jie gauna finansuojamą galimybę įgyti naują profesiją. Antai pora vaikinų šokėjų, mano buvę kolegos, vėliau tapo lėktuvų pilotais ir šiuo metu skraido Amerikoje. O tėvynainė Rūta Jezerskytė-Banfi, taip pat buvusi Nyderlandų operos ir baleto teatro primabalerina, šiandien sėkmingai vadovauja savo įkurtai fizioterapijos klinikai, yra profesionali kineziterapeutė – jos paslaugomis mielai ir aš pasinaudoju.
TAIP PAT SKAITYKITE: Balerina Anastasija Čumakova: pakeliui į euforiją
Prieš pasitraukiant labai svarbu žinoti, kur link krypsta tavo interesai, nes staiga mesti teatrą ir sėdėti namie – tai tarsi nusilenkti mirčiai. Mudu su Seržu turime labai architektūrišką bendrą hobį – vis įsigudriname įsigyti nebaigtą statyti ar apleistą gyvenamąjį plotą, paverčiame jį jaukia erdve, kurį laiką ten pagyvename ir parduodame. Taip jau pakeitėme penkias vietas. Pastaruoju metu apsistojome vadinamojoje Amsterdamo saloje išdygusiame dangoraižyje (šie, atsižvelgiant į paveldo įstatymus, mieste nestatomi): įsikūrėme taip aukštai, kad mums visas miestas su laiveliais po kojomis. Kai tas statinys dar tik kilo, aš laukiausi. Tada abu su Seržu žiūrėjome į jį ir svajojome, kaip būtų smagu matyti iš viršaus tuos žemus raudonplyčius mūrinukus, miestą vagojančius kanalus… Taip ir padarėme – į devintą aukštą. Išsivadavome nuo tipiško olandų būsto, kuris labai patrauklus ir istoriškai itin vertingas – juk vis dėlto gyveni name, statytame XV–XVI a., su banguojančiomis girgždančiomis parketo grindimis, su mažais langeliais į senamiesčio gatves ir kanalus, su neįtikėtino statumo laiptais… Laikui bėgant ir gimus Damianui, mūsų šeimos prioritetai šiek tiek pasikeitė: atsirado didesnis praktiškumo ir komforto poreikis.
